Nedaug Lietuvos miestelių gali didžiuotis tokia didinga ir įspūdinga bažnyčia kaip senasis Salakas. Pastatyta kiek atokiau nuo istorinio gyvenvietės centro, ant aukštos kalvos, ji iš tolo pasitinka keliautoją savo išlakiu bokštu, o jos varpų dūžiai nuaidi kalvomis, regis, iki horizonto palydėdami visus čia gyvenančių žmonių įvykius.

Legendomis ir padavimais apipinta Salako istorija mini kadaise čia stovėjus didelį miestą, kurį puošė septynetas bažnyčių ir vienuolynų. Visa tai esą prasmegę žemės gelmėse ar nugrimzdę Luodžio ežero bangose per Šiaurės karą XVIII a. pradžioje...

Iš tiesų miestelio apylinkėse yra daugybė pilkapių, rodančių, kad šiose vietose žmonių gyventa nuo seniausių laikų. Krikščionybės įvedimo Lietuvoje metais karalius Jogaila Salako ir apylinkių žemes dovanojo Vilniaus vyskupui, kuriam vėliau priklausė ir pusė miestelio. Tiesa, ankstyvuosiuose istoriniuose šaltiniuose yra žinių tik apie vieną bažnyčią, kuri buvo pastatyta, manoma, XV a. pabaigoje. Apie jos fundatorius ir tikslų statybos laiką jau XIX a. nieko tikslaus nebežinota. Tikriausiai bažnyčia XVIII a. pradžioje per karą su švedais buvo gerokai apgriauta, o kartu dingo ir seniausi jos dokumentai.

Po Šiaurės karo Salake įsikūrė Lietuvoje anuomet aktyviai veikę atgailos kanauninkų vienuoliai. Jų vienuolyno ir bažnyčios statybai bei išlaikymui 1714 m. buvo nupirkti ir padovanoti keturi žemės sklypai pačiame Salake, taip pat Narbutiškių palivarkas su 22 kaimais. Daugiau nei šimtmetį, iki 1832 m., vienuoliai aptarnavo ir 1722 m. vyskupo Ancutos rūpesčiu atnaujintą parapijos bažnyčią. Tuo metu Salako parapija su Dūkšto ir Vajasiškio folijomis apėmė didžiulę teritoriją ir turėjo beveik 14 tūkstančių parapijiečių.

Caro įsakymu vienuolyną uždarius, netrukus nugriauta ir buvusi atgailos kanauninkų bažnyčia, tad miestelyje vėl liko tik viena parapinė Šv. Petro ir Pauliaus titulo šventovė, parapijiečių lėšomis iš naujo perstatyta pačiame 1863 m. sukilimo įkarštyje. Bažnyčia buvo medinė, didelė, su penkiais altoriais.

Dabartinė Salako bažnyčia sumūryta palyginti neseniai, XX a. pradžioje, caro valdžiai panaikinus draudimą statyti ar atnaujinti katalikų šventoves. Tuo metu tautinį atgimimą lydėjo ir entuziastingas religinio gyvenimo suaktyvėjimas, tad visoje Lietuvoje sparčiai ėmė kilti bažnyčios, lenkiančios viena kitą statybų užmoju ir profesionalumu.

Naujosios parapijos bažnyčios statybos priežastimi tapo 1905 m. miestelio gaisras, po kurio nutarta pastatyti ugniai atsparią mūrinę šventovę. Klebono kun. A. Križanausko rūpesčiu bažnyčios projektas buvo užsakytas profesionaliam architektui, Rygos politechnikos auklėtiniui. Kaip ir dauguma tuo metu statytų Lietuvos sakralinių pastatų, Salako bažnyčia savo formomis kartoja viduramžių architektūros paminklus. Tik salakiškiai pasirinko Lietuvoje retą ir įdomesnį technologinį sprendimą – vietoj tradicinio raudonų plytų mūro naudojo tašytus lauko akmenis. Pastato sienos neįprastai storos, jos pastatytos naudojant senąją kiautinę techniką – išorinės sienos mūrytos iš aptašytų lauko riedulių, vidinės – iš plytų, o tarpas tarp jų užpiltas smulkesniais akmenimis. Būtent todėl Salako bažnyčia atrodo stipri ir nepajudinama lyg tvirtovė ar kokio nors viduramžių miesto katedra.

Aukos bažnyčios statybai buvo renkamos visose ano meto Kauno gubernijos parapijose, taip pat Vilniuje, Varšuvoje bei tarp Peterburgo katalikų. Į statybos darbus vienaip ar kitaip įsitraukė dauguma Salako parapijiečių, net vaikai, kurie laukuose rinko kalkinius akmenis, reikalingus skiedinio gamybai. Stipresni vyrai tiesiogiai dirbo statybose, specialiais neštuvais keldami į viršų sunkius akmenų blokus. Tai buvo keblus ir varginantis darbas, nes bažnyčios bokštas kilo į beveik aštuoniasdešimties metrų aukštį. Viršutinė bokšto dalis buvo medinė, o aštri kryžiumi užbaigta smailė virš masyvios apatinės dalies suteikė bažnyčios siluetui veržlaus polėkio įspūdį.

1915 m. naujoji bažnyčia konsekruota Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios titulu – tarsi šaukiantis kenčiančios Dievo Motinos užtarimo pasaulinio karo akivaizdoje. Nuo tų metų iki mūsų dienų šventovės pastatas mažai tepasikeitė. Tik išlakioji bokšto smailė sudegė Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau buvo atstatyta gerokai mažesnė, taip pat languose spindėję vitražai dabar pakeisti nauju stiklu. Tačiau net šiek tiek sužalota bažnyčia savo didybe ir dabar kelia nuostabą ir susižavėjimą, kaip šviesia viltimi 20-ąjį šimtmetį pradėjusios Lietuvos žmonių vienybės, pasišventimo ir tikėjimo liudijimas.

Mažoji studija