,,Vieno svarbaus klausimo ir mūsų, lietuvių, dainuojančios revoliucijos laikais niekas nepaklausė. Kažin koks būtų buvęs atsakymas, jeigu būtų paklausta: ar sutinki tu, laisvės kovotojau, dirbti įmonėje, kurią ,,susiprichvatizuos” aukštas komunistinės nomenklatūros bosas? Bet ta įmonė bus modernizuota, mokės valstybei mokesčius, o tu galėsi demokratiškai ginti savo teises. Niekas tada apie tokią teisybę neįspėjo, ir dabar širdy dažnam skaudu. O juk teisus akademikas Eduardas Vilkas – svarbu, kad privatizacija vyko greitai, todėl verslas greičiau stojo į civilizuotą kelią, kurį įstatymiškai visai neblogai sutvarkė Lietuvos politikai. Kažin kur šiandien būtume buvę, jeigu dešinieji 1996-aisiais būtų pasiryžę ,,peržiūrėti privatizaciją” (daugybė patriotų ir dabar juos pliekia už ,,neteisybės įteisinimą”). O paskui tą patį būtų dariusi kiekviena nauja valdžia – atiminėjusi turtą iš ,,svetimų” ir atidavinėjusi ,,saviems”. Būtume gavę amžiną gaujų karų smurtą ir, žinoma, aukščiausio lygio korupciją. Ačiū Dievui, kad Lietuva stojo į civilizuotą kelią – dirbk ir mokėk mokesčius.”

     Šioje ilgokoje citatoje piešiamas idiliškas lietuviško verslo vaizdelis ir kabutėmis išskirti pašaipūs žodžiais patriotų adresu iš pirmo žvilgsnio daro įspūdį, kad šiuos internetinėje svetainėje ,,Bernardinai.lt” 2005 m. rugsėjo 20 d. paskelbto straipsnio teiginius galėjo suskrebenti tik kokio nors užkietėjusio Lietuvoje įsigalėjusios neokomunistinės oligarchijos gynėjo plunksna. Deja, jų autorė – savo dešiniosiomis (?) pažiūromis ir principingumu iki šiol garsėjusi žurnalistė. Tačiau šį kartą prie žodžio ,,dešinysis” tenka rašyti klaustuką, nes perskaičius čia pacituotą p. L. Pečeliūnienės straipsnį toli gražu nebėra aišku, ką Lietuvoje galima vadinti dešiniosiomis politinėmis pažiūromis bei jas atspindinčia ir reiškiančia žurnalistika.

     Išties nelengva pasakyti, ko siekia autorė, mėgindama įrodyti, kad buvusios komunistinės nomenklatūros įvykdyta valstybės turto ,,prichvatizacija” ir jos pačios virsmas naująja kapitalistų klase yra gėris ar net tiesiog palaima mūsų valstybei ir tautai. Šią nuomonę lyg ir norima pagrįsti, tačiau tam pasitelkiami itin keisti argumentai. Straipsnyje įrodinėjama, kad jeigu konservatoriai prieš 1996 m. Seimo rinkimus nebūtų pasirašę liūdnai pagarsėjusio memorandumo su Pramonininkų konfederacija, kuriuo buvo galutinai įteisinti minėtos ,,prichvatizacijos” rezultatai, Lietuva būtų neišvengusi politinio nestabilumo. Jeigu tikėtume autore, toks nestabilumas krečia Gruziją ir Ukrainą, kurių naujosios vyriausybės neapdairiai siekia nors šiek tiek atkurti laukinės privatizacijos metu sutremptą teisingumą. O apie tai, kad nestabilią padėtį šiose šalyse lemia kitos ir kur kas gilesnės priežastys, net neužsimenama. Tai suvokus paaiškėja, kad visa ši ,,argumentacija” viso labo yra pigus propagandinis triukas -- jau senokai pažįstamas šalies piliečių, ypač besilaikančių dešiniųjų pažiūrų, bauginimas ir gąsdinimas. Jo esmė ir tikslas – priversti mus susitaikyti su viskuo, net su vakarykščių kolaborantų viešpatavimu visose atkurtos valstybės gyvenimo srityse bei nevaržoma jų savivale. Kaip ir dera tikrai propagandai, L. Pečeliūlienės straipsnis sumeistrautas ir kaip ,,paguodžiantis” rašinys. Iš jo aiškėja, jog patriotai turi būti laimingi, kad naujieji tautos viešpačiai moka valstybei mokesčius.

     Straipsnyje net nemėginama panagrinėti tamsiųjų ir, beje, ilgalaikių naujųjų oligarchų valdžios pusių ir padarinių. Autorė paprasčiausiai pila vandenį ant ,,vakarykščių” propagandos malūno ir aklai kartoja svarbiausią šios propagandos teiginį, tarsi buvusieji kompartijos funkcionieriai ir sovietinis ,,ūkinis aktyvas” tapo ,,normaliais”, ,,civilizuotais” verslininkais, uoliai kuriančiais savo ir visos tautos gerovę.

