Siūlome teisės daktaro, Mykolo Riomerio universiteto docento Dainiaus Žalimo svarstymus, kurie buvo išsakyti pavasarį vykusiame forume. Manome, kad šiandien šie svarstymai įgavo dar didesnį aktualumą.

Šio teksto tikslas – remiantis tarptautinės teisės normomis įvertinti Antrojo pasaulinio karo padarinius, kurių svarbiausias – penkis dešimtmečius trukusi sovietinė okupacija. Pagal tarptautinę teisę, tarptautinės teisės pažeidimą padariusi valstybė turi dvi pagrindines pareigas – nutraukti teisės pažeidimą (ši pareiga buvo įvykdyta 1993 metais išvedus Rusijos kariuomenę iš Lietuvos) ir atlyginti šiuo pažeidimu padarytą žalą, t. y. suteikti reparaciją nukentėjusiai valstybei. Pastarajai problemai – Rusijos atsakomybei už sovietinę Lietuvos okupaciją – spręsti kaip tik ir buvo skirtas 2000 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ (toliau – Įstatymas arba SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas). Šio Įstatymo nuostatos, kaip pabrėžta jo preambulėje, yra grindžiamos visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis, todėl tikslinga įvertinti Įstatymo nuostatas tarptautinės teisės normų kontekste, kad dėl Įstatymo tikslingumo būtų galima daryti teisines išvadas, kurios savo ruožtu turėtų atitinkami daryti įtaką ir politiniam Įstatymo vertinimui (tuo tarpu iki šiol Lietuvoje vyrauja tik politinis Įstatymo vertinimas, dažnai nepagrįstas tarptautinės teisės normomis arba netgi jas iškreipiantis).

Visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos, reglamentuojančios valstybių atsakomybės sritį, yra kodifikuotos 2001 metų Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekte (toliau – Valstybių atsakomybės straipsnių projektas). Nors šis dokumentas parengtas palyginti neseniai, jis kodifikuoja paprotines tarptautinės teisės normas, kurios susiformavo valstybių ir tarptautinių teisinių institucijų praktikoje dar iki Antrojo pasaulinio karo. Tad Įstatymas visiškai pagrįstai vertintinas atsižvelgiant į Valstybių atsakomybės straipsnių projekto nuostatas.

Rusijos atsakomybės teisinis pagrindas.

Pagal Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 1 straipsnį valstybės atsakomybės teisiniu pagrindu yra jos padarytas tarptautinės teisės pažeidimas. Pagal 2 straipsnį tarptautinės teisės pažeidimas turi du būtinus elementus: subjektyvųjį elementą (veikos priskyrimas valstybei) ir objektyvųjį elementą (valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas).

1939 metų Molotovo–Ribentropo paktas ir jo padariniai Baltijos valstybėms tarptautinės teisės požiūriu vertinamos gana vienodai, tad nėra prasmės išsamiai jo aptarinėti šiame tekste. Verta prisiminti, kad 1989 m. gruodžio 24 d. Sovietų Sąjunga pati pasmerkė slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus ir pripažino juos niekiniais, t. y. negaliojančiais nuo pat pasirašymo momento. Tame pačiame SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarime dėl 1939 metų Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutarties politinio bei teisinio įvertinimo taip pat buvo pripažintas Baltijos valstybių suvereniteto ir nepriklausomybės pažeidimas, įvykdytas pažeidus sovietų tarptautinių įsipareigojimų Baltijos pagal 1920 metų taikos sutartis ir 1926-1933 metų nepuolimo sutartis su Baltijos valstybėmis. O juk nepuolimo sutarties pažeidimo pripažinimas kartu reiškia agresijos, kurią draudžia tokia sutartis, fakto pripažinimą; agresijos, kaip ginkluotos jėgos panaudojimo, padarinys, jeigu pavyksta užimti puolamą teritoriją, yra karinė okupacija.

Tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl Įstatymo kūrėjai beveik neskyrė dėmesio tarptautinės teisės pažeidimo objektyviajam elementui. Įstatymo preambulėje tebuvo nurodyta į 1991 metų Lietuvos ir Rusijos Sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų pabrėžiant, kad šios Sutarties preambulėje Rusija pati pripažino Lietuvos aneksijos neteisėtumą (toks pripažinimas išplaukia iš Rusijos įsitikinimo, jog 1940 metų aneksijos pasekmės pažeidė Lietuvos suverenitetą). Be to, pagal Sutarties 1 straipsnį Rusija pripažino Lietuvos Respubliką tarptautinės teisės subjektu ir suverenia valstybe pagal jos valstybinį statusą, apibrėžtą pamatiniuose 1990 m. kovo 11 d. aktuose. Vadinasi, Rusija pripažino ir šiuose aktuose konstatuotą Lietuvos teritorijos neteisėtos okupacijos bei aneksijos faktą, ir šiuose aktuose įtvirtintą nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą, ir šiais aktais įgyvendintą Lietuvos tautos suteiktą mandatą Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.

Atsižvelgiant į tai, reikėtų trumpai pakomentuoti vėlesnius Rusijos mėginimus revizuoti tokią poziciją tvirtinant, kad sovietų veiksmai 1940 metais tariamai nepažeidė tuometinės tarptautinės teisės normų, kurios neva nedraudė grasinti jėga. Beje, tokie Rusijos tvirtinimai, kaip ir mėginimai perrašyti istorinius faktus, ypač suaktyvėjo prieš 5-6 metus atėjus į valdžią prezidentui Vladimirui Putinui. Argumentacija dėl Lietuvos aneksijos teisėtumo inter alia buvo koncentruotai išdėstyta Rusijos Federacijai oficialiai reaguojant į SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo projekto svarstymą Lietuvos Respublikos Seime. Pagrindiniu Rusijos keliamu argumentu, kodėl prievartiniai sovietų veiksmai turėtų būti laikomi teisėtais, yra tariamas Lietuvos sutikimas su sovietų kariuomenės įvedimu.

 

Tarptautinės teisės požiūriu tokie argumentai negali būti laikomi rimtais. Jie yra visiškai nepagrįsti, todėl literatūroje vadinamoji „teisėtos (Baltijos valstybių) inkorporacijos tezė“ laikoma neprofesionalia, tarptautinės teisės mokslo nuošalėje esančia pozicija. Pakanka prisiminti, kad Niurnbergo tribunolas identišką Austrijos aneksijos atvejį įvertino kaip agresijos aktą (panašiai kaip Lietuvoje, Austrija grasinant jai jėga buvo priversta atšaukti referendumą dėl šalies nepriklausomybės patvirtinimo, pakeisti vyriausybę į nacistinę ir sutikti su Vokietijos kariuomenės įvedimu). Verta pacituoti 1946 metų Tribunolo nuosprendį, kuriame buvo paneigti gynybos argumentai dėl austrų valios prisijungti prie Vokietijos ir tariamas Austrijos sutikimas ar net troškimas susijungti su Vokietija laikytas „iš tikrųjų neesminiu, nes faktai aiškiai rodo, kad metodai, naudoti šiam tikslui pasiekti, buvo agresoriaus metodai. Pagrindiniu veiksniu buvo karinė Vokietijos galia, kuri būtų buvusi panaudota, jeigu susilauktų kokio nors pasipriešinimo“ (beje, Austrijos anšliuso pavyzdį JT Tarptautinės teisės komisija panaudojo pagrįsdama išvadą, kad nukentėjusios valstybės sutikimas negali šalinti sunkaus bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinės normos pažeidimo neteisėtumo). Be to, 1938 metais pati Sovietų Sąjunga anšliusą laikė tarptautiniu nusikaltimu, o po metų ji ypač pasmerkė tokius atvejus, kai aneksija maskuojama kuriant marionetines „liaudies“ vyriausybes.

