Kažin kiek metų mūsų „Katalikų kalendoriuje” prie rugsėjo 23-iosios, Holokausto dienos, būdavo prikergiama rekomendacija: „Pasimelstina, kad žmogus žmogui nebūtų žiaurus”. Dabar, tiesa, jau kuris laikas to sakinio ten nėra. Vis piktindavausi per radiją ir siūliau Birželio 14-ąją ar Sausio 13-ąją palydėti tokia pat pastaba. Gal kas išgirdo, o gal patiems redaktoriams užkliuvo ar nusibodo. Taigi nuo šiol tą dieną Lietuvos katalikams paliekama minčių ir maldų laisvė. Gali ir visai nesimelsti, jei nenori ar neišeina.

Man dažniausiai neišeina. Ir ne tik pagal aną pasiūlymą, dėl tariamo žmonių žiaurumo. Ko apskritai galėtum prašyti Dievo, mėgindamas piešti sau tai, kas buvo daroma su žydų tauta pas mus ir kitur? Niekada nesugebėsiu ir nesugebėsim tinkamai apraudoti tų susigūžusių, skarmaluotų gryno sielvarto figūrėlių, kitados Vilniaus gatvėmis nugintų į Panerius, į masinę skerdyklą. Iš gyvulinių vagonų dar būdavo sugrįžtama, iš anos ir kitų panašių procesijų – niekas niekada. Melsti jiems amžinos ramybės? Jeigu Viešpats surizikavo prisiimti gelbėtojo vardą, jis pats turėtų susirinkti nužudytųjų sielas, ypač nužudytųjų, bejėgių aukos avinėlių. Nekalto kraujo lašais lyg votais išdabinti savo amžinosios karalystės sienas. Mes per maži, per menki, kad įstengtume pažvelgti jiems į akis. Galėčiau dangaus prašyti tik amžinos neramybės mums visiems, gyvenantiems šioje žemėje, šiame mieste, apipintame meiliausiais žydiškais epitetais ir per keliolika mėnesių prarijusiame visa, kas buvo čia žydiška, visus iki paskutinio tos tautos žmones, tarsi jų gyvenimas būtų buvusi klaida, neteisybė, blogis.

Nereikėjo priklausyti SS batalionams, nereikėjo paleisti nė vieno šūvio, kad šiandien suvaitotum „Viešpatie, pasigailėk” įsukęs ten, kur turėtų būti pilna jų gyvenimo, jų krautuvėlių, škalų, sinagogų ir iš ko dabar nelikę akmens ant akmens. Mano mylimas miestas niekada nebus toks, koks būtų galėjęs būti, jei iš jo nebūtų buvusi atimta ana istorija. Tai šen, tai ten Senamiestyje iš po tinko ir dažų išlendantys hebrajiški rašmenys nuolat mus persekios lyg amžinas priekaištas, kad nesugebėjome apginti ar bent užstoti tų, kurie čia šimtmečiais taikiai ir darbščiai kūrė savo gyvenimą.

Tai ne žiaurumo klausimas. Neatsimenu, kieno dienoraščiuose skaičiau anų 1942-ųjų įrašus. Karas, okupacija, trūksta kuro ir maisto. Tamsus ir šaltas Vilnius. Arbatos stiklinė su uogiene ar cukraus kąsneliu tampa švente. Dienoraštyje viskas fiksuojama, kiekviena inteligento kasdienybės smulkmena. Ieškau žinių apie tai, kas dėjosi mieste, kitapus mažo butelio sienų. Nėra nei žodžio, nei menkiausios pastabėlės. Vėl arbata, pokalbiai buitinėmis temomis, graudžios pastangos išplėšti šiek tiek jaukumo ir saugumo. Getas – kitoj gatvės pusėj. Nematė, negirdėjo, nenorėjo girdėti ir matyti, bijojo net užuominos, kad nesugriūtų savasis tariamos ramybės namelis? Patyliukais melstasi, kad žmogus žmogui nebūtų žiaurus?