     Taupant laikraščio plotą šį kartą galima tik trumpai priminti tai, ką leido sau užmiršti dešiniąja patriote nevengianti prisistatyti žurnalistė. Atrodo, ji nepastebi, kad ,,prichvatizacija” buvo iš esmės ydinga jau vien tuo, kad ji sutrukdė atsirasti iš tiesų dorų, sumanių ir veiklių verslininkų klasei. Mat daugelis dabartinių jos atstovų tapo kapitalistais ne dėl gebėjimų, bet dėl turėtos padėties ,,tarybų Lietuvoje” ir šią padėtį padėjusių išsaugoti korupcinių ryšių. Sąmoningai nutylima ir tai, kad ,,prichvatizacijos” metu pradėjo formuotis korupcinė šalies ekonominio ir politinio gyvenimo sankloda, o visa tai baigėsi beveik tobulu verslo ir politikos susiliejimu. To rezultatas – valdžia tapo priemone tvarkyti asmeninio verslo reikalus ir, kaip rodo itin simboliškas ir pamokomas vidaus reikalų ministro pavyzdys, visose šalies viešojo gyvenimo srityse iš esmės išsitrynė riba tarp normalaus ir kriminalinio pasaulių. Straipsnyje tyliai apeinamas ir kitas svarbus klausimas – ar daugelį dešimtmečių padėję naikinti savo tautą žmonės gali iš principo pakeisti savo mąstyseną ir vertybes. Kieno, jeigu ne šių apsišaukėlių geradarių, ,,nuopelnas” yra jau tiesioginį pavojų tautos egzistavimui keliantis šimtų tūkstančių mūsų piliečių bėgimas iš Tėvynės ieškant duonos kąsnio? O juk, blaiviai samprotaujant, tokio masto emigraciją skatinančią politiką pagrįstai derėtų vadinti savita socialinio genocido forma. Neatrodo, kad autorei rūpėtų ir šio genocido tęsinys ar veikiau logiškas jo užbaigimas – aiškėjantys mūsų oligarchų planai jų sukelto nedarbo ir skurdo iš Lietuvos išstumtus pernelyg ,,pretenzingus” tautiečius masiškai keisti dar nuolankesniais vergais – pigia darbo jėga iš buvusių ,,broliškųjų” respublikų.

     Apskritai galima teigti, kad ,,prichvatizacijos” ir jos nulemtos Lietuvos socialinės ir politinės raidos rezultatas yra valstybė, kurią ne vienas įžvalgesnis analitikas taikliai lygina su dvaru ir jo baudžiauninkais. Kalbant dar aiškiau – šalyje iš esmės įtvirtinta savotiška modernios vergovės forma. O didžiausia nelaimė ta, kad šito nenori matyti ir pripažinti ne tik kairiajai neokomunistinei nomenklatūrai tarnaujanti žurnalistika. Skaitant L. Pečeliūnienės straipsnį neįmanoma nepastebėti jo sąsajų su konservatorių lyderio A. Kubiliaus mėgstama tema – ,,besitvarkanti” ir ,,gražėjanti” Lietuva, ypač jos provincija ir kaimas. Savo ruožtu šis ,,gražėjimas” laikomas nenuginčijamu šalies pažangos įrodymu, kuriuo, beje, neretai patiki tik į reiškinių paviršių linkę žvelgti mūsų piliečiai. Atrodo, kad ne tik jis nepastebi, kad panašiai per daugelį metų kažkada ,,apsitvarkė” ir po baisaus ,,kolektyvizacijos” smūgio kiek atsitokėjęs mūsų kaimas. Bet ar toks apsitvarkymas nors kiek pakeitė baudžiavinę buvusios kolchozinės santvarkos prigimtį? Tai prisiminti išties pravartu, nes kalbant ir apie šiandieninį kaimo gyvenimą prasminga paklausti, ką vis dėlto svarbiau turėti omenyje vertinant jo būklę ir perspektyvas: daug kur iš tiesų pagražėjusias dalies gyventojų sodybas ar plika akimi nepastebimą faktą, kad tame pačiame kaime jau įsitvirtino ne vidutinis ūkininkas, o mažytis stambiųjų žemvaldžių sluoksnis, kurio atstovai valdo tūkstančius hektarų žemės? Taigi kolchozai su jų baudžiauninkais sugrįžo...

     Tai, kad apie šiuos esminius dalykus vengia kalbėti tiek kairei, tiek dešinei priskiriami dabartinės mūsų santvarkos šlovintojai, nėra paprastas sutapimas. Daugelis Lietuvos ,,dešiniųjų” vengia iš esmės kalbėti apie šalies problemas dėl to, kad dešiniųjų partijų ir joms atstovaujančių politikų indėlis paverčiant šalį baudžiavine ,,valstybe-dvaru” yra ne mažesnis negu jų taip smerkiamų komunistinių nomenklatūrininkų įnašas. Todėl nors nėra itin smagu skaityti propagandinius lyg ir ,,dešiniųjų” autorių straipsnius, vis dėlto tokios publikacijos kaip L. Pečeliūnienės rašinys yra savaip naudingos. Jos yra gyvas ir konkretus įrodymas, kad vis dažniau ir atviriau išsakoma tiesa apie dešiniosios neokomunistinės nomenklatūros egzistavimą ir jo keliamą pavojų valstybei nėra tuščias kokių nors nesusipratėlių ar kenkėjų pramanas. Kaip liudija ir čia aptariamas straipsnis, ši nomenklatūra ne tik egzistuoja, bet ir aktyviai veikia, savo propaganda mulkindama šalies piliečius. Maža to, siekdama žūtbūt išlikti, ji nesidrovi griebtis net kairiosios nomenklatūros naudojamų propagandinių schemų ir klišių. Žinoma, toks dešiniosios ir kairiosios nomenklatūrų bei jai tarnaujančių žurnalistų suartėjimas ir supanašėjimas nekelia linksmų minčių. Kita vertus, vis dažniau nukrintančios kaukės ir sparčiai aiškėjanti karti tiesa apie šalies politinės dešinės viršūnes yra geriau negu saldus savęs apgaudinėjimas ir melas. Stiprėja viltis, kad galbūt artėja tiesos ir prabudimo valanda, kad dešiniųjų pažiūrų piliečiai išmoks griežčiau skirti jų žodžius ir darbus. Taip atsitikus, teks susimąstyti ir prisiminti atsakomybę.

www.piliečiai.lt