Lietuvos reikalavimo atlyginti žalą priimtinumas

Nors SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas grindžiamas paprotinėmis tarptautinės teisės normomis, jis pirmiausia yra vienašalis valstybės aktas, kuriuo pareiškiamas kompensacijos reikalavimas. Todėl šiuo požiūriu svarbiausias yra tokio reikalavimo priimtinumo klausimas, ir Įstatymas turi didžiausią reikšmę būtent nustatant Lietuvos reikalavimo priimtinumą (Lietuvos vidaus politinėse diskusijose dėl Įstatymo, deja, šis aspektas iš viso nėra minimas).

Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 1 straipsnyje įtvirtintas gerai žinomas principas, kad „bet koks valstybės įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas užtraukia šios valstybės tarptautinę atsakomybę“. Tai reiškia, kad tarptautinės atsakomybės santykiai tarp dviejų valstybių atsiranda iš karto po to, kai viena valstybė padaro tarptautinės teisės pažeidimą kitos valstybės atžvilgiu. Vadinasi, Lietuvos okupacija sukėlė teisinius santykius, kuriuose nukentėjusi valstybė turi neginčijamą teisę reikalauti tarptautinę teisę pažeidusios valstybės atsakomybės už visą laikotarpį, kol tęsėsi neteisėtas aktas; kita vertus, pastaroji valstybė turi reparacijos pareigą tenkinti teisėtus nukentėjusios valstybės reikalavimus.

Šiuo požiūriu būtina paminėti Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 43 ir 45 straipsnius. Jie nustato reikalavimus ir modalumus, kurių turi laikytis nukentėjusi valstybė reikalaudama kitos valstybės atsakomybės. Pagal 43 straipsnį „nukentėjusi valstybė, reiškianti reikalavimus dėl kitos valstybės atsakomybės, turi pareikšti kiekvieną savo reikalavimą šiai valstybei“; nukentėjusi valstybė taip pat gali konkrečiai nurodyti, „kokia forma turi būti suteikta reparacija“ (būtent tai SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas ir konkretizuoja, keldamas kompensacijos reikalavimą). Kaip išplaukia iš JT Tarptautinio Teisingumo Teismo 1992 metų sprendimo Tam tikrų fosfatų žemių Nauru byloje, reikalavimai dėl atsakomybės gali būti keliami įvairiais valdžios institucijų lygiais, pakanka to, kad atsakinga valstybė sužino apie tokius reikalavimus iš juos reiškiančios valstybės per spaudos pranešimus apie atitinkamas pastarosios atstovų kalbas ar susitikimus. Akivaizdu, kad Įstatymas byloja apie gerokai aukštesnį reikalavimų dėl atsakomybės pareiškimo lygį.

Jeigu nukentėjusi valstybė nesilaiko būtinų modalumų, jai gali kilti neigiamų pasekmių, įskaitant teisės reikšti reikalavimą dėl atsakomybės praradimą pagal Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 45 straipsnį, kuris nustato, kad „reikalavimas dėl valstybės atsakomybės negali būti pareikštas, jei: a) nukentėjusi valstybė teisėtai atsisakė nuo šio reikalavimo; b) laikoma, jog nukentėjusi valstybė savo elgesiu parodė, kad teisėtai sutinka su tuo, jog yra praėjęs laikas reikalavimui reikšti“. Pastaroji nuostata reiškia, kad reikalavimo dėl atsakomybės atsisakymas gali išplaukti iš nukentėjusios valstybės elgesio, t. y. valstybės pasyvumas ar delsimas pateikti reikalavimą per pakankamą laiką, taip pat numanomas jos sutikimas su esama situacija gali būti prilygintas reikalavimo atsisakymui, panaikinančiam tarptautinės teisės pažeidimą padariusios valstybės pareigą suteikti reparaciją. Tačiau Tam tikrų fosfatų žemių Nauru byloje Tarptautinis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „tarptautinė teisė šiuo atžvilgiu nenustato jokio konkretaus laiko termino“. Todėl logiškai tik atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes galima daryti išvadą, ar praėjus tam tikram laikui reikalavimas dėl atsakomybės tapo nepriimtinas. Kaip pabrėžė JT Tarptautinės teisės komisija, jeigu apie reikalavimą buvo pranešta atsakingai valstybei, delsimas jį įgyvendinti paprastai nereiškia, jog reikalavimas tampa nepriimtinas. Todėl logiška, kad jeigu tam tikrą laiką reikalavimas netenkinamas atsisakant atsakingai valstybei, tai negali padaryti paties reikalavimo nepriimtino, nebent nukentėjusi valstybė nuspręstų jo atsisakyti. Būtent tokia situacija šiuo metu susiklostė Lietuvos ir Rusijos santykiuose, Rusijai atsisakant tenkinti Lietuvos reikalavimą dėl sovietinės okupacijos žalos atlyginimo.

