Pažaislio vienuolyno Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios kupolas keliskart šmėkšteli važiuojantiems pro Kauną, tarsi kviesdamas išsukti iš nuolat judrios autostrados ir aplankyti pastovumu alsuojantį ansamblį, iškilusį ant Taikos kalnu (Monte Pacis) pavadintos kalvos. Lotyniškas vietovės pavadinimas išduoda ir vienuolyno statybos laiką, ir fundatorių – tik XVII amžius, mėgęs kalambūrus ir emblemas, galėjo taip gražiai supinti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kanclerio Kristupo Zigmanto Paco pavardę ir žodžius, žadėjusius ramybę ką tik praūžusio karo su Maskva nukamuotiems žmonėms. Nuošalioje vietoje įsteigęs keisto ir tuomet Lietuvoje dar mažai pažįstamo kamaldulių ordino vienuolyną, jo bažnyčią fundatorius pasirinko savo amžinojo poilsio vieta, nutolusia nuo bet kokios žemiškojo gyvenimo sumaišties ir tuštybės: atsiskyrėlišką mauzoliejaus pobūdį dar labiau turėjo pabrėžti tylėjimo įžadą davusių vienuolių nebylus budėjimas ant amžinybės slenksčio.

Nors vienuolyno istorijoje sumaišties ir permainų nepavyko išvengti, ansamblis iki mūsų dienų išliko nedaug tepakitęs, tik apnaikintas. XIX a. pradžioje bažnyčią nusiaubė Napoleono kariuomenės būriai, vėliau, vienuolyną perdavus stačiatikiams, sunaikinti altoriai ir skrupulingai uždažytos freskos, skelbusios Katalikų Bažnyčios triumfą.

XX a. pirmojoje pusėje, trumpam grįžusi katalikams, šventovė priglaudė naujai įkurtos Šv. Kazimiero kongregacijos seseris, po Antrojo pasaulinio karo dar pakeitė keletą šeimininkų (vienuolyną būta ir psichiatrinės ligoninės, ir muziejaus). 1992 m. į Pažaislį sugrįžusios kazimierietės atgavo nebaigtą restauruoti, bet prižiūrėtą ir nuo sunykimo išgelbėtą bažnyčią, kurios tvarkymo darbai tebesitęsia ir dabar.

Iš Pacų giminės ypač mėgstamos Italijos pakviesti puikūs architektai ir dailininkai išmoningai ir tiksliai įgyvendino bažnyčios fundatoriaus ir vienuolių sudarytą architektūros ansamblio programą. Nors dabar į pagrindinį kiemą paprastai patenkama pro šoninius vartelius, norint pajausti visą ansamblį kūrusių meistrų sumanymo didingumą, reikėtų įžengti pro Didžiuosius vartus, pereiti ilga, net kiek bauginamai tiesia liepų alėja, iš kurios niekur neįmanoma pasukti, ir tik priėjus antruosius, Šventuosius, vartus išvysti priešais iškilusį bažnyčios fasadą. Už šventovės tvarkingai rikiuojasi nedidukai vienuolių nameliai, vadinamieji eremai, kuriuos tarsi prižiūri pačiame gale išsistiebęs varpinės bokštas. Tobula harmonija, išgauta iš formų, linijų, paveikslų ir idėjų susipynimo, apgaubia kiekvieną, patekusį į neįprastos šešiakampio formos bažnyčios vidų. Pirmiausia viskas susilieja į bendrą spalvingą mirgėjimą, primenantį daugiabriaunio brangakmenio taurų blizgesį.

Vėliau nuoseklesnis stebėtojas nesunkiai išskiria svarbiausias temas. Pagrindinis leitmotyvas, ataidintis visoje stiuko lipdiniais įrėmintomis freskomis dekoruotoje bažnyčioje – Dievo Motinos išaukštinimo tema, geriausiai išsiskleidusi apoteozinėje „Marijos vainikavimo danguje” scenoje, šviesos persmelktą bažnyčios kupolą pripildžiusioje džiūgaujančių šventųjų ir angelų. Šį didingą himną Marijos garbei papildo įvairiems kamaldulių ordino bei Lietuvos ir paties Kristupo Paco dangiškiesiems globėjams skirtos scenos: ordino įkūrėjo šv. Romualdo gyvenimo epizodai, šv. Kristoforo kankinystė, Lietuvos Pacų giminaite laikytos šv. Magdalenos de Pazzi atvaizdas.

Ne tik Lietuvos istorikus turėtų sudominti ir spalvingi istoriniai pasakojimai, primenantys šv. Benedikto regulos vienuolių nuopelnus Lietuvos kelyje į krikščionybę. Vienuolyno koridoriuje prie zakristijos esančiame šv. Brunono gyvenimo scenų cikle yra įamžintas ir pirmasis Lietuvos valdovo Netimero krikštas 1009 m.

Iš senųjų altorių paveikslų į Pažaislio bažnyčią sugrįžo tik švelnus gėlių vainiku apsuptos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, kadaise dovanotas Kristupui Pacui popiežiaus Aleksandro VII. Paveikslui nuo seno prigijęs Gražiosios Meilės Motinos pavadinimas turbūt galėtų tikti ir visai Pažaislio bažnyčiai, tapusiai regimu krikščionis vienijančios meilės atspindžiu.

„Mažoji studija”