„Tau pavyks”, – kartą švelniai pasakė vienas dvasios tėvas vyriškiui, keleto žmonių akivaizdoje papasakojusiam apie neįsivaizduojamą daugybę jį ištikusių nesėkmių, regis, visai iracionalių. „Aš nebenoriu laimėti”, – tyliai atsakė šis, ir iš netikėtumo visi klausiusieji loštelėjo. „Jūs nė vienas nematėte manęs tada, kai aš buvau „sėkmingas“. Tai keista, sunku paaiškinti, bet tikrai nenorėčiau ten grįžti. Buvau kietas ir nepramušamas, dabar man atrodo, kad tada iki manęs neateidavo niekas – nei kvapai, nei garsai, nei spalvos, nei žodžiai. Negyvas. Kažkokiame pamišusiame pasaulyje, kur viskas vyksta tarsi po dideliu gaubtu. O gyvenimas – už jo. Visi normalūs žmonės - už jo. Jie nesirūpina įvaizdžiu, sėkme, pinigais, valdžia. Daugelis jų visa tai turi, bet jie tuo nesirūpina kažkaip perdėtai, nuolat. O baisiausia tai, kad jie labai dažnai tau rodo, kur yra tavo nelaimių priežastis, bet tu negirdi ir nematai. Tarsi jie kalbėtų visai kita kalba, o tu dar be to būtumei aklas ir kurčias”.

Paskui sėdėjome visi ir sutartinai lingavome galvas: nemanyk, žmogau, jog vienas taip jauties. Būtinai turime kvailai apsikulti, kad pagaliau imtų ir tvotų tos paprastos tiesos galvon. Kad nuo jų kažkodėl būtinai bėgam, sukam tolimiausius ratus tik tam, jog sunkiai ir skausmingai grįžtume prie to, ką seniai žinojom, bet mums vis atrodė per maža, per paprasta. Kad niekaip nepasiduodam mokytis iš kitų likimų – norim tik iš savojo. Kažkas yra sakęs: jei visi savo istorijas sumestume į vieną krūvą, gal kažkas išeitų? Nutarėme pabandyti.

**

„Aš viską turiu, dangau. Jau nebesuprantu, ką reiškia gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo, turėti vieną porą  batų, iš senų drabužių atnaujinamas eilutes kiekvieną sezoną. Už dovanas, kurias gaunu, vargšas žmogus galėtų pragyventi mėnesiais, kartais – metais. Greitai nebebus žemės lopinėlio, kurio nebūčiau mačiusi. Sunkiausias uždavinys – sugalvoti, ko dar galėčiau norėti. Bet kaip man paaiškinti jam, kodėl verkiu vakarais? Depresuojanti milijonierė? Tai neįmanoma! Kas aš – ligonis, kvailė, niekada nesubręstanti mergiotė?“

„Aš nemoku gyventi tarp stipriųjų. Kuo toliau, tuo jų daugiau. Kuo jų daugiau, tuo jie man rodosi grėsmingesni. Kai šalia jų atsiduriu, apninka jausmas, kad man skirta vieta šioje žemėje traukiasi, traukiasi ir greitai virs mažyčiu taškeliu. O paskui ir taškelis užges. Aš turiu dingti, nes man nebėra čia vietos, aš nebesuprantu, ką kalba žmonės, kuo jie gyvena, kodėl jiems taip svarbu viską laimėti. Kažkada žinojau, kad tai, kas man svarbu, svarbu ir daugeliui. Kad tai rimta. Dabar su tuo žinojimu jaučiuosi kaip neišmanėlė. Jis nebėra vertingas, ir aš pati nebesijaučiu vertinga.  Kas atsitiko? Ar daugelis  pamiršo tai, kas tikrai svarbu, ar aš kažkur užklimpau?”.

„Žmonės, kurie nemoka savimi pasirūpinti, man ilgai atrodė apgailėtini. Aš išmokau viską, ko tik iš manęs pareikalavo aplinkybės: greitai suktis, įvaldyti naujus darbo įgūdžius, kurių reikalauja mano verslas, kalbų, naujų technologijų, rinkodaros - jaučiausi kaip ristūnas, visada bėgantis priekyje. Man į galvą neateidavo, kad gali būti kitaip, kad galiu būti ne pirmas, ne geriausias. Aš niekinau savo giminaičius, kurie nuolat prašydavo manęs pagalbos, jų gyvenimas man atrodė pilkas ir varganas. Kol neatsitiko ši nelaimė. Tik tada aš pamačiau, kaip toli iš tiesų nuo jų visų esu. Ir mano sėkmė nebuvo pats didžiausias slenkstis tarp jų ir manęs – slenkstis buvo tuštuma, kurią jutau, žiūrėdamas į jų paprastą, nuoširdų, kažkokį nesuardomą gyvenimą. Kur aš buvau? Ką aš veikiau? Kodėl? Kaip grįžti? Ir kur?“

„Kai man nuolat kartoja, kad turiu kovoti, aš nesuprantu, kodėl. Kodėl turėčiau kovoti už tai, kas man natūraliai priklauso, ką aš ir taip turiu? O kitko man tiesiog nereikia. Bet man sako, jog gyvensiu teisingai tik tada, jei turėsiu tai, kas svarbu visiems kitiems – padėtį, pinigus, namus... Man nuolat priekaištauja, kad aš nemoku gyventi, esu pernelyg silpnas, neorganizuotas, neatsakingas. Bet aš juk nieko iš jų neprašau – gal tik to, kad mane paliktų ramybėje. Nes man nieko kitko nereikia, kaip tik tai, ką aš turiu. Aš randu pilnatvę, bet man tarsi neleidžia ja pasinaudoti, ją nuolat skaldo ir daužo, išdrasko, ir aš vėl turiu surinkinėti ją iš naujo“.