Ir kituose Lietuvos miesteliuose, besikalbant su anų įvykių liudininkais, nesyk pritrenkdavo tuščios vietos ten, kur reikėtų iki amžiaus pabaigos krūpčioti iš siaubo. Per kilometrą nuo tavo namų nugalabyta ir suversta į duobes keli tūkstančiai tavo kaimynų, ir nieko atminty nelikę. Nesisapnuoja. Taip, miestely kalbėjo, kad visus žydus surinko ir sušaudė. O vokiečių kareiviai buvo linksmi, apdalydavo vaikus šokoladukais, kvepėjo muilu, kitas ir pagrieždavo lūpine armonikėle. Reikėjo slėpti nuo jų vištas ir lašinius... Baisiau nei lietuvių žydšaudžių nusikaltimai man vis rodosi tai, kad daugelio anuomet tikėta, jog tau ir tavo tautai įmanoma gyventi, kalbėti apie laisvę, net jaustis laimingam, iš baimės, iš buko abejingumo nurašant kitus, esą mažiau nusipelniusius vietos po saule. Tegu sau sukasi mirties fabriko ratai, vis tiek jų nesustabdysi, o mums reikia gyventi, išsisaugoti, atkurti savo valstybę. Arbatėlės apkarto tik vėliau, artėjant frontui ir raudonajai armijai, begalvojant apie kalėjimus ir tremtis, kurie tau pačiam parengti. Keliant taures už naujuosius 1944 metus jau ritosi ašaros, jau buvo reflektuojama situacija ir ieškota būdų, kaip nuo jos išsisukti.

Suprantu, jog nieko nėra lengviau ir kvailiau, kaip rašyti moralinius nuosprendžius atbuline data, esą kažkas galėjo būti didvyris ir šventasis, tačiau rūpinosi tik savo kailiu. Bepigu postringauti, kai dėl elementariausio žmoniškumo nereikia statyti ant kortos savo paties gyvybės. Bet netikiu, kad tie, kurie vis dėlto užsikrėtė naikinamos tautos likimu, buvo ypatingi drąsuoliai ir didvyriai. Į tokias akcijas einama nesvarstant, vien iš dvasios pagavos, iš negalėjimo elgtis kitaip. Kodėl tos būtinybės užstoti nelaiminguosius atsirado taip mažai krikščioniškoje tautoje, kuriai buvo kemšami ir kemšami evangeliniai priesakais Ir šiandien, po savų priespaudos ir kančios patirčių, ar esame kitokie? Ar gali dar čia gimti tas bent kiek didesnis „negaliu” prievartos ir neteisybės akivaizdoje?

Prieš daugelį metų tuometiniame Lenino prospekte buvau kaimynystėje gyvenusių žydų pavaišintas jų šventiniais macais. Kažkaip vis pasitaikydavo gyventi šalia jų, stebuklingai išlikusių ar atvykusių iš kitur ir dar neemigravusių į Izraelį. Ant suoliukų dabartiniame „prancūzparkyje” dar galėdavai nugirsti idiš kalbą, name priešais jį bendra virtuve dalijomės su pani Suvalska, paskui su inteligentiškąja Raja, o klasėje visus linksmindavo apskritaveidis Lazeris, vėliau išvažiavęs į protėvių žemes. Su macais buvo įprasta visų vaikų istorija, kai per dienas belakstydamas laiptais būni pastebėtas ir užkalbintas, kai netyčia atsitrenkęs į suaugusiuosius sukeli jiems švelnumo ir dosnumo bangą. Dėl to paties gerų jausmų antplūdžio kaimynė šypsodamasi ir pasikvietė pas save, kalbėjo kažką apie savo tradicijas ir įteikė dovanų didelį traškantį paplotėlį. Jis nebuvo skanesnis už juodą duoną, pabarstytą cukrumi, tačiau valgiau, iš pradžių nedrąsiai, bet su kiekvienu kąsniu vis mažiau tikėdamas, kad jį man ištiesusios rankos gali būti piktos ir klastingos.

Ačiū Dievui, sakau dabar, kad tarp viso to, ką vaikystėje išragauji, buvo ir ta neįprasta mūsų kaimynų duona, kito ir čia pat buvusio pasaulio dalis, bauginusi savo kitoniškumu ir malonės valandą parodžiusi, jog gyvenimas ir ten, ir čia vertas to paties švelnumo ir meilingumo. Nežinau, ar užtektų dabar paslaptingos dieviškos jėgos prisisiūti ant nugaros Dovydo žvaigždę, jei Vilniaus gatvelėmis matyčiau varomą aną pasmerktųjų minią. Bet jei ne tas vaikystės macų skonis, turbūt negalėtum iki galo suvokti, ko neteko šis miestas, sukišus po žemėm jo šimtametę žydų istoriją. Ir iš sielvarto prarandi žadą, nes bergždžiai dėliotum šioje vietoje maldų žodžius.

„Laikas“