Reparacijos dydis ir forma

Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 31 straipsnis atspindi paprotinį visiškos reparacijos principą, kuris buvo išplėtotas dar 1928 metų Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo Chorzow fabriko byloje. Visiška reparacija reiškia, kad ji turi apimti „bet kurią, materialinę ar moralinę, žalą, padarytą tarptautinės teisės pažeidimu“. Kaip pabrėžė Teismas, „esminis principas yra ... tai, kad reparacija turi, kiek tai įmanoma, panaikinti visas neteisėto akto pasekmes ir atkurti situaciją, kuri, tikėtina, būtų egzistavusi, jeigu aktas nebūtų padarytas. Turi būti įvykdyta restitucija natūra arba, jeigu ji neįmanoma, sumokėta suma, atitinkanti restitucijos natūra vertę; jeigu reikia, turi būti atlyginti nuostoliai, kurių nepadengtų restitucija natūra ar piniginis žalos atlyginimas vietoje jos – tokie yra principai, kuriais reikia vadovautis nustatant kompensacijos už tarptautinei teisei priešingus veiksmus dydį“. Šie principai atspindėti Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 34 straipsnyje nurodant ir išvardijant formas (restitucija, kompensacija ir satisfakcija, taikomos atskirai arba kartu).

Dėl sovietų okupacijos Lietuvos patirtai žalai atlyginti ir visiškai reparacijai pasiekti galimos visos reparacijos formos. Tokios galimybės nepaneigia ir SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas, nors dauguma jo nuostatų susijusios su kompensacijos klausimais. Tačiau iš Lietuvai padarytos žalos pobūdžio (per 50 okupacijos metų buvo padaryti didžiuliai žmogiškieji ir materialiniai nuostoliai) aišku, kad pagrindinis įmanomas ir iš esmės vienintelis tokios žalos visiškos reparacijos būdas yra kompensacija, nes restitucija yra praktiškai neįmanoma. Dėl panašių priežasčių kompensacijos dažniausiai reikalaujama tarptautinėje praktikoje, todėl Gabčikovo-Nagymaros projekto byloje Tarptautinis Teisingumo Teismas yra netgi išskyręs bendrą nukentėjusios valstybės teisę į kompensaciją, kadangi tais atvejais, kai restitucija neįmanoma, vis tiek galima išskirti finansiškai įvertinamą žalą, esančią kompensacijos dalyku (pagal Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 36 straipsnio 2 dalį „kompensacija padengia bet kokią finansiškai įvertinamą žalą, įskaitant negautas pajamas, jei jos nustatytos“). Todėl priimdama SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymą Lietuva taip pat išreiškė požiūrį, kad kompensacija yra labiausiai tinkama jai padarytos žalos visiškos reparacijos forma.

Pagal visiškos reparacijos principą taip pat būtina nustatyti kompensacijos dydį. Šiuo požiūriu svarbios dvi SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo nuostatos. Pirma, siekiant apimti visas sovietinės okupacijos pasekmes Įstatymo 1 straipsnyje nustatytas laikotarpis, už kurį padaryta žala turi būti apskaičiuota, nuo okupacijos pradžios iki Rusijos kariuomenės išvedimo. Tokia nuostata leidžia apskaičiuoti visą dėl neteisėtos okupacijos atsiradusią žalą, nepaliekant nuošalyje žalos, padarytos sovietų ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų pirmaisiais Lietuvos Respublikos atkurtos nepriklausomybės metais (1990-1993 metų laikotarpiu).

Antra, Įstatymo 2 straipsnio 2 punkte nurodyti darbai, kuriuos būtina atlikti apskaičiuojant per 1 straipsnyje nurodytą laikotarpį Lietuvai padarytą finansiškai įvertinamą žalą. Sutinkamai su JT Tarptautinės teisės komisijos išaiškinta „bet kokios įvertinamos žalos“ sąvoka, pagal 1996 m. vasario 13 d. Vyriausybės patvirtintą darbų programą apskaičiuotina žala apėmė ir Lietuvos valstybės, ir jos piliečių (fizinių bei juridinių asmenų) patirtą žalą. Programoje nurodyta 15 su sovietine okupacija susijusios žalos kategorijų, iš kurių paminėtinos šios: žala, padaryta vykdant genocidą ir represijas, žala, padaryta dėl rezistencijos persekiojimo, žala dėl okupuoto krašto piliečių priverstinio ėmimo į sovietinę kariuomenę, žala miesto ir kaimo gyventojams, žala dėl priverstinės emigracijos, žala Katalikų Bažnyčiai ir kitoms konfesijoms, juridiniams asmenims ir nevyriausybinėms organizacijoms padaryta žala, žala dėl valstybės gyvybinių funkcijų nutraukimo ir jų vykdymo atnaujinimo išlaidos, valstybės turtui padaryta žala, aplinkai ir ūkiui padaryta žala ir kt.