Nėra jokių priežasčių skirtingai traktuoti Lietuvos atvejį, kitaip tektų paneigti teisinį tarptautinės teisės pobūdį. Kaip Austrijos atveju, Lietuvos sutikimas su sovietų ultimatumu nebuvo laisvas, t. y. Lietuva buvo priversta tokį sutikimą išreikšti. Todėl jeigu Austrijos sutikimas su nacių įsiveržimu buvo niekinis, tai ir Lietuvos sutikimas taip pat laikytinas niekiniu, nes lemiamu veiksniu Lietuvos atveju taip pat buvo ne jos sutikimas, o sovietų karinė galia, kuri būtų buvusi panaudota bet kuriuo atveju (ir esant sutikimui, ir be jo). Vadinasi, tiesiog nėra jokios kitos alternatyvos, kaip netgi pagal 1940 metais galiojusias tarptautinės teisės normas Sovietų Sąjungos veiksmus (įsiveržimą į Lietuvą karinėmis pajėgomis ir paskesnę jos teritorijos okupaciją bei aneksiją) vėl įvertinti kaip agresiją, o būtent pirmiausia kaip agresijos aktą, kurį apibrėžė 1933 metų Lietuvos Respublikos ir SSRS konvencija dėl agresijos apibrėžimo kaip „įsibrovimą ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbus, į kitos valstybės teritoriją“. Atsižvelgiant į tai, logiška 1940 m. birželio 15 d. sovietų karinį įsiveržimą į Lietuvą laikyti agresyvaus karo aktu, kurio pasekmė buvo visos Lietuvos teritorijos karinė okupacija. Pagal analogiją su JT Tarptautinio Teisingumo Teismo 2004 metų konsultacine išvada dėl sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje teisinių pasekmių darytina išvada, kad nei paskesnė Lietuvos teritorijos aneksija, nei tariama dalinė sovietų Lietuvos autonomija, nei kokie nors kiti SSRS teisės ar administraciniai aktai tarptautinės teisės požiūriu niekada negalėjo pakeisti Lietuvos, kaip okupuotos teritorijos, statuso. Štai kodėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo pavadinime nurodoma atsakomybė būtent už okupaciją, kaip tęstinį įsipareigojimų nesiimti agresijos veiksmų pažeidimą.

Apibendrinant dabartiniai Rusijos mėginimai pateisinti 1940 metų agresiją atrodo kaip ginčo provokavimas, nepaisant minėtos anksčiau aiškiai išreikštos sovietų ir Rusijos pozicijos dėl aneksijos neteisėtumo. Anot prof. Vytauto Landsbergio, tokių mėginimų tikslas yra „visai perregimas“, o būtent, „sukurti oficialų disputą dėl Baltijos šalių okupacijos ir tuo būdu aiškią skriaudėjo – jo aukų priešstatą paversti dviejų teisybės ieškotojų klajonėmis kazuistinių spekuliacijų džiunglėse (ten Rusijos diplomatai jau meistrai). O jeigu Lietuva „galbūt“ buvo „šiek tiek teisėta“ SSRS dalis, tada ginčijami ir jos nepriklausomybės atkūrimo teisiniai pagrindai, vėl iškraipomi faktai, keliamos absurdiškos okupanto pretenzijos nukentėjusiajam. Ir ši amnezijos varginamų (Rusijos) diplomatų darbo dalis turi politinį tikslą“. Todėl manyčiau, kad ypač svarbu nepasiduoti pagundoms pasinaudoti neseniai nuskambėjusiais įvairiais Rusijos politikų pasiūlymais kurti bendras mokslininkų komisijas 1940 metų įvykiams iš naujo vertinti. Vietoje to derėtų Rusijai dar kartą priminti minėtą 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą ir pagrindines jos 1991 metų Sutarties su Lietuva dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų nuostatas.

 

Dabar norėčiau aptarti subjektyvųjį veikos priskyrimo elementą. Pagrindinis čia kylantis klausimas yra tas, kodėl Rusija, kuri paskelbė suverenitetą tik 1990 m. birželio 12 d., turi atsakyti už veiksmus, kuriuos iš pirmo žvilgsnio įvykdė kita valstybė – SSRS. Dvišalėse derybose dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Rusija iš pradžių mėgino teigti, kad ji neatsako už SSRS Lietuvai padarytą žalą, nes dabartinė Rusija tariamai nėra atsakinga už totalitarinį sovietų režimą. Tačiau Lietuva atmetė tokius argumentus, pabrėždama, kad komunistinio režimo teisėtumas yra Rusijos vidaus reikalas, todėl šis klausimas negali daryti įtakos ir neturėtų būti painiojamas su valstybės tarptautine atsakomybe. Pagal tarptautinės teisės normas bet kurie valstybės institucijų ar jos pareigūnų veiksmai, nepaisant vidaus režimo ir net jeigu jais peržengiami suteikti įgaliojimai ar pažeidžiamos duotos instrukcijos, yra priskirtini valstybei. Be to, valstybės veikos kvalifikavimas kaip neteisėtos pagal tarptautinę teisę nesikeičia nuo to, kad ta pati veika pagal vidaus teisę gali būti laikoma teisėta.

