Jei kas paprašytų keliais žodžiais apibūdinti šiuolaikinį socialiai, ekonomiškai, visuomeniškai aktyvų Lietuvos pilietį, turbūt visi choru atsilieptume: visada skubantis, visada absoliučiai neturintis laiko, visada pristingantis jėgų užbaigti dieną. Jei žmogus sako „turiu labai daug darbų, esu visiškai nusikalęs, vakarais vos atropoju iki lovos“, jis yra savas, „teisingas“, neiškritęs iš trasos. Nesvarbu, kas jis – valdininkas, žiniasklaidos atstovas, verslininkas, psichologas, pardavėjas, mokytojas – jei tik nuolat kartoja šią frazę, vadinasi, dar pajėgia naudotis „atpažinimo kodu“ ir yra patikimas. Skubantieji tam tikra, naująja metafizine prasme, visi lygūs, bent jau kur kas lygesni už neskubančiuosius.

Kas tuos mūsų skubios ir todėl neišvengiamai atsainios veiklos produktus vartoja ir ar suvartoja, nėra taip svarbu, daug svarbiau kažkur suspėti, kažką pralenkti, kažkam prilygti... Ir gerai. Antraip Afrika taip sklandžiai ilgai nebadautų o Europa ir Amerika neverstų savo gamybos perprodukcijos į naujausius penkių žvaigždučių klasės sąvartynus – taigi pasaulis prarastų daug gražaus dramatizmo, misionieriai kilnių polėkių, o magnatams tektų iš naujo susipažinti su savo priešistoriniais laikais pavaryta sąžine, ir tai toli gražu nebūtų paprastas bei nekomplikuotas procesas.

Taigi - viena, svarbu nesustoti, o antra, nemažiau svarbu lekiant spėti įsisąmoninti, kad tas pašėlusio tempo ir pašėlusios kiekybės vajus yra jokia ne būtinybė, o tiesiog mada, gero įvaizdžio dalis – t.y. – kiti turi manyti, kad tai būtina, neišvengiama, nepamainoma, o tu – tvirtai žinoti, kad tai tiesiog geras džiazas, ir tiek, ir dar būtinai atliekamas tik pirštų galiukais, tik pirštų galiukais. Jei gerai perkratę savo dieną nesurasite vieno-kito-trečio-ketvirto darbelio ar rūpestėlio, pokalbėlio ar misijėlės, kurio lengvai būtumėte galėję atsisakyti, ir niekas nebūtų net pastebėjęs, esate blogas skubančiųjų bendruomenės narys ir jums, be abejo, gresia insultas. Dievaži, mes neturime patys rimtai patikėti tuo, ką nuolatos apie savo reikšmingumą ir užimtumą kartojame kitiems, kad ir kaip dažnai tai darytume (o reiktų kuo dažniau), antraip mums pats tikriausias galas, nes galime netyčia prisikasti prie dalykų ir klausimų, kuriuos taip nuoširdžiai ir paprastai stengiamės pamiršti – pavyzdžiui, kada paskutinį kartą flirtavau su savo žmona, glosčiau vaikų galveles ar net klausiau savęs, kas gi aš, po galais, esu ir ko trokštu. Šia proga turiu pasidžiaugti, kad į pastarąjį klausimą man vis dar pavyksta atsakyti trumpai, aiškiai, tvirtai ir sėkmingai nuasmenintai – „esu skubančiųjų bendruomenė“.

Būtent todėl leisiu sau su jumis pasidalyti keletu svarbių įžvalgų, kurios kaip natūralūs jūros perlai, išauginti natūraliausios patirties dugne, neabejoju, labai papuoš ir dar labiau sudabartins mūsų skubėjimo teologiją.

Apie bėgimą

Bėgimo nauda ir jėga slypi negiliai, bet užtikrintai - kai bėgi, nieko svarbaus negali galvoti, girdėti nei sakyti, tesuspėji tik visais įmanomais būdais – žodžiais, žvilgsniais, rankų mosikavimu, kojų trypimu, atodūsiais ir prakaito lašais – visiems pranešinėti, jog labai skubi, kad visai neturi kada. Kalbėti visada ir visur gali padrikai, nes niekas kitko iš pridususio ir kažkur labai svarbiai skubančio žmogaus nesitiki. Be to, nereikia pamiršti, kad ir kiti skuba, todėl, ačiū Dievui, nereikalauja, jog jų klausytumeisi ar, dar baisiau, juos suprastumei. O jei kuris, būdamas nepatyręs ar, atvirkščiai, pernokęs bendruomenės narys, vis dėlto pamiršta, kad skuba, ir netyčia nori būti suprastas, kilnu būtų jam priminti: „Ar jūs nepavėluosite?“ Supratingai palinguoti galva, skėstelėti rankomis ir truktelėti pečiais, nes tik jie, be abejo, laisvi nuo mobiliojo telefono, portfelio ar rankinės. 

