Kiekvienas iš mūsų neabejotinai žinome tokių istorijų, kurias kone visą gyvenimą tenka nešiotis kaip akmenį – šalin nenumestą ir vieton nepadėtą. Nežinia, ar jas kur užstumt, ar kam pasakot - tokios būna nevykusios, skaudžios ir žiaurios. Net jei ir nugirstos, net jei ir pakeleivingos, bet raižo savo aštraus absurdo briaunom visokį supratimą apie daiktų ir žmonių tvarką. Jos kaunasi su mūsų pačių sukaupta išmintimi, kuri sako, kad pasaulis kaip ir visada, taip ir šiandien, stovi tik todėl, jog yra nors šiek tiek geras, jos kerta mums tiesiai į patį gerumo centrą, tarsi norėdamos įtikinti, kad esame visada pralaimėję.

Šios bet kuriam penktam puslapiui tinkančios istorijos liudininkė buvau ne aš, tačiau girdėjau ją iš pirmų lūpų. Anos vasaros įvykis, nutikęs vieno kolektyvinio sodo, esančio visai šalia Panevėžio miesto, daržo lysvėje, neišvengs natūralistinių detalių – apgailestauju.

Tą rytą į sodą kažkodėl panorau važiuoti ne dviračiu, kaip kad paprastai, bet autobusu. Stotyje jau būriavosi pulkelis sodo kaimynių. Tarp jų, kaip visada, buvo ir Milda. Pasilabinome, atvažiavus autobusui sulipome, Milda vis stengėsi manęs ko nors paklausti, mezgė pokalbį. Man tai pasirodė gana keista, nes anksčiau niekada to nedarydavo – mes tik sveikindavomės. Išlipusi iš autobuso ji vėl prisigretino prie manęs, nors paprastai eidavo su savo draugėmis. Buvo senyvo amžiaus, netoli 70–ies, tad ėjo lėtai, ir man, visada lekiančiai, teko sulėtinti žingsnį. Žinoma, atsirado proga pratęsti pokalbį. Priėjusi savo sodą, kuris ribojosi su jos dukters sklypu, primygtinai ėmė kviesti užeiti, norėdama parodyti savo gėles. Nelabai norėjau gaišti laiką, bet ji buvo tokia atkakli, kad paklusau. Ak, kaip ji džiaugėsi savo išpuoselėtais augalais, kaip rodė kiekvieną kelmelį ir žiedą... Jų išties buvo labai daug, labai įvairių. Aprodžiusi ėmė gėles siūlyti – parsinešk, pasisodink, pati gėrėkis ir kitus džiugink... Mes ką tik buvome įsirengę mažytį baseinėlį, turėjau visokių svajonių, kaip gražiai jį apželdinti, o čia še tau – tiesiai į rankas, tarsi iš dangaus.... Aišku, neatsisakiau. Vos prasitarus, kad man viena ar kita gėlė patinka, ji griebdavosi kastuvo ir be jokio gailesčio dideliais kelmais kasė, ardė krūmynus. Bandžiau paimti iš jos įrankį ir kasti pati, bet kadangi labai saugojau, kad nepažeisčiau gėlynų šaknų, ji atėmė iš manęs kastuvą ir liepė eiti atsinešti indų sudėti želdiniams – atrodė, tarsi kažkas ją skubintų padaryti viską, ką buvo sumaniusi. Grįžusi suradau ją, vis tebeverčiančią didžiulius kelmus. „Nesitampykite taip, galite sau pakenkti”, – sakiau, o ji: – „ne, esu visiškai  sveika, man niekas negresia. Galiu kelti tiek, kiek pati sveriu”. O svėrė ji ,duok Dieve, daugiau nei šimtą kilogramų, buvo aukšta ir stambi. „Va, tik su spaudimu man negerai. Ir šiandien dukra nelabai norėjo į sodą išleisti, nes rytą aukštokas buvo. Bet vaistų išgėriau, ir gerai. Darže daug darbo, ravėti reikia”.

Prirovė ji man tų gėlių gyvą galybę, su kažkokiu ypatingu dosnumu, kone karštligišku apstumu. Padėkojau, ji netgi padėjo savo dovanas iki mano kiemo nunešti. „Tegul tik auga, - sako, - jei ko reikės, dar būtinai ateik...”

