Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 3-ąją, Šiauliuose, Ch. Frenkelio rūmuose, įvyko baigiamasis Antrojo tarptautinio Tytuvėnų festivalio koncertas. Neseniai restauruotoje puikios akustikos rūmų salėje nuolatinius festivalio klausytojus ir atsitiktinius svečius (pastarųjų, regis, tikrai nebuvo daug), sodriais ir giliais muzikiniais įspūdžiais sotino mūsų operos primadona Irena Milkevičiūtė ir pianistas Aleksandras Vizbaras, taip pat - žaismingas pianistų kvartetas, vadovaujamas Kęstučio Grybausko. Koncertą ir visą festivalio programą palieku vertinti profesionalams, o man pasirodė smagu ir smalsu pasižvalgyti „aplinkui muziką“, nes į šonus besidairant kartais gali pamatyti labai nenuobodžių dalykų.

Nereikia labai ilgai gilintis, kad suprastumei, jog jaunutis, vos antrus metus gyvuojantis ir greitai žiūrovų simpatijas, taigi ir skaičių laimintis Tytuvėnų festivalis, palyginti su visais kitais, vykstančiais Lietuvoje, nėra visiškai įprastas reiškinys, nes rengiamas ne menų sostinėje Vilniuje ar kokiame kitame vasaros festivalių tradicijas jau turinčiame kultūros centre kaip Palanga, Nida ir panašiai, bet regione, kuriame rimtų kultūros vartotojų, iki šiol buvo manoma, nė būti negali, nes visiems potencialiesiems visiškai pakanka lengvosios populiarienos, geriausiu atveju – pseudofolkloro. Kam šovė į galvą toks ambicingas projektas pažadinti liaudį iš gilaus kičo miego, kas surizikavo patirti visišką fiasko, neatsargiai sumanęs atpirkti gūdžią, vien tik „pilstuku“ gaivinamą provincijos tamsą? Gražu ir šiek tiek graudu, kad priešakinėse šios avantiūros linijose – vos dvi moterys – Šiaulių filharmonijos direktorė Nijolė Saimininkienė ir festivalio meno vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Per festivalio baigiamąjį koncertą į šiuos klausimus turėjau progą gauti atsakymų įvairiu būdu – ir tiesiogiai, ir ne. Pirmasis atsakymo būdas – pilna Ch. Frenkelio rūmų salė. Su liūdesiu turėjau konstatuoti, kad esu gerokai apkrėsta vilnietiškų stereotipų apie niekaip provincijos žiūrovams neįsiūlomus kokybiškus renginius. Jau seniai nebuvau vienoje vietoje mačiusi tiek mielų, atvirų, šviesių, ambicijų pertekliaus ir erudicijos atskirtumo nenukankintų veidų (teatleidžia man vilniečiai). Žmonės atrodė ką tik pakilę nuo savaitgalinio arbatos stalo ar suolelio panamėj, atsivedę ir savo kaimynų, gal svečių – nes kone visi, regis, jau buvo pažįstami. Ir neatrodė, kad bent vienas būtų čia atėjęs dėl to, jog neturi kur lįsti šeštadienio pavakarę arba kad turi per daug pinigų, už kuriuos būtina įsigyti prestižą. Publikos jautrumą nesyk patvirtino ir organizatoriai, ir atlikėjai, o aš, negalėdama atsispirti ne tik scenoje, bet ir klausytojų salėje vykstantiems gražumynams, vis atsakinėjau į aplinkinių siunčiamas švelnias šypsenas, reiškiančias persikeitimą nuostaba ir susižavėjimu, o viena akimi nepaliaujamai gėrėjausi šalia sėdinčia garbaus amžiaus moterimi, kuri per visą pirmąją koncerto dalį taip ir prasėdėjo sustingusi, užsimerkusi, grakščiai palinkusi į priekį, kaktą trapiai parėmusi baltute, raukšlėta kaip pajūrio kopa, rankute. Kažin, ar Irena Milkevičiūtė kada būtų turėjusi tobulesnę klausytoją?