Pažvelgus į SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo preambulę, galima daryti išvadą, kad Lietuva deramai pateikė savo kompensacijos reikalavimą ir niekada jo neatsisakė. Visų minėtų modalumų reikalaujant Rusijos atsakomybės buvo laikytasi, todėl reikalavimas dėl atsakomybės visiškai galioja, nepaisant to, kad jo patenkinimo klausimas turbūt dar ilgai nebus išspręstas. Įstatymo preambulė aiškiai parodo, jog dar prieš tai kelis kartus Lietuva įvairiais lygiais oficialiai kėlė kompensacijos reikalavimą ir Rusija buvo puikiai informuota apie tokio reikalavimo buvimą.

Preambulės antrojoje, ketvirtojoje ir penktojoje pastraipose chronologiškai vardijami svarbiausi vienašaliai Lietuvos aktai, kuriais buvo keliamas kompensacijos reikalavimas. Pirmą kartą Lietuva oficialiai pareiškė šį reikalavimą netrukus po nepriklausomybės atkūrimo: 1991 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą „Dėl 1940-1990 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“. (Šiuo nutarimu buvo pavesta Vyriausybei įvertinti Lietuvos ir jos žmonių 1940-1991 metais patirtą žalą ir pateikti apskaičiavimus Valstybinei delegacijai tarpvalstybinėms deryboms su SSR Sąjunga, o ši delegacija buvo įpareigota oficialiai iškelti žalos atlyginimo klausimą). Subyrėjus SSRS, kompensacijos klausimas buvo iškeltas Rusijai jos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos kontekste.

Tokią Lietuvos poziciją sustiprino 1992 m. birželio 14 d. referendumo rezultatai, kuriais buvo siekiama pagreitinti derybas su Rusija ir platesnės tarptautinės paramos teisėtiems Lietuvos reikalavimams (referendumui buvo pateiktas klausimas dėl besąlyginio ir greito buvusios SSRS kariuomenės, tuo metu priklausiusios Rusijos jurisdikcijai, išvedimo, taip pat Lietuvos žmonėms ir valstybei padarytos žalos atlyginimo). 90 procentų referendume dalyvavusių rinkėjų (iš viso apie 69 procentus visų Lietuvos piliečių) pareikalavo, kad Rusija pradėtų ir 1992 metais baigtų jos kariuomenės išvedimą, taip pat atlygintų Lietuvai padarytą žalą. Šiuo požiūriu verta prisiminti, kad prieš metus iki referendumo Rusija pati pripažino būtinybę panaikinti Lietuvos aneksijos pasekmes 1991 m. liepos 29 d. Sutartyje su Lietuva dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Todėl ne vien tik dėl chronologinių priežasčių 1992 m. birželio 14 d. referendumas SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo preambulėje minimas po šios Sutarties.