Pradėjom kiekviena kapstytis savo darže. Įvykis niekaip nėjo iš galvos, visa diena buvo tuo keistu netikėtumu pažymėta. Dirbau ilgai, nepakeldama galvos. Vakarop manęs pasiimti atvažiavo sūnus. Kai mašina įriedėjo į kiemelį, buvo apie 18 val. vakaro. Sodai aplinkui ištuštėjo, nes šiek tiek po šešių išvažiavo  paskutinis autobusas. Aš dar sugalvojau nueiti iki netoliese esančio miškelio, nors sūnus pyko, kam delsiu - skubėjo. Ir vėl nesuprantu, kodėl ten ėjau, išties – nei ten man ko reikėjo, tiesiog pasidaviau tokiam keistam norui. Einu pro  Mildos sodą, girdžiu - tyliai groja muzika. Žvilgteliu ir matau - Milda guli tarpvagyje. Toptelėjo kvaila mintis: „greičiausiai ilsisi...”. Nesąmonė - autobusas jau išvažiavo, ji niekada nepasilieka nakvoti, jos draugės irgi išvyko - be jos? Kaip gi taip? Gyniau blogas mintis šalin, bet jutau, kaip pakirto kojas, kūnas tarsi neteko svorio. Eiti artyn bijojau, nors puikiai supratau, kad prieisiu, kitaip nė būti negali. Pasileidau artyn. Ant lysvės stovi mažas tranzistorius, iš jo plyšta muzika, o Milda guli,  viena pirštinėta ranka apsikabinusi suolelį, kita tebelaikanti nagelius... Parkritusi kažkaip ant šono, nepatogiai, galva žemyn, sublogavusi. Visas veidas juodas nuo uodų. Suėmė klaiki baimė, o aplinkui - nė gyvos dvasios. Išjungiu radiją ir imu kalbinti Mildą. Šaukiu ją vardu, klausiu, kas jai, ar skauda kur... Ji kažką bando sakyti, bet nepavyksta. Žiūri man į akis, bet nesuprantu, ar ką mato – žvilgsnis labai keistas. Nesusivokiu, ar galiu ją kelti, sodinti. Ji sudribusi ir sunki. Ranka lyg bando nuvyti uodus, perbraukiu per juos – jie jau nepakyla, tokie pilni kraujo... Pagaliau atsipeikėju, kad yra mano sūnus. Greitai nubėgu, o jis remontuoja automobilį, tik ką pradėjęs kažką ardyti. Atlekiam abu atgal, bandom Mildą pakelti, nesėkmingai. Sūnus griebiasi mobilaus ir skambina Panevėžio Greitajai pagalbai. Labai sunkiai, bet pagaliau prisiskambina. Ir prasideda didysis absurdas, kuris dar baisesnis už visą Mildos kančią, kenčiamą lysvėje:

– Radome mirštantį žmogų darže, reikia skubios pagalbos.

- Kur sodai? Miesto ribose ar rajone?

- Rajone.

- Skambinkite rajono Greitajai, mes neaptarnaujame rajono ligonių.

- Betgi žmogus miršta!

- Mums nepriklauso ten važiuoti. Užsirašykite telefoną.

Vidury daržų. Užsirašykite. Žmonės, mirštantys už miesto ribų, jiems tiesiog nepriklauso...

Duotu numeriu neprisiskambiname – niekas nekelia ragelio. Vėl bandome įtikinti miesto Greitąją. Ir vėl, aišku, išgirstame tą patį: „Ar neaiškiai pasakiau? Mums nepriklauso!” – ir meta ragelį... Tuomet prisiminiau, kad netoliese gyvena toks Bronius. Sūnus nulekia per laukus, tas atskuba su dviračiu. Ir pasibaisėjęs sako: „Nieko negaliu jums padėti, turiu stuburo išvaržą, negaliu kelti”. Vėl liekame su sūnumi dviese. Bronius plūstasi, keikia Greitąją, o mes suprantam, kad nieko nebus, reiks vežti patiems. Sūnus greit surenka, ką buvo išardęs, atvaro automobilį. Iki šiandien nesuprantu, kokia jėga mums leido Mildą pakelti nuo žemės ir nutempti iki mašinos. Per daržą eiti buvo klampu, visur kliuvom,  kojos pynėsi žolėj. Šiaip ne taip ją įsodinom, galima sakyti, sukišom kaip įstengdami... Ji buvo labai sunki.

Pakeliui Milda ėmė gargaliuoti, prasidėjo traukuliai... Sūnus susijaudinęs vos neįsirėžė į   priekyje važiuojantį automobilį, o aš tik prašiau Dievo, kad neleistų Mildai numirti tokia sunkia, nei šiokia nei tokia mirtimi - mašinoje, be savų, be artimų. Sūnus šaukė, kad neleisčiau jai užmigti, o ji į nieką jau nereagavo. Tie penkiolika kilometrų virto šimtais. Atrodė, kad ligoninės neprivažiuosim niekad. Pagaliau sustojom prie durų. Sūnus įlėkė pakviesti medikų. Aš laukiu, kada  atlėks brigada, neštuvais nešina. Atsidaro durys ir pro jas su vežimėliu išvažiuoja vienas sūnus... Akys didelės, visas paklaikęs, išbalęs.