Vyriausybinėje darbų programoje aiškus prioritetas suteikiamas piliečių patirtos žalos skaičiavimui, nes tokio pobūdžio žalos atlyginimas yra pagrindinis kiekvienos demokratinės valstybės, veikiančios savo piliečių vardu, rūpestis. SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktas taip pat įpareigojo Vyriausybę be vyriausybinėje darbų programoje išvardytų apskaičiuotinos žalos kategorijų dar įtraukti „išmokėjimus Lietuvos piliečiams už SSRS okupacijos metu padarytą žalą ir jos pasekmes, taip pat deportuotų asmenų ir jų palikuonių grįžimo į Tėvynę išlaidas“. (Ši nuostata taip pat išplaukia iš visiškos restitucijos principo, pagal kurį, kaip aiškina JT Tarptautinės teisės komisija, kompensuotina žala turi apimti pagrįstas išlaidas dėl tarptautinės teisės pažeidimo kilusiai žalai panaikinti ar sumažinti (įskaitant pensijas ir kitas kompensacines išmokas nukentėjusiems asmenims iš valstybės biudžeto, taip pat nekompensuotas šių asmenų išlaidas, susijusias su jiems padaryta žala).

Piliečių patirtos žalos atlyginimo prioritetą taip pat atspindi Įstatymo 2 straipsnio 5 punktas ir 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Vyriausybė įpareigota kaupti iš Rusijos gautas SSRS okupacijos atlyginimo lėšas specialioje Valstybės iždo sąskaitoje ir pirmiausia skirti jas Lietuvos gyventojams deportacijomis, prievartiniu darbu ir represijomis padarytai žalai atlyginti. Šiuo požiūriu verta prisiminti, kad Įstatymo preambulės pirmojoje pastraipoje nurodoma į panašią specialių kompensacinių fondų praktiką atlyginant Vokietijos okupacijų Antrojo pasaulinio karo metais padarytą žalą kitoms valstybėms bei jų piliečiams. Tokiu būdu Įstatyme daroma užuomina apie teigiamą Vokietijos patirtį pagal specialias kompensavimo schemas ir per specialius kompensacinius fondus išmokant kompensacijas už žalą, padarytą nacių režimo okupuotų Rytų ir Vidurio Europos valstybių gyventojams, ypač deportuotiems iš tų valstybių ir išvežtiems priverstiniams darbams asmenims.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė jau įvykdė savo pareigas pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 punktą ir baigė skaičiuoti sovietų okupacijos padarytos žalą. Visa žala, kilusi dėl sovietų okupacijos (įskaitant bendrojo vidaus produkto netekimą dėl sovietų įsikišimo į Lietuvos ūkio raidą), siekia maždaug 800 mlrd. JAV dolerių. Tačiau tiesioginė žala (be negautų Lietuvos ūkio pajamų) buvo įvertinta 20 mlrd. JAV dolerių. Šią sumą, inter alia, sudaro: kompensacija už dėl okupacijos žuvusius Lietuvos žmones – 7,5 mlrd., genocido ir kitų represijų padarytą žala – 1,8 mlrd., žala dėl piliečių priverstinio ėmimo į sovietinę kariuomenę – 2,3 mlrd., nacionalizacija, kolektyvizacija ir bankų indėlių konfiskavimu padaryta žala – 0,5 mlrd., nevyriausybinėms organizacijoms padaryta žala – 6 mlrd., žala dėl valstybės gyvybinių funkcijų nutraukimo – 1,4 mlrd.

Suprasdama, kad reikalavimas atlyginti visą 800 mlrd. JAV dolerių žalą būtų nerealus ir Rusijai nepakeliamas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nusprendė reikalauti mažesnės tik tiesioginės žalos kompensacijos, lygios 20 mlrd. dolerių (todėl šis dydis yra plačiau žinomas visuomenei Lietuvoje ir užsienyje). Tačiau iš esmės Lietuva pasilieka sau teisę reikalauti didesnės kompensacijos, jeigu, pavyzdžiui, Rusija rimtai pateiktų pretenzijas dėl tariamų sovietų investicijų į Lietuvos ūkį kompensavimo (pernai Rusijos Federacijos audito rūmai paskelbė apie galimų pretenzijų Baltijos valstybėms dydžio skaičiavimus).

Paskutinis klausimas, susijęs su reparacija, yra tas, ar Rusija gali kelti priešpriešinius reikalavimus Lietuvai atlyginti už tariamą sovietų indėlį į pažangią ekonominę ir socialinę okupuotos Lietuvos raidą ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tariamai paliktą jos teritorijoje sovietų nuosavybę. Tarptautinės teisės požiūriu atsakymas į šį klausimą akivaizdžiai yra neigiamas. Būtų absurdiška reikalauti kompensuoti okupuojančios valstybės patirtas išlaidas, nes pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) okupantas negali įgyti jokių teisių iš neteisėtos okupacijos, įskaitant nuosavybės teises.

Jeigu palygintume, niekas net nesiimtų svarstyti galimybės kompensuoti Vokietijai jos išlaidas, susijusias su kitų valstybių okupacija Antrojo pasaulinio karo metais. Todėl viskas, ką okupuojanti valstybė sukūrė Lietuvoje, buvo padaryta jos rizika, ir visa Lietuvos teritorijoje esanti valstybinė nuosavybė buvo laikoma Lietuvos valstybės nuosavybe, kuri dėl šios priežasties negalėjo būti derybų su Rusija objektu (derybų dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos metu Lietuva atmetė visus Rusijos turtinius reikalavimus kaip nepagrįstus). Beje, net valstybių teisių perėmimo atveju (atkūrusi nepriklausomybę Lietuva nėra SSRS teisių perėmėja) nekilnojamasis valstybės pirmtakės turtas, esantis su teisių perėmimu susijusioje teritorijoje, pereina atitinkamai valstybei – teisių perėmėjai be kompensacijos.

(B. d.)

Bernardinai.lt

Dainius Žalimas: SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (I)