Daugelis mano, kad sustojama paprastai kur nors užėjus – pas viršininką, į tualetą ar kolegą kaimyną. Bet tai ydingas įsivaizdavimas. Sustoti ir užėjus nevalia. Ypač, jei užeini, ką nors tikėdamasis gauti. Didi klaida ir neišmanymas šiandien tikėtis, kad, pavyzdžiui, įėjus į labai užimtų žmonių kontorą ar kitokią įstaigą, kas nors atsigręš ir atsakys į tavo pasisveikinimą, suras laiko išklausyti, ką labai nori pasakyti. Viskuo turi pasirūpinti pats. Paprasčiausias būdas - išsitraukti bloknotą, kažką reikšmingai ir skubiai jame žymėtis, skambinti mobiliuoju telefonu ir, į ragelį nepamiršus pasakyti, kad esi labai užimtas, toliau aptarinėti svarbius reikalus – tik tada būsi pastebėtas. Neatitraukęs mobiliojo nuo ausies, visokiais ženklais ir grimasomis atkreipusiajam į tave dėmesį asmeniui paaiškink, kaip tu skubi ir ko tau reikia, gauk tą parašą, honorarą ar sutikimą, tebekalbėdamas su tariamu pašnekovu pamok taip pat tariamai užsiėmusiems alkūne ir beveik bėgte dink už durų – per įmanomai trumpiausią laiką būsi sutvarkęs reikalus ir dar vienam ratelyje tapęs reikšmingu ir svarbiu žmogumi. Todėl nenustebk, jei kas nors iš ten buvusiųjų kada nors gatvėje pamos tau net visa, laisva nuo mobiliojo telefono, ranka – tai bus rimtas patvirtinimas, kad skubančiųjų hierarchijoje galbūt greitai gausi skubančiojo majoro antpečius.

Jei pasitaikė užstrigti

Na, o jei vis dėlto pasitaiko užstrigti – pavyzdžiui, kamštyje už automobilio vairo, kabant sausakimšame troleibuse, prie apkrauto pietų stalo su kolegomis, per ilgoje eilėje pas gydytoją ar saunoje, kur bloknotai ir mobilieji nepadeda, svarbu tuojau pat ko nors prikimšti eterį – garsiai tariamų minčių, tarsi spręstumei visai šaliai svarbų uždavinį, neva juokingų ir atpalaiduojančių plepalų, savo planų, idėjų, kvietimų, atsisakymų, pažadų... O itin svarbu – apkalbėlių. Apkalbėlės, kaip žinoma, labai vienija, telkia ir guodžia jose dalyvaujančius žmones. Teikia tokį rūgščiai salsvą pikantišką malonumą, švelniomis bangomis nusiritantį nuo liežuvio į paširdžius. Gerėja virškinimas, kraujo apytaka, atsiveria vaizduotė, ir taip gali pelnyti dar tvirtesnį kitų skubančiųjų pripažinimą. Tik čia reikia nepersistengti - nevalia su kiekvienu pulti į rimtas apkalbas, nes juk aišku, kad išėjus tavo asmeniui priklausanti apkalbų dozė beveik visada padvigubinama.

Kliedesiai

O dabar – svarbiausioji dalis, kliedesiai. Jei norime būti visaverčiai bėgančiųjų bendruomenės dalyviai, turime būti girdėję daugybę įvairių kliedesių ir tapę jiems atsparūs. Privalome nesunkiai mokėti juos drauge demaskuoti, suspėti atsainiai ironiškai susižvilgčioti, jiems mus užklupus viešoje ar juolab - intymioje vietoje (kliedesių vis dar pasitaiko visur), nustatyti klaikią pasibodėjimo miną ir taip sutriuškinti kliedintįjį. Atsargiai, šioji rūšis atspari, todėl triuškinkite ją nuosekliai ir metodiškai, išmoningai ir žiauriai.