Na, o jei kam tokie jausmingi argumentai virina kraują, pasitarnausiu, pateikdama keletą  pasisakymų, kuriuos laimėjau po koncerto – į Šiaulius tądien suvirto solidus vyrų ešelonas, geranoriškom pastangom lydėjęs rengėjas visą festivalį, taip pat apskrities valdžios atstovai – žodžiu, visi, kurie surizikavo patikėti dviejų moterų kurstoma avantiūra ir, regis, tapo jų įtikinti.    

Pirmojo žodžio teisė - kaltininkėms.

Šiaulių filharmonijos ir Tytuvėnų festivalio direktorė Nijolė Saimininkienė

Nijole, kodėl nepakako tik Šiaulių? Kodėl festivalio geografija tokia plati – Tytuvėnai, Joniškis, net Vilnius?

Įstaigos, kuriai aš vadovauju, misija yra profesionalaus meno sklaida regione, taigi net ir formaliai žiūrėdama į savo darbą, aš privalau Šiaulių regione tolygiai išdėstyti koncertus, kad jie būtų vienodai prieinami visiems. O antra, labai daug inteligentijos gyvena regionuose – mokytojų, medikų, teisininkų, pagaliau – ir prekybos žmonių, žemės ūkio darbuotojų, kuriems tikrai geros muzikos reikia. Tytuvėnuose, Joniškyje yra gerų koncertinių erdvių, ten gyvena daug gerų, sukalbamų žmonių. Buvome numatę koncertą ir Burbiškių dvare, bet pritrūkome pinigų.

Ar pasiteisino festivalio programa?

O, taip. Programa tikrai buvo labai įdomi – visiems skoniams ir visokiam amžiui. Koncertus gausiai lankė žiūrovai, buvo galima netgi stebėti, kaip regione ima kurtis kultūrinės bendruomenės – tie patys žmonės važiavo iš vietos į vietą, pagaliau ėmė bendrauti, sveikintis - tokie susitikimai ir bendri įspūdžiai pamažu tapo jų gyvenimo dalimi. Tai nuostabu, taip ir turi būti, nes taip šviesėjama, turtėjama, imama dalytis. Juk kas yra festivalis? Žinoma, gali būti įvairiai – susikvietei bičiulių, pamuzikavai, papuotavai, paplepėjai ir išsivaikščiojai; gali būti ir šou per visą bulvarą, o gali būti kryptingas, nuoseklus darbas, orientuotas į žmogų, formuojantis jo kultūrinį skonį, išprusimą, kultūrinio mąstymo poreikį. Todėl ateityje į šiuos festivalius gal netgi įtrauksime literatūrines, kultūrines diskusijas, kad kiekvienas galėtų rimčiau išsikalbėti, pasijusti gyvu kultūrinės bendruomenės nariu. Nes dabar kultūringi žmonės yra tarsi išgąsdinti, tarsi paspirti pakelėn, jaučiasi esą niekam neįdomūs, nes iš ekrano lenda tokia brutali, pigi produkcija, orientuota į dauginimosi, maitinimosi ir šalinimo instinktus, kad ji kėsinasi visai rimtai suformuoti mūsų poreikius.

Ar labai sunku buvo pramušti ledus? Juk profesionalaus meno festivalių šis regionas gal kaip gyvas nebuvo matęs?

Buvo labai sunku. Nors festivalį rėmė Kultūros ministerija, Kultūros ir sporto rėmimo fondas, net ir iš valstybės rezervo gavome pinigų, bet kad žinotumėte, kaip visa tai įgriso. Pusė energijos turi išeikvoti tam, jog žmonėms, kurie patys suvokia tokių dalykų svarbą, įrodytum, kad to reikia... Paradoksalu – aš įrodinėju žmonėms, kurie formuoja kultūros politiką, jog tai, ką jie formuoja, yra svarbu ir reikia konkrečiai daryti...

**

Festivalio meno vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Festivalis buvo labai nelengvas – 14 pozicijų, kurių kiekviena vyko po 2 kartus skirtingose vietose, neturint biudžeto ir administracinio aparato dviem moteriškėms, kurių viena gyvena Vilniuje, kita - Šiauliuose, buvo gerokai per daug. Bet mums pavyko. Žinoma, buvo klaidų, kai ko nenumatėme, neapskaičiavome, bet tai pamokos ateičiai.

