Dainius Žalimas: SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (IV)
SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo reikšmė.
Norėčiau pabaigti šiuos svarstymus keliomis apibendrinančiomis mintimis apie Įstatymo vaidmenį. Logiškai gali būti paklausta, kam reikėjo SSSR okupacijos žalos atlyginimo įstatymo, jeigu Lietuva kelis kartus prieš tai buvo pareiškusi apie reikalavimą atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą, ir Rusija žinojo apie tokį reikalavimą. Atsakymą į šį klausimą lemia ir išoriniai, ir vidiniai veiksniai.
Politiniu požiūriu Įstatymas aiškiai rodo, kad, nepaisydama Rusijos nenoro derėtis, Lietuva ketina toliau palaikyti kompensacijos reikalavimą kaip spręstiną klausimą. Todėl Įstatymas gali būti laikomas programiniu įstatymu, formuluojančiu vieną iš valstybės užsienio politikos tikslų. Taip pat turėtume atsižvelgti į Įstatymo priėmimo metu buvusią specifinę Lietuvos vidaus politinę situaciją, kai tuometinė valdančioji Konservatorių partija siekė nustatyti tam tikrų suvaržymų, kuriais būtų užkirstas kelias ateities vyriausybėms iš esmės keisti valstybės užsienio politiką. Beje, Įstatymas netapo rimta kliūtimi Lietuvai naudinga linkme plėtoti dvišalius santykius su Rusija (pavyzdžiui, Rusija vis dėlto ratifikavo dvišalę sutartį dėl sienos su Lietuva).
Lietuvos nacionalinės teisės požiūriu Įstatymas baigia formuluoti reikalavimą dėl Rusijos atsakomybės sutinkamai su ankstesniais teisės aktais dėl šio klausimo. Tačiau skirtingai nuo ankstesnių teisės aktų, Įstatymas aiškiai nustato konkrečius veiksmus, kurių turi imtis Vyriausybė siekdama įgyvendinti reikalavimą. Pagal Lietuvos Respublikos konstitucines normas kiekvienas Seimo programinis dokumentas, jeigu jame nustatomos privalomos taisyklės ar pavedimai Vyriausybei, turi būti įstatymo formos. Todėl Įstatymu tebuvo įgyvendintas šis konstitucinis reikalavimas, o ankstesni teisės aktai nebuvo programinio ar norminio pobūdžio.
Tarptautinės teisės požiūriu pagal analogiją su Tam tikrų fosfatų žemių Nauru byla galima daryti išvadą, kad Įstatymas patvirtina tai, jog Lietuvos reikalavimas dėl Rusijos atsakomybės netapo nepriimtinas, praėjus tam tikram laikui. Įstatymu Lietuva dar kartą pareiškė, kad reparacija turėtų būti suteikta kompensacijos forma ir toks kompensacijos reikalavimas lieka galioti visos apimties. Mano nuomone, kompensacijos reikalavimo palaikymas ir nuosekli valstybės politika šiuo klausimu buvo svarbiausi tikslai priimant Įstatymą.
Žinoma, įgyvendinti kompensacijos reikalavimą yra sunki problema, kurios pats Įstatymas išspręsti negali. Įstatyme pabrėžiama derybų dėl žalos atlyginimo būtinybė: jo 2 straipsnio 4 punktas įpareigoja Vyriausybę inicijuoti derybas su Rusija ir nuolatos siekti, kad ji atlygintų SSRS okupacijos padarytą žalą, o preambulėje apeliuojama į gerą Rusijos valią, kuri galėtų būti parodyta tokiomis derybomis. Tik derybos kol kas būtų vienintelė galima priemonė išsprendžiant reparacijos klausimą arba susitariant jį spręsti kitomis taikaus ginčų sprendimo priemonėmis. Vis dėlto diskutuotina, ar tikrai Lietuva daro pakankamai, kad tokių derybų pasiektų ir išnaudoja visas galimybes. Manyčiau, kad reikėtų platesnių diskusijų, kurios leistų rasti optimalų sprendimą, kokių žingsnių toliau imtis, kad sovietinės okupacijos žalos atlyginimo klausimas pajudėtų ir Lietuvos elgesys ilgainiui netaptų tiek pasyvus, jog prilygtų kompensacijos reikalavimo atsisakymui. Pavyzdžiui, būtų galima aptarti ar nederėtų bent viešai pasiūlyti Rusijai spręsti ginčą dėl kompensacijos JT Tarptautinio Teisingumo Teisme. Tikėtinas Rusijos atsisakymas reikštų nenorą ar baimę spręsti ginčus civilizuotais teisiniais būdais ir galėtų neigiamai veikti jos politinį įvaizdį, o Lietuva dar kartą pasirodytų kaip nuosekliai siekianti savo teisėtų reikalavimų patenkinimo ir gerbianti tarptautinę teisę valstybė.
Bet kuriuo atveju manyčiau, kad dar būtų gerokai per anksti teigti, jog Lietuvai padarytos žalos kompensacijos klausimas yra beviltiškas, ypač turint omenyje tai, kad Vokietija tik palyginti neseniai pradėjo atlyginti nacių režimo padarytą žalą nukentėjusiesiems iš Rytų ir Vidurio Europos. Sovietų okupacijos žalos atlyginimo klausimo sprendimas taip pat gali trukti dešimtmečius. Neabejotina, kad Rusijai reikės laiko kritiškai apmąstyti savo praeitį, taip pat nuoširdžiai pripažinti sovietų veiksmų prieš kitas valstybes ir tautas neteisėtumą. Kaip pabrėžiama JAV Kongreso svarstomoje rezoliucijoje, kurioje Rusija raginama atsiprašyti už Baltijos valstybių okupaciją, tiesos trūkumas sukelia nepasitikėjimą, baimę ir priešiškumą. Kol kompensacijos už sovietinės okupacijos padarytą žalą klausimas lieka neišspręstas, neįmanoma pasiekti pagrindinio 1991 metų Lietuvos ir Rusijos sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų tikslo – sukurti Susitariančiųjų Šalių ir jų tautų tarpusavio pasitikėjimu pagrįstus santykius. Taigi svarbiausia moralinė SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo vertybė yra tai, kad jo siekiami tikslai neleidžia aukoti teisės viršenybės, teisingumo ir kitų pagrindinių principų, kuriais grindžiamas šiuolaikinis demokratinis pasaulis.
Pranešimas skaitytas forume „Antrasis pasaulinis karas ir Lietuva“, 2005 m. gegužės 6 d.
Bernardinai.lt
Dainius Žalimas: SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (II)
Dainius Žalimas: SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (I)
