Šią provinciją mes, istorijos liudytojai, kartu su savimi atsivežėme atostogauti į vieną pietų pajūrio kurortą. Nuo kitų ji skyrėsi tuo, kad buvo labai pasipuošusi, lepi, atsipalaidavusi ir rafinuota. Nelabai tinkamas žodžių junginys – „rafinuota provincija”, bet kad tokia jos atmaina yra, kas ginčysis? Ką ir kalbėti - daug lengviau yra susidurti ir net susitaikyti su apiplyšusia, neskoninga ir siaurakakte provincijėle, bet tokia, kuri laisvai atsipūtusi laukia savo valandos už makiažų išpuoselėtų veidų ir intelektualių pasažų, geriau niekada neparodytų savo dailiai užaštrintų dantukų - labai jau ironiškai smulkiai visų akivaizdoje ji sukramsnoja paskutinius savo šeimininko padorumo likučius.  

Taigi buvo puikus vėlyvos vasaros pavakarys pietų pajūryje, kai daugybė žmonių išeina pasėdėti krantinės kavinukėse ar pasivaikščioti, tingiai pasiplepėti ir žvilgsniu atsimoti su saule. Vakaras tikrai žadėjo būti įspūdingas – nors vėjas neatrodė labai stiprus, bangos jūroje vis labiau panašėjo į aštrius kalnagūbrius. Su didžiule jėga jos tėkšdavosi į akmenines krantinės sienas, riaumodamos ir niršdamos, kad niekaip negali įkąsti tam nesugriaunamam atostogaujančiųjų lėtumui.

Beslenkant tuo palaimingu lėtuoju ritmu dėmesį patraukė nemažas pulkelis žmonių, griūte užgriuvusių krantinės atramas. Pamaniau – greičiausiai arti kranto pasirodė delfinai, arba pramogų verslas pasiūlė poilsiautojams dar vieną reginį, kurių kurortuose netrūksta. Šis turėjo būti iš įdomesnių, nes susidomėjimą galima buvo pastebėti nemenką. Priėjus arčiau supratau, kad iki krantinės atramų prasibrauti tikrai nepavyks, todėl iš poilsiautojų bandžiau suprasti, kas gi ten vyksta.

- Čiupk, čiupk! – solidariai kažkam patarinėjo įkaitusi poilsiautojų bendruomenė.

- Oooo... – sutartinas nusivylimo šūksnis.

- Nepavyks, kur ten, atsirado mat kietuolis – ištėkš kaip varlę į sieną, tai žinos, kaip nesąmonėm užsiiminėti – pagiežingas pasistiebusio tvirto vyriškio komentaras. Toks jau tikrai niekada neužsiiminėtų panašiom paikystėm – iškart supratau.

Tapo smalsu nejuokais. Pabandžiau apeiti krūvelę žmonių ir prisiartinti prie atramos iš šono, sykiu stebėjau žiūrovų veidus. Visi kažką komentavo, kažkam patarinėjo, kai kas atsainiai, net ironiškai šypsojosi. Tik viena graži moteris užsidengusi burną ranka, suraukusi antakius įtemptai sekė vykstančius įvykius, o jos akys buvo pilnos išgąsčio ir ašarų. Sutrikau, nes šiaip jau visi kiti atrodė gana ramūs. Kai šiaip ne taip pasiekiau tikslą, pirmiausia į akis kažkodėl krito vidutinio amžiaus solidi pora. Abu jie buvo visu kūnu atsirėmę į atramą, smakrus parėmę rankomis. Vyriškis laisva dešine buvo apkabinęs savo moterį, ši kiek pasilenkusi į jo pusę kažką meiliai šnibždėjo jam į ausį. Abu šypsojosi – atrodė, kad per mažai įdomų filmo epizodą jie tiesiog surado gražią akimirką išreikšti vienas kitam švelnų dėmesį. Kaip gerai, kad nors retom akimirkom pasaulis būna pilnas taikos, meilingumo ir ramybės – buvo beprasiritanti šilta minties banga, bet eilinis pralaimėjimą reiškiantis visų „Ooooo!”, atitraukė žvilgsnį gilyn į jūrą. O ten reginys buvo ne toks romantiškas. Solidaus amžiaus, gal kokių 50–ies vyriškis iš visų jėgų bandė išsilaikyti pasiutusioje dūkti jūroje: artėjant vandens kalnui, jis nerdavo po juo, kad nebūtų nublokštas į bangolaužio arba atramos sieną, o kai banga prasirisdavo, mesdavosi prie kažkokio geltono daikto, kuris tai priartėdavo, tai vėl nutoldavo.

