Nuo seniausių laikų Lietuvoje mėgta statyti medines bažnyčias, gal dėl to, kad toks statybos būdas buvo greitesnis ir pigesnis, o gal ir dėl prisirišimo prie paprasto medžio, iš kurio suręsti statiniai skleidžia sunkiai nusakomą šilumą ir jaukumą.

Medinė architektūra ypač paplito Žemaitijoje, kur daugumoje dvarų ar miestelių iki pat XX a. mieliau už mūrines statytos medinės šventovės, tapusios vienu būdingiausių lietuviškojo kraštovaizdžio elementų. Baroko epochoje (XVII – XVIII a.) čia netgi susiformavo savitas tokių statinių stilius, kurio gražus pavyzdys gali būti Platelių bažnyčia – seniausias Lietuvoje išlikęs medinės sakralinės architektūros paminklas.

Plateliai garsėja savo legendine praeitimi ir ežero saloje stovėjusios pilies liekanomis, žadinančiomis archeologų bei praeities mėgėjų vaizduotę. Tačiau pirmoji bažnyčia miestelyje buvo pastatyta tik XVI a. pradžioje. Manoma, kad ji buvo funduota didikų Kęsgailų, valdžiusių plačias, bet dar menkai apgyvendintas Platelių valsčiaus žemes.

1532 m. Stanislovas Kęsgaila testamentu Platelių valsčių paliko ne savo sūnui, bet Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, todėl miestas tapo valstybiniu arba karališkuoju. Tuo metu apylinkės buvo sparčiai apgyvendinamos, tad prireikė ir naujos, didesnės bažnyčios, kurios statyba rūpinosi Žygimanto Augusto patikėtinis, prižiūrėjęs tenykštes kunigaikščio valdas.

Reformacijos judėjimo laikais bažnyčia buvo apleista ir protestantų išgrobstyta. Ji dar kartą atstatyta ir turtingai įrengta tik XVII a. pradžioje. Tuo metu apylinkės bajorai paklusniai grąžino sumaišties metais po namus išsinešiotus jos liturginius reikmenis. Iš archyvinių šaltinių žinoma, kad šioje bažnyčioje yra buvę keturi seni, drožinėti altoriai ir per 40 įvairių paveikslų. Nors ir lakoniški, paveikslų aprašymai senosiose inventorinėse knygose leidžia nujausti ne tik buvusį bažnyčios vidaus spalvingumą, bet ir čia gyvavusio pamaldumo formas.

Didįjį altorių puošė stebuklingu laikytas Dievo Motinos ėmimo į dangų paveikslas, o ant sienų kabėjo įvairių šventųjų atvaizdai. Be populiariausių, tokių kaip šv. Pranciškaus, šv. Dominyko ar šv. Barboros, čia buvo galima pamatyti ir mūsų bažnyčiose rečiau pasitaikančių paveikslų. Pavyzdžiui, šventovės piliorius puošė ne įprasti apaštalų atvaizdai, bet paveikslai, vaizduojantys 10 šventųjų mergelių.

Turėta labai daug nešiojamų, procesijoms skirtų paveikslų, taip pat vėliava su Žemaitijos kunigaikštystės herbu. Vis dėlto, prabėgus dar vienam šimtmečiui, ir šita bažnyčia jau stovėjo be bokšto ir be stogo, visiškai griūvanti, išdaužytais langais ir išlaužytomis durimis – tai XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas ir jį lydėjęs maras paliko savo negailestingų pėdsakų.

Ketvirtoji, iki mūsų dienų išlikusi Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus titulo bažnyčia toje pačioje vietoje klebono ir parapijiečių rūpesčiu suręsta 1744 m. Bažnyčios statytojas kun. Juozapas Vaitkevičius buvo, atrodo, neeilinė asmenybė. Už uolų tarnavimą Katalikų Bažnyčiai jis buvo popiežiaus apdovanotas daugeliu titulų ir garbės vardų, tačiau beveik visą gyvenimą praleido kuklioje Platelių parapijoje ir buvo palaidotas savo pastatydintos bažnyčios kriptoje, po šoniniu Šv. Juozapo altoriumi.

Platelių bažnyčią statė tikriausiai vietos meistrai, kartoję senesnes, medinėms provincijos bažnyčioms įprastas formas. Pastatas - kryžiaus plano, žemaitiškai kresnokų proporcijų, uždengtas būdingu aukštu stogu, kurį kampuose ir viduryje puošia nedideli bokšteliai su kryžiais. Šie bokšteliai ir bažnyčios durys anksčiau buvo spalvingai nudažyti ir išsiskyrė pilkšvame medinių sienų bei malksnomis dengto stogo fone. Visos kitos išorinės formos itin kuklios – smulkų sienas dengiančių vertikalių lentelių ritmą paįvairina tik dideli stačiakampiai langai. Šventovės vidus žemaitišku papročiu kontrastuoja su išore puošnumu ir blizgesiu. Turtingų formų barokiniai altoriai kyla beveik iki lubų ir pripildo erdvę daugelio šventųjų atvaizdais, liudijančiais nepraeinantį šio krašto žmonių pasitikėjimą dangiškųjų globėjų užtarimu.

„Mažoji studija“