Pagal konstitucinę teisę 1992 m. birželio 14 d. referendume išreikšta Lietuvos piliečių valia yra svarbiausias vidaus teisinis pagrindas Įstatymui priimti. Todėl kelti kompensacijos reikalavimą ir siekti jo patenkinimo yra Lietuvos valstybės institucijų pareiga, o ne diskrecijos reikalas. Be to, kadangi Įstatymo nuostatos grindžiamos referendume išreikšta Lietuvos piliečių valia, Įstatymą būtų galima panaikinti tik kitu referendumu.

Taktikos kelti okupacijos žalos atlyginimo klausimą kartu su Rusijos kariuomenės išvedimu Lietuva laikėsi ir daugiašaliuose forumuose. SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo preambulės penktojoje pastraipoje minimas 1992 metų ESBK Helsinkio viršūnių susitikimas ir jame priimti dokumentai. Baltijos valstybių iniciatyva į šio susitikimo Deklaracijos 15 straipsnį buvo įtraukta bendro pobūdžio nuostata dėl būtinybės išspręsti paveldėtas iš praeities problemas. Turėdama tai omenyje, Lietuvos delegacija ESBK Helsinkio viršūnių susitikime padarė atitinkamą Deklaracijos 15 straipsnio aiškinamąjį pareiškimą. Kaip pažymėta SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo preambulės penktojoje pastraipoje, pagrindinis Aiškinamojo pareiškimo tikslas buvo expressis verbis pabrėžti, kad be Rusijos kariuomenės išvedimo okupacijos žalos atlyginimas taip pat yra esminė sąlyga sovietinės okupacijos pasekmėms likviduoti; todėl po susitarimo dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos kompensacijos klausimas turėtų likti dvišalių derybų darbotvarkėje.

Žinoma, Rusija puikiausiai žinojo apie Lietuvos reikalavimą dėl sovietinės okupacijos žalos atlyginimo ir atrodo, kad net pripažino tokį reikalavimą. Pirmiausia toks pripažinimas numanomas iš minėtos 1991 metų Sutarties su Lietuva dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kurioje Rusija pareiškė įsitikinimą, jog SSRS turėjo pašalinti 1940 metų Lietuvos aneksijos pasekmes. Be šios Sutarties akivaizdu, kad Rusija gerai žinojo apie 1992 m. birželio 14 d. referendumo Lietuvoje reikalavimus. Be to, kaip valstybė, ESBK dalyvė, Rusija sutiko su minėtu 1992 metų Helsinkio viršūnių susitikimo deklaracijos 15 straipsniu, ji taip pat žinojo apie atitinkamą Lietuvos delegacijos susitikime aiškinamąjį pareiškimą, bet jam neprieštaravo.

Baigdamas aptarti Lietuvos reikalavimo dėl okupacijos žalos atlyginimo priimtinumo klausimą, norėčiau pabrėžti, kad minėtas Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos 2000 m. birželio 9 d. pareiškimas dėl Lietuvos Respublikos Seimo svarstomo įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ projekto, kuriuo Rusija mėgino paneigti savo atsakomybę už sovietinę Lietuvos okupaciją, negali teisiniu požiūriu daryti įtakos ar padaryti nepriimtino Lietuvos keliamo kompensacijos reikalavimo. Kaip išplaukia iš Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 1 straipsnio ir pabrėžta JT Tarptautinės teisės komisijos, „bendroji reparacijos pareiga atsiranda automatiškai padarius tarptautinės teisės pažeidimą ir nėra priklausoma nuo bet kurios valstybės reikalavimo ar protesto“. Šiuo konkrečiu atveju tai reiškia, kad Rusijos pareigos suteikti reparaciją Lietuvai buvimas yra objektyvus ir nepriklauso nuo tokių, kaip minėtas 2000 m. birželio 9 d., pareiškimų. Tačiau tokie pareiškimai neabejotinai trukdo praktiškai įgyvendinti teisėtą Lietuvos reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo.

(B. d.)

Bernardinai.lt