O patys klausykitės atsargiai, viena puse ausies, girdėdami tik tariamas raides, ne sakinius, pasilikdami sau vien tokį pat smagų tarškėjimą, kaip ir visas mūsų bėgantis gyvenimas – žodžiai neturi niekur užkliūti, juolab - niekur nusileisti, nes jei, neduokdie, taip atsitiks, gali įvykti baisus sprogimas, kuris ištaškys visus jūsų bloknotus ir kitokias lengvo ryšio priemones, visas projektų ir veiklos strategijų kopijas, kurių taip sėkmingai laikotės.

Kliedesius atpažinti nebus sunku, visi jie vieni į kitus panašūs, vienodo salsvoko kvapo ir aiškaus skonio, kaip antai šis:

Mes nebetikime, kad visi atsakymai į svarbiausius klausimus yra mumyse pačiuose, toje vietoje, kurioje tikrai yra įspaustas Dievo atvaizdas ir pėdsakas. Dar blogiau – mes pamiršome, kur reikėtų ieškoti pačių klausimų. Bet jie yra, ir ypač tada, kai mes jų nekeliame, jie mus spaudžia, sprogdina iš vidaus, nes yra gimę tam, kad būtų atsakyti. Negirdėdami jų, mes prarandame gyvenimo skonį, nes iš tiesų nė negyvename – tik atliekame įvairias funkcijas, tik tuščiai judame, tik braunamės neaiškia kryptimi, nesuteikdami sau progos pažinti save. 

Žmogus, kuris nesusitinka su savimi, iš tikrųjų niekada nesusitinka ir su kitu. Bendraujame tik pavidalais, tik kažkuo labai išorišku, labai greitai perkandamu, nuspėjamu, neturinčiu galios mus „užkrėsti“, pagauti, trokšti įsipareigoti, „užkerėti“ noru eiti į kito gylį, jo klausytis, su juo kentėti ir dėl jo kautis. Mes nebejaučiame poreikio būti ištikimi, nes būti ištikimam savęs nepažįstančiam, jokiam, tiesiog neįmanoma – tai tolygu turėti ambicijų laikytis meilės įstatymo savo jėgomis. Ištikimybei užaugti reikia laiko - pajutusieji, kad jos trokšta, kad yra jai pasiruošę, žino, jog juos aplankė didžioji prabanga, ramybės ir saugumo, kilnumo ir šventumo sesuo.

Mes skundžiamės vienišumu – argi nekeista? Kaip gali nebūti vienišas tas, kuris nieko neinvestavo, kad jo vienatvė ką nors prišauktų, kad ji būtų kupina gyvybės ir gyvenimo kvapų? Kaip gali nebūti vienišas tas, kuriam terūpi tik jo paties vienatvė, kuris naudojasi kitų vienišumu, norėdamas pasotinti savąjį?

Mes meistriškai slepiame savo žaizdas, neleisdami joms kraujuoti, mes užveržiame jas rupiais tvarsčiais, ir jos tampa aštriais durtuvais, kurių ašmenys yra nukreipti vis gilyn į mūsų ir į kitų vidų. Mes norime būti stiprūs, neišmokę pripažinti savo silpnumo, todėl tampame neprieinami nei sau, nei kitiems. 

Mes bijome apsijuokti, būdami nuoširdūs ir paprasti, bijome skirti spalvas, kad neatrodytume primityvūs. O kai jas maišome, tai maišome be supratimo ir skonio, be išmanymo ir grožio nuojautos. Mes bijome būti tiesiog gražūs ir laisvi, mes norime būti itin gražūs ir ypač laisvi. Mes neiname į tiesą taip tiesiai ir paprastai, kaip ji eina į mus, mes einame į ją įmantriai, todėl taip ilgai, taip varginamai.   

Mes bodimės viskuo, kam pažinti reikia tylos ir laiko, taigi labiausiai bodimės patys savimi.

Ir pagaliau - mes tingime tikėti Dievu, ištikimybės, pilnatvės, paprastumo, grožio, laisvės ir tiesos šaltiniu, antraip, užuot paikai ir paaugliškai kritikavę tikėjimo tiesas ir dogmas, pirma stengtumėmės jas pažinti. O greičiausiai mes bijome prisileisti Jį per arti, ir turbūt ne todėl, kad pavydžiai saugome savo menkumą nuo jo didybės, o todėl, kad nebemokame sukniubti.  

Šiam kartui pakaks, linkiu kuo skubiausios sėkmės, mano mieloji bendruomene!

Bernardinai.lt