Vaizdas išties buvo gana klaikus, nes atrodė visai nerealu, kad vyriškiui iš šio susirėmimo su vandenynu pavyktų bent ką laimėti. Jis vargo, trumpom akimirkom gulėsi ant nugaros, stengdamasis bent kiek pailsėti, ir vėl labai racionaliai apskaičiuotais judesiais leisdavosi į nelygią kovą. Ką tokio svarbaus kėsinosi praryti jūra, kad senyvas žmogus ryžosi su ja susiremti?

- Gal žinote, kas čia vyksta? – paklausiau greta stovinčio vyriškio.

- Kvailiui kvaila mirtis – labai stengdamasis būti ironiškas, matyt, sunkiai slėpdamas savo silpnumą ir gėdą, drėbtelėjo.

- Stebiu šį įvykį nuo pat pradžių, ponia, galiu viską papasakoti – saldžiu tarškėjimu, springdama ties pauzėmis pertraukė šiurkštų baritoną saldus, Kenzo kvapų prisotintas sopranas. – Štai tas berniūkštis, kuris dabar sėdi prisiplojęs prie atramos ir šliurpčioja, ėjo krantine ir išsidirbinėjo, mėtydamas aukštyn savo portfelį. Portfelis kažkaip įkrito į jūrą, vaikėzas pradėjo žliumbti. Pro šalį ėjo tas pagyvenęs vyras, kuris dabar vandenyje. Pamatęs berniūkštį bandė jį guosti, o tas visai paleido dūdas. Tada vyriškis, įsivaizduojate, šoko į vandenį to portfelio traukti! Na, ir sugalvok tu man – į jūrą dėl kažkokio sumauto portfelio! Jau gal valanda, kaip murkdosi. Kaip manote, ar jam pavyks išsigelbėti? Nelabai turbūt? – smalsiai užsmailino...

- O gelbėtojai? Ar pranešė kas?

Aktyvioji stebėtoja kažkaip labai paprastai gūžtelėjo pečiais, tarsi būčiau jos paklaususi, ar negirdėjo paskutinės orų prognozės. Visi kiti irgi tylėjo. Atsisukusi atgal dar kartą pakartojau klausimą – ir vėl nelabai jauki tyla, reiškianti: jūs išsišokote, miela ponia...

Bėgte pasileidau į už kelių šimtų metrų esančią gelbėjimo stotį. Paskui mane – ak, netikėtume! - baltais marškiniais plieskiantis ironiškasis baritonas, žadėjęs kvailiui kvailą mirtį. Šiaip ne taip atlekuojam. Pakylam į prieplauką. Ir matom: ant medinio tiltuko sėdi keturi vyrai ir skaniai pliekia kortomis! Tarsi su jūra būtų sulygę  amžiną štilį.

- Čia pat, prie kranto, skęstančiam žmogui reikia pagalbos – kaip kokia pirmūnė pridususi išskiemenuoju ir tą pat akimirką pasijuntu įpuolusi labai ne laiku ir labai ne vieton – kaip į klasę vidury pamokos ar į dantų kabinetą per patį rovimo įkarštį.

- Prie kranto? Ten per seklu, kateris negali priplaukti – ramut ramutėliai kilsteli tyrų akių žvilgsnį nuo rankoje gražiai praskleistų kortų žiedlapių vienas superimpozantiškas lošėjas, turbūt koks nors kieno nors vadas.

- O valtis? – girdžiu paremiant mane iš už nugaros.

- Ir valtis negali per tokią audrą, jūs ką – sutrins į šipulius, kai trenks į sieną – taikiai šypteli. Visai nepyksta, kad žaidimą sutrukdėme.  

- Bet kažką juk galima padaryti? Baikit jūs pliekt gi tom kortom! Žmogus ilgai nebeišsilaikys, sako, jau gal kokią valandą su bangom kovoja.

- Ponia, iš kur jūs? Ką, nežinote, kad šitame paplūdimyje per dieną mažiausiai šeši paskęsta? Negalim, tai negalim. Toks gyvenimas – nukerta kitas, mažiau pakantus netaktiškiems prašalaičiams. Gal pralošinėja, tai žinoma, kad nervinasi, vargšas.