- Kur gydytojai?

- Neina, liepė patiems atvežti.

- Kaip patiems?! - šaukiu.

- Sako - patys atkraustėt iki ligoninės, patys ir su vežimu atvežkit.

- Kaip?! - rėkte rėkiu. - Mes jos nepajudinsim! Nepakelsim!

Įpuolu pati į vidų, metuosi prie pulto, kur sėdi dvi moteriškės. Nežinau, kas jos buvo, viena tikrai medicinos sesuo, kita, gaila, sutrikusi taip ir nepasidomėjau, kas.

- Mirštantį žmogų atvežėm, tiesiai iš daržo, radom nukritusią!

Žiūri jos į mane, patikėt negaliu, visiškai buku žvilgsniu:

- Na ir kas? Tai atvežkit, juk pasiėmėt vežimą!

-Ar suvokiate, kad mes jos nepajudinsim, ji stambi, o be to, visai nejuda!

- O mes ką padarysim? - teškia visai abejingai.

- Jūs? Jūs gi medikai, nors pažiūrėkit pagaliau, kas jai yra, juk miršta žmogus!

- O kur ją radot? – kviečia pasišnekučiuoti, mat laiko joms marios... Kol paaiškinau, kol suprato...

- O kam ėmėt? Kas jūsų prašė? Mes nepriimam liginių, kuriuos atveža ne Greitoji.

- Tai ką mums reikėjo daryti, palikti ją mirštančią? Greitoji juk nevažiavo... Tai gal mums tą moterį atgal vežti ir vėl į lysvę išmesti? Kol teiksis paimti tas, kuris visas jūsų kvailas taisykles išmokęs?

- Nieko nežinom, kaip atvežėt iki čia, taip ir į čia įvežkit.

Nustėrau ir jau tikrai nieko nebesupratau, kur esu. Jaučiau - dar minutėlė tokių pasidalijimų su Hipokrato priesaika prisiekusiaisiais, ir aš pati atsidursiu ant ratukų. Tuomet nuo kėdės pakilo vyras. Jis tiesiog sėdėjo priimamajame ir kažko laukė. „Einam, - sako, - aš jums padėsiu”. Tuomet į lauką išsekė ir tos dvi medikės. Pagaliau suminkštėjo kiek, ėmė klausinėti, kaip viskas buvo, kaip ligonė atrodė.

- Greičiausiai bus insultas, labai jau panašu - konstatavo.

Šiaip ne taip persodinome Mildą ant ratukų. Jos galva jau nebesilaikė, kūnas buvo visai suglebęs. Išvežė.

Tik tada apsidairiusi pamačiau, kad esu visa purvina, tiesiai iš daržo darbų. Dėmėta striukė, klaikiai purvinos kojos,  išsiklaipiusios šlepetės...

Grįžę į sodą sunkia širdimi sutvarkėme Mildos daiktus, paėmėm rūbus, suradom dokumentus ir atvažiavę į Panevėžį pranešėme liūdną žinią jos vyrui. Jis jau pasigedo, ieškojo savo žmonos - sūnus nuvažiavo į sodą, ten jos nerado, paskambino į ligoninę, ten ir pasakė, kad esanti kažkokia moteriškė, kurią kažkas rado sode... Sutikau jį tarpdury beišbėgantį. Ir tik patvirtinau tai, ką jis jau žinojo. Po poros dienų jis atėjo padėkoti, buvo labai liūdnas... Milda sąmonės taip ir neatgavo. Ją operavo, surado didžiulį kraujo krešulį, užliejusį smegenis. Po savaitės ji mirė....

Dar ilgai, regis visą vasarą, niekas neprisilietė prie tos lysvės, kurioje ją radom. Ji taip ir liko pusiau neravėta. Šiemet tos lysvės nebėra. Viskas išlyginta, užsėta pieva. Įvykio vietoje pasodintas medelis. O mano gėlės veši. Patikėkit, jos itin gražios, kuplios, trąšios – Milda suspėjo... Viskas galėjo būti liūdna, bet ir gražu – atėjus laikui, žmonės išeina, ir kartais toji valanda užklumpa juos daržo lysvėj. Tik kad aš, į gražiuosius žiedynus žiūrėdama, niekada negaliu prisiminti  Mildos – labai to norėčiau, bet pirma jos paveikslo užgriūna kažkas nepataisoma, beviltiška, neatšaukiama, kas užgula širdį sunkiau už pačią tirščiausią tamsą.

Gilioji mūsų naktie, nepralaidžioji tamsa, ko tau būtų gana, kad sutiktumei mus apleisti?

Bernardinai.lt

Pastaba: Apie medicinos etiką žodis medikams – artimiausiu metu mūsų dienraštyje.