„Laiškai Jums“ ir „Pilnaties atspindžiai“ – taip personalines portretų ir portretinių kompozicijų parodas pavadino tapytoja Grytė Pintukaitė-Valečkienė. „Laiškai Jums“ liepos mėnesį eksponuoti „Maldžio“ galerijoje Vilniuje, parodoje menininkė atsiskleidė kaip profesionali portretistė, „Pilnaties atspindžiams“ dailininkė pasirinko Kauno menininkų namus ir rudeniop savo gimtojo miesto žiūrovus pakvietė pasižiūrėti keliolikos portretinių kompozicijų.

Kūrybinga ir darbšti tapytoja pirmąją asmeninę piešinių parodą „Bebrūnų kaimo žmonės“ 1993 m. parodė anykštėnams, „Pilnaties atspindžiai“ – aštuonioliktoji akistata su dailės gerbėjais, o grupinių parodų, kuriose dalyvavo G. Pintukaitė-Valečkienė, skaičius jau perkopė tris dešimtis.

Išsipildymo keliu

G. Pintukaitės-Valečkienės paveikslai – tarytum žmonių tarpusavio santykių, kartais sudėtingo bendravimo atšvaitai. Pasirinkdama švelnias, pastelines spalvas, autorė dėmesingai, jautriai  žvelgia į supantį pasaulį. Tapytoja įsitikinusi: „Žmogus sutvertas ne vienatvei. Norėčiau, kad mano paveikslai būtų suvokiami kaip simboliai, ženklai, liudijantys dviejų žmonių artumą. Tai gali būti išoriniam pasauliui neegzistuojanti meilės karalystė arba paprasčiausiai žmogaus sąsajos su kitu žmogumi, abipusio supratimo paieška“.

Didelio formato drobės – menininkės laiškai žiūrovui, jos dienoraštis, asmeniniai išgyvenimai. „Laiškų Jums“ paveikslų moteris labai panaši į pačią Grytę, nesuklysime ieškodami ir minčių bei jausmų seserystės. Tačiau tapytoja nenorėtų, kad darbai būtų priimami kaip autoportretai – jai svarbiau dvasios ir laiko visybės buvimas, lyriškai prasmingas naujų atsivėrimų laukimas. Ramus lūkestis, pavasariškai virpantis, romantiškas susikaupimas.

Menotyrininkas Algis Uždavinys atsiliepime apie parodą „Laiškai Jums“ pastebi, kad G. Pintukaitė-Valečkienė „tyliai ir nuosekliai deklaruoja intymų „moterišką humanizmą“, nereikalaujantį jokių ciniškų akibrokštų“. Pati menininkė, palydėdama į viešumą „Pilnaties atspindžius“, rašo: „Taip, kaip mano paveikslų herojai siekia harmonijos, taip ir aš, kuklus meno tarnystei pasišventęs žmogus, su teptuku – „liepsnojančia žvake“ – širdyje, trokštu neapčiuopiamu ir nesulaikomu garsu tobulai išgiedoti paveikslo idėjos, formos ir turinio vienovę“. 

Ar stabtelėsime šalia meiliai prie krūtinės kūdikį glaudžiančios moters, ar akį patrauks moters ir gyvūnėlio (nebūtinai šuns, gali būti bet koks tarpusavio ryšį viešai skelbiantis gamtos padarėlis) bičiulystė, suvirpuliuoja būties džiaugsmas, pajuntame nuoseklų, ritmišką, pakylėtą G. Pintukaitės-Valečkienės ėjimą per sunkiai nuspėjamą būsenų pasaulį.

Menotyrininkas A. Uždavinys: „Tik nedidelė dalis menininkės kūrinių yra tradiciniai portretai, statiškai vaizduojantys žmogaus figūrą iki juosmens. Daug dažniau tapytoja kuria portretines kompozicijas, jose simbolinis ir dekoratyvinis pradai žmogaus veidą arba atskiras kūno dalis paverčia asociatyvia metafora, ištirpstančia bendrame estetinių vizijų mikrokosmose, atspindinčiame turtingą autorės sielos pasaulį. Šios subjektyvios meninės vizijos nėra pažodiniai tikrovės atspaudai arba kopijos, kadangi G. Pintukaitė-Valečkienė mėgina sukurti savitą egzistencijos mito versiją, kupiną jausmingų pajautų bei emocijų“.

