Apie kainą, kurią mokame už medikų daromas klaidas, kalbėti nelengva. Visų pirma todėl, kad kartais - ne taip retai - ji būna labai didelė ar net pati didžiausia, atimanti gyvybę. Liūdnai pamokyti tokių patirčių, mes visi, potencialūs pacientai, labai lengvai tampame aršiais, neobjektyviais, to paties jautrumo, kurio taip tikimės iš medikų, stokojančiais kaltintojais ir teisėjais. Dialogas užsikerta ties piktais pasiaiškinimais, jog medicinos sistemoje vis labiau trūksta profesionalių gydytojų, pagalbinio personalo, atlyginimai maži, socialinė bazė skurdi, medikai visada pervargę, atbukę nuo įtampų – ir visa tai tiesa. Bet situacija nuo tokių pasisvaidymų kaltinimais negerėja nė per sieksnį – Lietuvoje labiau bijoma susirgti ne dėl pačios ligos, o dėl to, kad nebus kam ją tinkamai gydyti.

Prieš porą savaičių mūsų dienraštyje spausdinome istoriją, kuri, deja, tikrai nėra itin reta medikų didelio aplaidumo, netgi nežmoniškumo išimtis (žr.: Elvyra Kučinskaitė. Provincijos istorijos V. Gilioji mūsų naktie, 2005-09-13): ištikta insulto, moteris laiku nesulaukė nei Greitosios medicinos pagalbos, nei ligoninės medikų dėmesio. Atsitiktinumas tai, ar ne, dabar pasakyti niekas nebegalės, tačiau ligonė netrukus po operacijos mirė. Paprašiau įvykį pakomentuoti įvairių sričių medicinos darbuotojų.

Tiesą sakant, negaliu net pateikti jų pasisakymų, nes komentaras buvo sutartinai aiškus – „tai nežmoniška, šitaip neturėjo būti“. Paskui sekdavo įvairūs bandymai paaiškinti, kaip pati medicinos aptarnavimo organizacinė struktūra iškelia konkrečių ir neperžengiamų kliūčių, surišančių rankas kad ir patiems geranoriškiausiems medikams – miesto Greitoji pagalba negali vykti į iškvietimą, jei ligonis yra rajono, ne miesto teritorijoje, ligoninėje nėra pagalbinių darbuotojų, kurie galėtų pasirūpinti ne Greitosios pagalbos automobiliu atvežtų ligonių, o ir patys ligoniai bei jų artimieji labai dažnai kelia realiai situacijai neproporcingų aliarmų, nuo kurių medikai tiesiog atbunka, ir pan. Būkime atidūs šiems argumentams, nes tai irgi tiesa, bet dar atidesni būkime tiems žmogiškumo ištekliams, kuriuos „įjungus“ paprastai labai puikiai apeinami visokie instituciniai trūkumai ir makabriškos nuostatos. Bet ir tada neišvengiamai sulauksime klausimo – kiek tie „žmoniškieji ištekliai“ gali gelbėti prastą sistemą, juk viskam yra sveiko proto ir žmogiškų galimybių ribos...

Žodžiu, problema tikrai nėra tik paprastutė „geriečių“ pacientų ir „blogiečių“ medikų kova – tai ir institucinių, ir profesinių, ir psichologinių bei etinių sprogmenų rinkinukas, kurį išminuoti reikėtų nei mažiau, nei daugiau – tik rimto visų šių sričių specialistų dėmesio.

Pirmai pradžiai – pokalbis su Vilniaus M. Marcinkevičiaus ligoninės psichologe-psichoterapeute Regina Morkūniene, dirbančia su insultą patyrusiais ligoniais ligoninės reabilitacijos skyriuje.

**

Gerb. Regina, pradėdamos pokalbį pasiremkime jau pateiktu konkrečiu faktu. Ar tokia situacija Jums yra pažįstama?

Deja, girdžiu daug panašių istorijų, tik, žinoma, jos nesibaigia mirtimi – kalbuosi apie tai su panašių įvykių dalyviais - ligoniais, kurie medikų darbo trūkumus patiria savo kailiu. Tai labai skaudi ir labai sunki patirtis.

Norite pasakyti, kad žmonių, kurie reikiamu metu nesulaukia reikiamo medikų dėmesio yra gana daug?

Manau, kad taip. Kalbant konkrečiai apie insultą, pati ši liga jau savaime yra didelis stresas, prilyginamas sukrėtimui, kurį žmogus patiria po artimųjų netekties ar nenumatytos katastrofos, nes beveik visada ligonį užklumpa netikėtai – retai kas dabar kreipia rimtą dėmesį į tokius simptomus, kaip nuovargis ar galvos svaigimas, kuris ir šiaip jau ne toks retas mūsų gyvenime. Insultą patyręs žmogus atsiduria labai arti mirties ribos, be to, vėliau jam ir jo artimiesiems tenka susitaikyti ir su ligos faktu, ir su didelėmis gyvenimo permainomis. Taigi pabandykime dar įsivaizduoti, kad, ištiktas tokios nelaimės, jis dar ir nesulaukia tinkamos pagalbos...