„Mečiau viską, ką atrodė trūks plyš būtina padaryti. Man sakė, kad reikia nors kartą pabandyti taip pasielgti, jog po to kažkas pasikeičia. Būtent tada, kai atrodo, kad tik nuo tavęs viskas priklauso, kai esi įsitikinusi, jog viskas sugrius, jei kažko neatliksi. Taigi mečiau viską ir išvažiavau visai netoli - į užmiestį. Dieve mano... Ar galite įsivaizduoti, ko mes kiekvieną dieną netenkame? Ne, negalite, ir aš negaliu. Tik ta viena akimirka, keletas valandų... Nurudavusios pievos, vėjas ir saulė. Beržai kažkokie kiauri, permatomi pamiškėje. Dangus raudonom plunksnom išraižytas. O aš, žinote, ką pagalvojau, vargšelė? Jei man tai leista pamatyti, turbūt kažkam už tai turiu „atsilyginti“? Juk veltui nieko nebūna... Bet staiga supratau: niekam. Nieko. Būna veltui, patys svarbiausi dalykai duodami veltui, tik aš nuolat už tai moku ir moku, nors manęs niekas neprašo...“

„Klausykit, tiek gyvenu, o tik dabar supratau, kad kažkodėl visą laiką maniau, jog gyvenimas turi būti man geras. Patyriau daugybę nelaimių, ir vis viena atkakliai galvojau, kad tai neteisinga, kad taip neturi būti. Ši mintis nebuvo sąmoninga, tiesiog giliai manyje glūdėjo kažkoks pamatinis nepasitenkinimas ir vertė gyvenimą lėtu pragaru – argi ne pragaras nuolat galvoti, kad tiek, kiek tu gyveni, su tavimi vyksta neteisingi dalykai? Mane trikdė viskas – išdavystės, melas, agresija, šmeižtas... Tiek kartų, kiek tai patyriau, tiek kartų sielojausi, jog tai neteisinga, kad taip neturi būti. Ir jaučiausi vis nelaimingesnis. Ir pats netapau geresnis. Ar įsivaizduojate, kiek būčiau laimėjęs, jei iš to būčiau tik mokęsis. Tik mokęsis“.

„Žiūrėjau į smarkaus vėjo siūbuojamą krūmą. Į tankią ir aukštą žolę šalia jo. Šakos plakėsi viena į kitą, linko prie žemės, vėlėsi tarpusavyje, pynėsi su smilgomis. Nelūžo. Krūmas pasiduodavo blaškomas, jis nėmaž nesipriešino, piešė erdvėje kažkokius keistus ženklus, kartais atrodė, kad jis šoka. (Įsivaizduojate, koks būtų paveikslas, jei kiekviena šaka turėtų savo spalvą ir paliktų erdvėje pėdsakus?)

Žiūrėjau pusę valandos, valandą, supratau, kad galėčiau kelias valandas, dieną, naktį. Buvau įtraukta į kažkokį nesuvokiamą vidinį vyksmą, kantrų ir ilgą kalbėjimą, kurį kada nors turėsiu suprasti. Tas vėjas kada nors liausis, ir krūmas nurims. Jis stovės tyloje, jei bus tylu, virpės saulėje, jei švies saulė, kraus žiedus, jei bus pavasaris. Siūbuos vėjyje, jei vėjas pūs. Ar suprantate, apie ką kalbu? Aš dar nesuprantu. Tik nujaučiu“.  

„Negera būti pralaimėjusiai. Sunku, kartais nepakeliama prabusti rytą ir kaskart iš naujo suprasti, kad nieko nebeturiu, ką turėjau. Bet niekada nesijaučiau esanti taip arti savęs – keista. Niekada taip lengvai neprašiau pagalbos, niekada taip lengvai neatviravau, niekada negalvojau apie tiek svarbių dalykų. Jaučiuosi kaip pabudusi. Tarsi pradėjusi būti gyva. Daugelis mano artimųjų palaikytų mane pamišusia, išgirdę, kad taip kalbu. Bet man nebereikia daugybės dalykų, kurių labai reikėjo ir dėl kurių padėjau tiek pastangų. Ir aš galiu pamatyti kitą. Niekada nieko be savęs nemačiau.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad man patinka būti pralaimėjusiai. Bet kažkas man čia labai, labai patinka...“

„Vaikščiojau po laukus užsimerkęs – neatlaikiau grožio, kuris buvo aplink. Ir staiga akyse išniro raudona gija, besileidžianti iš dangaus į žemę. Ji tampriai surišo žydrą dangų ir žalius laukus. Taip tampriai, kad galėjau suprasti: visada taip bus. Niekada nebebus kitaip. Ir tai labai svarbu man. Visiems, bet ir man, suprantat? Anksčiau aš to nežinojau, o kiti žinojo. Atsimerkiu - viskas taip gražu aplinkui, gyva. Ir toji gija. Aš jos akimis nematau, tik kažkur viduje, bet ji nesitraukia. Keista. Ir kodėl ji raudona? Švietė saulė, galėjau matyti geltonus pluoštus, bet ne – raudona gija... Nepamanysite, jog išprotėjau, jei pasakysiu, kad ir dabar su ja vaikštau? Žinau, jog tai yra labai svarbu – svarbiau už bet ką. Raudona gija, nusileidusi iš dangaus žemėn...“

Ir kas gi žinos, kuo vardu tas plonytis siūlas, kuriuo iš naujo esame audžiami, kuriuo esame neriami savo pačių įsčiose, kai mūsų gyvenimas, regis, pralaimi. Raudona gija, nusileidusi iš dangaus žemėn...

Bernardinai.lt