Jei nebūčiau jautusi tam tikro vidinio postūmio, būčiau sakiusi, kad esu didžiausia avantiūristė, tokį festivalį rengdama. Tiesiog jutau, jog mes nedarome blogai. Kad tai turi vykti. Pastangos pasitvirtino – mes matėme poveikį, kurį koncertai padarė arčiausiai mūsų esantiems žmonėms. Net ir tiems, kurie atrodė esą didžiausi pragmatikai.

Tytuvėnų bažnyčios klebonas Vytautas Butkus

Tikrai labai džiugu, kad šis renginys neabejotinai suteikė žmonėms rimtos dvasinės atgaivos. Festivalis vyksta tik antrus metus, bet šią vasarą jau susirinko nepalyginamai daugiau žmonių – tai šį tą sako apie jo sėkmę. Ši idėja labai pasiteisina, tikiuosi, kad ateityje festivalis bus dar platesnis ir sukvies dar daugiau žiūrovų. Sutelkus visas pajėgas – menininkų, kultūrininkų, dvasininkų - labai daug ką galime padaryti, nes poreikis provincijoje tikrai yra, tik reikia padėti žmonėms pajusti, kad dvasinės vertybės, vidinis gyvenimas turi eiti pirma visų kitų interesų.

Tytuvėnų seniūnas Tomas Čerkauskas

Esame dėkingi, kad Šiaulių filharmonija atrado Tytuvėnus, kitas kamerines erdves, manau, kad festivalis išties labai reikalingas. Man teko daugiau pasirūpinti juodu darbu – reikėjo ir lentos, ir vinies, ir suolo, kai ką nuvežti ar nunešti, sujudinti žmones, kurie dirbo seniūnijoj. Na, ir pačiam teko pasiimti pjūklą, plaktuką, vinių ir padirbėti, kur reikia. Reikėjo pasirūpinti mediena, apgyvendinti atlikėjus.

Turite daugybę kitų rūpesčių, kodėl matėte būtinybę lakstyti su tom lentom ir vinim?

Man atrodo, kad ne tik man tokios muzikos jau trūksta – žmonės jaučia, kad reikia kažko daugiau, nei tie „popsai“. Tiesą sakant, tiek žmonių, kiek surinko, pavyzdžiui, A. Žigaitytės „Praregėjimas“, ir per didžiausius atlaidus Tytuvėnuose nebūna. Suvažiavo žiūrovų ir iš Šiaulių, Kauno, Kelmės, bet daug buvo ir iš paties miestelio. Dalis gyventojų nepraleido nė vieno koncerto! Aš pats iš 8 praleidau tik vieną...

Tai mitas, kad provincijai pakanka pilstuko ir popso, griūva?

Klausykit, tokie dalykai pamažu panaikintų ir „samanės“, ir popso troškulį.

Šiaulių apskrities viršininko administracijos socialinių reikalų švietimo ir kultūros dapartamento direktorius Jonas Bosas

Antri metai apskrityje yra vykdoma regioninės kultūros programa, kurios finansavimui gauname 100 000 Lt.  Iki šiol tuos pinigus skirdavome tradiciniams, saviveikliniams renginiams, tačiau festivalio patirtis parodė, kad apskrities žmonėms tikrai reikia ir profesionalaus meno. Tai labai džiugina. Taigi, manome, kad tikrai vertėtų šią programą plėsti. Mūsų tikslas – kad apskrities gyventojai būtų naujų kultūros programų vartotojai, kad galėtume didinti jų aprėptį, kelti kultūros vartotojo lygį, formuoti atitinkamą skonį rimtesniems dalykams, o šis renginys kaip tik tai ir daro. Finansavimą turėsime keisti, ir greičiausiai tarsimės taip, kad tradiciniai regioniniai renginiai vyktų pačių savivaldybių lėšomis, o profesionalųjį meną reiktų remti tikslinėmis programomis. Reikės galvoti, kaip Tytuvėnų festivalį išplėsti, kad jis pasiektų ir kitas savivaldybes, nes mūsų apskrities kultūrinis paveldas yra turtingas, turime tokių vietų, kurios tikrai patrauktų ir atlikėjų, ir lankytojų.