Ar toks medikų elgesys gali būti tiesiogiai susijęs su ligos baigtimi? Ypač jei žmogus dar girdi ir suvokia, kas aplinkui jį vyksta.

Sunku pasakyti. Šita sritis neištirta. Bet net jei žmogus yra komos būsenos, kažkokiu būdu aplinką jaučia. Aš pati stebėjau, kaip keičiasi ligos parametrai reanimacijoje gulinčio ligonio, kai artimieji paima jam už rankos – vadinasi, tam tikra reakcija yra. O klausa apskritai yra pojūčių priėmimo kanalas, kuris ilgiausiai išlieka, net ir prieš mirtį.

Na, o jei ligonis ima sveikti, tačiau viską prisimena, ar tokie įvykiai turi apčiuopiamos įtakos jo sveikimo procesui?

Jei žmogus išgyvena ir paskui tą situaciją atgamina, jam kas nors papasakoja ar pats fragmentus susidėlioja, jo nesaugumo jausmas išauga keliagubai – sirgdamas tokia liga, jis niekada nebesijaus ramus. Jį visada persekios dviguba situacijos baimė – kad ji pati yra grėsminga, ir kad jis gali nesulaukti pagalbos laiku.

Kokios būtų tipinės panašių nesėkmių situacijos?

Ligonis nepaguldomas į ligoninę, kai kreipiasi į gydytojus pirmą kartą, arba Greitoji pagalba atvažiuoja, pasižiūri ir vėl išvažiuoja – sako, jei bus blogai, kvieskite dar kartą. Ištikus insultui, kyla visokių klausimų: „O jei būtų iš karto paguldę ar atvežę?“ Tai kelia didelį nepasitikėjimą medikų profesionalumu ir labai trukdo sveikimo procesui - žmogus ima abejoti viskuo – ar pakankamai gydomas, ar teisingai diagnozuota liga, ar užtektinai skiriama vaistų... Dėl to labai daug tenka dirbti.

Ar psichoterapeuto pagalba tokiais atvejais būna veiksminga?

Žinoma, yra būdų, kaip tą pasitikėjimą atkurti, bet darbas netrumpas.

Ar dažnai Jūsų pacientai skundžiasi būtent santykiais su medikais, kad ir ne tokiais drastiškais?

Procentais įvardyti negalėčiau, bet ligoniui bendravimo su mediku kokybė yra labai svarbus veiksnys. Posakis, kad mediko žodis gali gydyti ir gali numarinti, yra labai radikalus, tačiau tiesos jame yra daug. Tai ypač svarbu sveikstant.  

Kaip manote, kokios priežastys dažniausiai nulemia kartais šokiruojantį medikų abejingumą? Kas čia kaltas – sistema, medicinos politika? Kaip paaiškintumėte tokį Greitosios pagalbos atsakymą ligoniui: tai ne mūsų žmogus miršta, nevažiuosime.

Organizacinių trūkumų, be abejo, yra daug, betgi jais negalima paaiškinti panašių dalykų. Jei neturima galimybės suteikti pagalbą, turėtų būti suteikta labai konkreti ir labai aiški informacija, kur ir kaip ją gauti. Na, o žmogiškumo požiūriu čia jokių pateisinimų nė būti negali.

Turbūt mažiausias iš klausimų - aptarnavimo kultūra, ji juk nieko nekainuoja...

Taip, šito labai stinga visose aptarnavimo sferose, medicinos įstaigose – taip pat.    

Patys medikai dažnai kalba apie būtiną „atbukimo“ lygį – ir tai, žinoma, yra tiesa, nes ypač tie, kurie dirba su sunkiais ligoniais, patys labai greitai tokie taptų, jei visiškai savęs nesaugotų. Bet kurgi yra toji riba tarp profesionalaus atsiribojimo ir abejingumo, net žiaurumo?

Žinot, vargu ar patys šiurkščiausi medikai, pasielgę netinkamai, iš tiesų yra tokie ramūs, kaip atrodo iš išorės... Esu tikra, jog kiekvienam ta neigiama patirtis pamažu kraunasi, didėja ir tampa kartais nepakeliamu svoriu. Ne veltui jauni, kad ir mažiau diagnozavimo, gydymo praktikos turintys gydytojai dažnai yra pacientų labiau vertinami nei patyrusieji, nes yra jautresni, reaguojantys į visas ligonį ištinkančias bėdas.

Ar kas nors domisi, kaip patekę į stresines situacijas jaučiasi patys medikai, ar jiems siūloma kokia nors pagalba?