Nurodydama savo profesiją, dailininkė rašo: tapytoja-portretistė. Kalbėdama apie portretą, ji akcentuoja, kad labai svarbu išgirsti žmogaus širdies plakimą, pajusti psichologinius jo sąmonės bei pasąmonės išgyvenimus. Tik tada, sėkmingai įžengus į pasirinkto herojaus pasaulį, galima ekspresyviu, ryškiu potėpiu įamžinti išorinį panašumą. Būna, tapytoja pamato gatvėje praeivį ir supranta – „atspinduliuoja“ jos personažas. Jeigu tik jis geranoriškai atviras, pasiryžęs ne tarnauti, o atsiduoti bendram kūrybiniam procesui, portretas pavyks.

Kartais G. Pintukaitė-Valečkienė dirba greitai, užtenka vieno ar keleto seansų, kad pasigirstų vidinė žmogaus sielos kalba, o kartais tenka dirbti, laukti, išlaukti, kol išmuša sėkmės valanda.

„Galima apsieiti ir be teptuko, – šiltai nusišypso pašnekovė. – Kai nuvažiuodavau į kaimą, patikdavo bendrauti su senukais. Pavyzdžiui, pinu kaseles močiutei. Ir nereikia judinti teptuko, nereikia dažų, paveikslas susiklosto pats. Viduje. Neatskiriant, neatribojant gyvenimo ir tapybos. Gatvėje sutikti žmonės – tarytum dangaus atsiųsti. Jie tokie įdomūs, paprastučiai, nepakartojami, tikri gyvenimo aktoriai“.

Jeigu pagalvojote, kad menininkė galbūt akcentuotai linksta į sentimentalumą, egzaltaciją, kvapiai išpuoselėtą lyriką, klystate. Tapytoja tiesiog kviečia į dažnai grėsmingą pasaulį pažvelgti šviesiai, viltingai.

Tai matyti ir G. Pintukaitės-Valečkienės tęsiamame cikle „Lietuvos menininkų portretai“.

Olimpo dukros ir Grytė

Ar daug sutinkate nuskaidrėjusių, nuolatinės nuostabos palytėtų žmonių? Tokių, kuriems pasaulis gražus, geras ir dar gražesnis, geresnis. Būtų keista jų būrelyje neišvysti G. Pintukaitės-Valečkienės.

Ir ko tik ji neveikia! Kad gabi dailininkė – išsiaiškinome. Moteris ne tik tapo, bet ir dalijasi dailės paslaptimis su Vilniaus Naujamiesčio moksleivių namų Dailės studijos „Paveikslas“ lankytojais, skatina juos aktyviai dalyvauti parodose.

Beje, apžvelkime pačios tapytojos savišvietą, saviauklą. Septynerius metus ji šoko „Sukūrio“ kolektyve, po to paviliojo „Modus Antiqus“ ir viduramžių, renesanso šokiai, lankyta Kauno sakralinės muzikos mokykla ir režisieriaus Gyčio Padegimo vadovaujama Kauno dramos teatro studija, o štai Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ perprastos audimo gudrybės. Ir tai dar ne viskas. Menininkė – vokalinio konkurso „Sidabriniai balsai“ laureatė, ji tebedainuoja, ugdo savojo dramatinio soprano galimybes ir tobulina teorines žinias. Vokalo studijos nuvedė iki Kankaanpaa Suomijoje ir Sankt Peterburgo Rusijoje, tačiau sugrįžta į Vilnių, kur puikių solisčių, gerų pedagogių tikrai nestinga. Dainuojančiai dailininkei labai pravertė vadovių – dainininkių Irenos Milkevičiūtės, Sigutės Stonytės, Ligitos Račkauskaitės-Čiurinskienės, Giedrės Kaukaitės pamokos.

Per parodos „Pilnaties atspindžiai“ atidarymą G. Pintukaitė-Valečkienė klasikine bel canto technika padainavo Vytauto Kairiūkščio „Tegu sidabruoja baltoji rasa“, Audriaus Juodzevičiaus „Paukšti mano mylimas“ ir Balio Dvarionio „Žvaigždutę“. „Parodos turi būti lyg šventykla, – kalbėjo tapytoja, – žmonės turėtų ateiti pasisemti gerų emocijų. Siekiu, kad paveikslai dainuotų, o muzika prabiltų spalvomis. Lyg visi būtume paliesti padangių pirštukų. Man patinka ir iškilios, dramatiškos melodijos. Bet viltingos. Pučinis, pavyzdžiui, tragiškas, tačiau kartais gera susilieti su jo kūryba, tarytum ištirpti muzikoje“.