 

SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo preambulėje pažymėta, kad „Rusijos Federacija pagal tarptautinę teisę yra SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja“. Būtent todėl Rusija negali išvengti reparacijos įsipareigojimo Lietuvai, nes toks įsipareigojimas automatiškai atiteko Rusijai iš Sovietų Sąjungos pastarajai iširus. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos politikai ir istorikai dažnai painioja teisių perėmimo bei tęstinumo sąvokas, nepagrįstai vadindami Rusiją SSRS teisių perėmėja, nors ji pati save laiko teisių tęsėja. Tuo tarpu Rusijos, kaip SSRS teisių perėmėjos, traktavimas reikštų, kad Rusija yra nauja valstybė, kuri nebūtinai atsako už pirmtakės padarytus tarptautinės teisės pažeidimus.

 

Iš tikrųjų būtų galima paminėti daugybę faktų, kurie įrodo, kad Rusija negali būti laikoma nauja valstybe, todėl nėra tokia pati Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, kaip kitos buvusios sovietinės respublikos. Kaip pažymi prof. Ineta Ziemele, „valstybės tęstinumas preziumuojamas tada, kai ir pati valstybė, ir tarptautinė bendrija pripažįsta tokį tęstinumą“. Todėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo autoriai nusprendė pagrįsti savo teiginį apie Rusijos tęstinumą abiem kryptimis: Įstatymo preambulėje išvardyti kai kurie svarbiausi dokumentai, kuriais Rusijos tęstinumas pripažįstamas jos pačios ir tarptautiniu mastu. Įstatymo preambulėje taip pat teigiama, kad yra ir kitų, nei joje išvardytų, dokumentų, liudijančių Rusijos valią tęsti Sovietų Sąjungos tarptautinį teisinį subjektiškumą.

Norėčiau šiuo požiūriu paminėti kai kuriuos Rusijos įstatymus. Pagal 1995 m. liepos 15 d. Federalinio įstatymo dėl Rusijos Federacijos tarptautinių sutarčių 1 straipsnio 3 dalį šis įstatymas taikomas ir toms tarptautinėms sutartims, „kurių šalimi Rusijos Federacija yra kaip valstybė – SSRS tęsėja („продолжатель“). 1999 m. gegužės 24 d. Federalinio įstatymo dėl valstybės politikos tėvynainių užsienyje atžvilgiu preambulėje išdėstoma aiški Rusijos valstybingumo grandinė: skelbiama, kad Rusijos Federacija yra Rusijos Valstybės, Rusijos Respublikos, Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos ir SSRS teisių perėmėja bei tęsėja („правопреемник и правопродолжатель“). Verta prisiminti, kad teisinis Rusijos ir buvusios Sovietų Sąjungos tapatumas buvo iš esmės patvirtintas ir Rusijos pareiškime dėl Lietuvos svarstomo SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo projekto: Rusija neteigė, kad SSRS buvo kita valstybė, o stengėsi pateisinti sovietų veiksmus taip, kaip savo atliktus.

Minėta, kad tarptautinė bendrija taip pat pripažino Rusijos tęstinumą. Atsižvelgdami į ypatingą Europos Sąjungos svarbą, Lietuvos politikai, SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo rengėjai nusprendė Įstatymo preambulėje paminėti tik Europos Bendrijos ir jos valstybių narių 1991 m. gruodžio 23 d. išreikštą poziciją, kurios laikėsi ir kitos valstybės bei tarptautinės organizacijos.

Paskutinis klausimas, kuris yra susijęs su Rusijos atsakomybės Lietuvai teisiniu pagrindu, yra tas, ar nėra jokių aplinkybių, kurios galėtų šalinti sovietų okupacijos neteisėtumą, o tiksliau, ar tai, kad SSRS (Rusija) buvo Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja gali kaip nors tarptautinės teisės požiūriu paveikti Rusijos atsakomybę Lietuvai. Atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, nes nėra jokių panašių aplinkybių, šalinančių veikos neteisėtumą pagal tarptautinę teisę. Jų ir negalėtų būti, nes akivaizdu, kad Rusijos santykiai su Vokietija ir kitomis buvusiomis Ašies valstybėmis negali daryti įtakos jos santykiams su Lietuva, kaip trečiąja šalimi, juo labiau šalinti prieš šią trečiąją šalį įvykdytų veiksmų neteisėtumo.

(B. d.)

Bernardinai.lt