Aš tikrai dėkoju rengėjoms už drąsą ir ryžtingumą, nes iš tiesų ir mums atrodė, jog kaimo žmogus daugiau mėgsta tradicines lietuviškas dainas, muziką, o iškilusis menas yra jam per sunkus. Ir tikrai visą laiką buvo toji įtampa – ar susirinks auditorija? Bet buvau labai nustebintas, kad, pavyzdžiui, į A. Žigaitytės „Praregėjimą“ žmonės net iš namų nešėsi kėdes, suolus, kilimėlius. Mūsų estrados atlikėjai truputį užsnūdo, jie gal nesugeba atsinaujinti, kartoja ir kartoja tas pačias programas, o visuomenė, matyt, tai jaučia, nori kažko naujo, gilesnio.        

Ir paskutinis žodis – festivalio meno vadovei A. Žigaitytei-Nekrošienei: kas gi bus ateityje? Ar bus?  

Šią vasarą įstrigo į atmintį viena situacija – atėjome pas Tytuvėnų seniūną su daugybe minčių, ir kai jo paklausėme, kada paskutinį kartą čia buvo rodomas baletas ar opera, pamatėme tokį nustebimą, kokio niekaip nesuvaidinsi – nes Tytuvėnuose tikrai niekada to nėra buvę. Tai nejau vieną kartą čia parodžius operą galima nusiraminti?

Kitų metų tema yra - teatrališkumas muzikoje. Mes dažnai pamirštame, kad turime puikių aktorių, kurie nepaprastai gražiai dirba monospektakliuose su muzikiniu apipavidalinimu – turime tai išnaudoti. Taip pat skambės ir kamerinė muzika bažnyčių erdvėse. Turiu viltį, kad Nijolė ryšis bažnytinės muzikos valandoms Tytuvėnų, Joniškio, Baisogalos, Šiaulių, Linkuvos bažnyčiose.

Šiemet programoje buvo surengta stovykla menininkams, ir mums tikrai labai patiko stovyklauti. Festivalio stovyklų tradicija apskritai yra labai puiki, nes tada peno gauna ne tik klausytojai, bet ir patys muzikai. Todėl nutarėme kitais metais surengti tarptautinio orkestro vasaros stovyklą nuostabioje vietoje Tytuvėnuose, kurios metu garbūs profesoriai iš visos Europos tarptautinį jaunimo orkestrą rengs trims nuostabioms vienaveiksmėms operoms su minimalia scenografija ir judesiu. Manau, kad šią produkciją mes galėsime parodyti ne tik Tytuvėnuose, Šiauliuose ir Šiaulių apskrityje, bet ir siūlyti savo kolegoms kitiems festivaliams – šis darbo vaisius turi pasiekti  Klaipėdą, Kauną, Vilnių, o gal ir Rygą, Lenkiją...

Ir pati nedrąsiausia dalis, dar tik svajonėse jau trejus metus bręstanti – lėlių opera. Turiu viltį, kad kitų metų festivaliui mes jau spėsime parengti mini lėlių operos festivaliuką – gal labai jauną ir nedrąsų, bet vis dėlto. Taigi opera Tytuvėnų jau nebepaleis.

Turėkime vilties, kad žiūrovai operos taip pat nepaleis...

Kaip sau norit, o man labai gražu, kai niekada neskambėjusi muzika surenka miestelių ir kaimelių žmones, nešinus suoleliais ir kilimėliais, kai ji priverčia visokių ūkiškų reikalų apspiestą miestelio seniūną paimti plaktuką bei vinių ir kalti scenai pakylą, kai ji suburia žmones taip, kad ir pirmą kartą papuolęs, jautiesi kaip ką tik pakilęs nuo bendro arbatos stalo.

Bernardinai.lt