- Tai dar šiandien suplanuotos normos nepasiekėm? Kuris čia? Penktas? Gal man įšokt, kad jūs darbą pradėt galėtumėt? – jau tyliai, kone kaltai sakau.

- Duokit man virvę ir gelbėjimosi ratą – nervingai pareikalauja mano baritonas.

Vienas „gelbėtojas“ nenoriai atsistoja, lėtai nueina iki katerio, lėtai atneša gelbėjimosi ratą ir virvę. Šios dienos pareigą jau turbūt bus atlikęs, o partija dar nebaigta, tad vėl sėdasi.

Baritonas pasileidžia bėgti, o aš kaip bangos trenkta pasilieku dar pasižiūrėti į lošėjus – ne kiekvieną dieną tokie reginiai, ne kiekvieną... Gal pasisiūlyti į kompaniją? Tikrai nesutriktų, priimtų. Ne zoologijos sodas gi priešais mane – keturi gana gražūs saulėje įdegę stipruoliai labai gražiais kombinezonais...

- Nusiraminot, ponia? Tai ir gerai. Aišku, kai pirmą kartą tai savo akimis pamatai, labai baisu, o kai pripranti... – vėl supratingai šypteli „vadas“.

Tiek to, nebekrapštysiu aš tos skylutės, pro kurią turėtų pasimatyti, kas toje vietoje padėta, kur sąžinė turėtų būti – gal geriau nė nematyti, o jeigu bus užkrečiama? Užtat nusišypsosiu ir aš taikos vardan. Jaučiu, išeina  labai tinkamai – kvailai ir gailiai. Lėtai grįžtu.

Kai pasiekiu įvykio vietą, matau, kad praleidau dar vieną dramaturgiškai stiprų momentą – vandenyje blaškosi jau nebe vienas, o du vyriškiai - žilas, viduramžis, ir gal kokių 21-erių. Vėl tenka klausinėti, ką praleidau. Prieinu prie baritono – jis jau „savas“. „Niekaip nepavyko pagauti jam rato. Tada nusirengė tas vaikis ir šoko į vandenį. Liepia kibtis rankomis, bet vyriškis nepriima pagalbos, moja, kad tas neštų kailį, kol gali, atseit, jis pats kaip nors”.

Bet vaikino būta atkaklaus. Sunkiai, labai sunkiai jis prisiartino prie vyriškio, griebė dešine už jo kairės ir ėmė kažką šaukti. Pamažu, pamažu, centimetras po centimetro, nepasileisdami rankomis jie laimėjo krantą. Galima sakyti, išropojo, iššliaužė. Maža to, vyriškis laisvoje rankoje laikė geltonąjį berniuko portfelį. Permirkusį ir praradusį bet kokį patrauklumą.

Ir kaip gražiai visi žiūrovai plojo ant kranto – negaliu apsakyti. Kaip šiltai sveikino vienas kitą – ir smailasis sopranas, ir dailioji porelė, ir visi, visi. Taip jaukiai, bendruomeniškai džiūgavo – kaip laimėję žirgų lenktynes už statytą žirgą, kaip stebėję pavykusią koridą, kai geras toreadoras išneša kailį, nesumaitotas gero jaučio. Taip jaudinamai pakilu buvo nueiti riaumojančio vandenyno pakrante. Žiebėsi žibintai, jaukiose kavinukėse grojo svajinga vakaro muzika. Jaučiau, kad mane tuoj, tuoj pasivys kažkodėl pasprukusi mintis: „Kaip gerai, kad nors akimirkom pasaulis būna pilnas taikos, meilingumo ir ramybės”.

Po poros dienų paplūdimyje sutikau baritoną. Sakėsi ilgai masažavęs atšalusius kūnus (prisipažino esąs medikas), paskui ilgą vakarą vaišinęs geltonojo portfelio riterius brendžiu. Tie apie įvykį tylėję – nė žodžio. Akys, tiesa, buvusios liūdnos, bet visą vakarą juokęsi. Kalbėję niekus, betgi tarp judviejų tvyrojo kažkas, kas niekada, niekada nesibaigia.

Beje, paskutinių žodžių baritonas neištarė. Tai iš jo nunarintos galvos, nesiliaujančių gūžtelėjimų pečiais ir nervingai glostomo sprando turėjau suprasti pati. 

Bernardinai.lt