Medicinos įstaigose psichologinės pagalbos medikams nėra. Bent jau nesu girdėjusi, kad tokia būtų. Jei ir yra, tai vietos iniciatyvų dėka, o pačioje organizacinėje struktūroje tikrai niekas tuo nesirūpina. Todėl patys medikai ginasi, kaip išmanydami, ir nebūtinai visada teisingai. Ką tik kalbėjau su savo kolege, kuri laikinai dirba slaugos ligoninėje, ji skundėsi, kad toks darbas yra virš žmogiškų jėgų – iš vakaro dar masažuoji žmogų, o ateini rytą – jo jau nebėra. Kartais – ir ne vieno, o dviejų, trijų. Juk visa tai reikia kažkur „padėti“, nes negali su kiekvienu išgyventi gedulo. Kai kurie medikai, žinau, tiesiog vengia susidūrimų su mirusiųjų artimaisiais – sutvarko formalumus ir pasitraukia, nes jiems per sunku girdėti, matyti jų sielvartą.  

Ar patys medikai dažnai kreipiasi į Jus, nors oficialiai dirbate tik su pacientais?

Taip, žinoma. Bet tokios konsultacijos negali būti rimtos, aš tiesiog sakau – pasišnekėkime apie tai.

Beje, o ar dažnai medikai kreipiasi, jausdami kaltę dėl savo aplaidumo?

Taip. Kiekvienas medikas tai išgyvena. Tai, ką mato pacientas, dažniausiai yra fasadas, nes baltas chalatas įpareigoja. Nežinau, kaip ligonis priimtų, pavyzdžiui, dėl nesėkmės verkiantį mediką, ar tikrai būtų patenkintas.

Matėte daug verkiančių gydytojų?

Viduje verkiančių – taip. Ašarų būna retokai.

Jūsų darbas yra labai panašus. Kaip pati ginatės ir gydotės nuo emocinių perkrovų?

Mano pacientai dažniausiai yra senyvo amžiaus ir labai jautrūs, suprantantys. Dažnai jie mane priima kaip dukrą, sako: „Kodėl mums tiek daug skiriate dėmesio? Jums tai ne į sveikatą, rūpinkitės savimi, gyvenkite savo gyvenimą. Mes jau seni, daug jau nieko nebereikia“. Tada man tenka aiškinti, kad žinau būdų, kaip su tuo susidoroti. Yra specialių technikų, taisyklių, kurios padeda išvengti pervargimo. Pavyzdžiui, mes galime turėti tik tam tikrą depresinių ligonių skaičių, kad patys nesusirgtume depresija, yra ir neverbalinių būdų, kaip atsiriboti, jei labai sunku, būtinos ir pertraukėlės priimant pacientus, kad pakaktų laiko „susitvarkyti“ su tuo, kas buvo, ir pasiruošti kitam pokalbiui. Visa tai yra, bet, žinoma, tai tik teorija, šito nepakanka.

Taigi medikai neturi nei pertraukėlių, nėra apribotas sunkių ligonių skaičius, neturi nei kitų, kad ir nedidelių privalumų...

Taip. Net jei darbo valandos yra neilgos, kartais jos atima labai daug, nes stresas gali sekti stresą, nesėkmė - nesėkmę.   

Na, pabandėme empatiškai pasižiūrėti ir į nukentėjusius pacientus, ir į medikus, bet situacija išlieka mažai guodžianti ir vieniems, ir kitiems. Kokią vis dėlto matytumėte išeitį?

Manau, jau vien tai, kad pradedame apie tai kalbėti, yra gerai. Aš, kaip gydytoja, sakyčiau, kad daugiau pagalbos ir supratimo čia reikėtų medikams. Yra tikrai daug dalykų, kurie nepadeda mums susikalbėti. Kita vertus, aš pati, eidama į polikliniką ar į medikų konsultacijas, dažnai stebiu, kaip pasikeičia situacija, kai tik jie sužino, kur aš dirbu. O pasijusti eilinio paciento kailyje nėra malonu – galiu gerai įsivaizduoti, ką daugeliui tenka patirti. Ir apie tai reikėtų mums visiems kalbėtis. Apskritai temų diskusijoms tikrai yra daug. Viliuosi, kad laikui bėgant bus sukurta ir sistema, padedanti ypač sunkiomis sąlygomis dirbantiems medikams. Policija, regis, jau tokios pagalbos sulaukė. Bent jau užsienyje, tikrai žinau, kad tokia parama yra.

O rašantys žmonės tikrai galėtų formuoti palankesnį požiūrį į medikus. Taip, situacijos, kurios aprašomos ar rodomos per televiziją, yra baisios, dažnai baigiasi tragiškai, bet tada susidaro vaizdas, kad gerų, pasiaukojančių gydytojų apskritai nėra. O pastariesiems ir su šia įvaizdžio galia tenka kažkaip susidoroti, išliekant ir geriems, ir pasiaukojantiems....

Bernardinai.lt