Vėlines, šią išėjimo, nutolimo šventę, visada mėgdavau dėl visur – gatvėse, namuose, net kavinėse ir prekybos centruose - prasiskverbiančio švelnaus, minkšto liūdesio. Kur eini, visur kvepia chrizantemomis, netikro vaško žvakėmis ir šlapiais lapais – visa tai šiomis dienomis rodo, kad anapusybė beveik pasiekiama, beveik įžiūrima. Bažnyčioje skaitomos litanijos ir maldos, tomis dienomis tokios vešlios ir tirštos, atrodo lyg kieti mažyčiai rožančiaus karoliukai, ritmiškai mėtomi į plonučius Vėlinių vartelius: dar akimirksnis - ir atsivers, ir nebeliks paties neįveikiamiausio slenksčio...

Bet jau kelinti metai nebegaliu stebėti liturgijos, lankyti mirusiųjų kapų, atmintyje žadinti jų paveikslų ir kaskart iš naujo suprasti, kad jie nebekinta – nebeauga ir nebesensta, tik pamažėl tolsta. Vieną gražią dieną ėmiau ir supratau, jog tądien turiu užsidaryti nuo gedulingos muzikos, prakilnių liūdnų kadrų per televiziją, žvakių plazdėjimo, turiu liautis žvilgčiojus pro langą, kad nematyčiau, kaip močiutės neša plastmasines gėles į giminaičių automobilius – smaigstys jas krūvomis ir po vieną ant artimųjų ir tolimųjų kapaviečių, lyg taikydamos mirusiesiems į pačią širdį. Blogai galvos kaimynai, nieko negaliu paaiškinti giminaičiams, su kuriais nebesusikryžiuoja mūsų keliai ties Rokantiškėmis ir Karveliškėmis, bet kitaip nebus – turbūt per mažai liko laiko, kad pajėgčiau švęsti išėjimą. Viena, mirtis kartą buvo prisileidusi mane per arti, todėl tapo per rimta ir per reali – pakanka žinoti, jog ji tiesiog kartą ateis ir labai paprastai, tiesiai ir kietai pasiims, kas jai priklauso. Antra - jos akivaizdoje minutės, kurios dar priklauso gyvenimui, atrodo apgailėtinai trumpos, kad atiduotumei jas kam nors kitam, o ne pačiam gyvenimui. Todėl reiks lėtai švęsti kiekvieną minutę – taip lėtai, kad liautumeis matęs jos ribas.

Šių Vėlinių išvakarėse beveik netyčia, greičiau – gyvybės nuojautų, kurių apstu mirties minėjimo šventėje, vedami, nutarėme gyvenimo šventę pradėti švęsti drauge.

Laukti – tai švęsti ateinančiuosius

Visą ilgą ir saulėtą dieną sėdžiu namuose – blizginu langų stiklus, barstau palanges susiraukšlėjusiom gudobelės uogom ir sudžiūvusiais žiedlapiais, statau ant jų taures, metu į jų dugną baltas jūros kriaukleles, pilu raudoną vyną. Imu šermukšnių ir pienių žiedų uogienę ir tepu ant trapučių sausainėlių, panašių į geltonus drebulės lapus. Paskui smulkinu keturiolika žolynų, kurių lapeliai vos palietus virsta kvapniomis dulkėmis ir pro pirštus byra į permatomą stiklo indą – kas išdrįs pasakyti, kad jie ką tik darkart mirė? Tik dabar geriantieji kvapnią arbatą bandys įminti jų vardus. Laukuose skinu paskutines smilgas, jos pasiduoda lengvai ir neskaudžiai – kai nešu jų glėbį, ima dingotis, kad visos lūš pusiau net ne nuo vėjo gūsio, o nuo atsargių saulės pluoštų, įslydusių į glėbį. Bet jos ištveria – irgi taip pat paprastai, kaip ir pasidavė laužomos. Parsinešusi kloju ant šiurkštaus šiaudinio kilimo šalia akmenų ir plunksnų, obuolių ir geldelių – matau, kaip be jokio mano išmanymo ir pastangų iš negyvų ar jau mirusių daiktų gimsta naujas kūrinys, pilnas užkrečiamos grožio jėgos. Saulė lūžta per baltą lango rėmą, tyliai ima linguoti blyškus ciklameno žiedelis - akimirką į kambarį įkrinta amžinybė. Netrukus ji dosniai save išdalys - laukiu gyvųjų, nešinų dideliais raudonais obuoliais, kvapniais pyragais, mėgstamais poezijos tomeliais ir geltonom klevo lapų gniūžtėm, kurias išmėtysime ant grindų – gaila, kad nebus vaikų, galėtų voliotis iki soties. Bandau įsivaizduoti, kaip atvykstantieji vakarop iš savo šviesių namų į manuosius pabirs it tie rožančiaus karoliukai, norintys atverti vėlių vartelius. Bet ne tam, kad pamatytų mirtį – kad jai parodytų nemirštančiuosius.

Nemirštantieji

Iš visų nemirštančiųjų nesitarę atsinešėme žodžius tų, kurie beveik visi išėjo per anksti: Vytautas Mačernis, Rolandas Mosėnas, Vaidotas Spudas. Trapioji Lida Meškaitytė, „voverės blakstienų“ teptuku tapiusi ne paveikslus – pačią grožio sielą. Ir tiltas tarp tada ir dabar - viena šilčiausių ką tik išleistų spausdintų naujienų - knyga išmintingiems vaikams ir mažiems suaugusiems, dar pajėgiantiems suprasti vaikiškai gilią išmintį – Gendručio Morkūno „Vasara su Katšuniu“. Sėdėjome ir skaitėme vieni kitiems tai, ką būtume norėję šiandien skaityti kiekvienas sau ar patikėti patiems artimiausiems – tolimoj praeity ar tik vakar mus užkliudžiusius žodžius, pro šalį plaukiančias kažkada nuskambėjusias minčių nuotrupas: pamažėl ardėme tada-dabar, šiapus-anapus, arti-toli ribas.  

Sakykite, ką norit, o žmonės svetimi nebūna. Mes pažįstame vieni kitus iš toli, iš giliai, tik ne visada duodame sau ir kitiems laiko, kad galėtume sustoti ir susitikti. Bet kai leidžiame sau susitikti, atsitinka dalykų, kuriuos sunku paaiškinti kitaip, nei tuo, kad jau seniai vieni kitus pažinojom. Įsileisti į kitų vidų, mes tarsi busdami iš ilgo miego atsargiai vaikštome po jį tarsi po savo namus, kuriuose labai seniai nebuvome, pamažu atpažindami taip pat krintančią šviesą ir taip pat juosiančius šešėlius, taip pat mylimus žmones ir daiktus, taip pat kenčiamą kančią ir ją lydinčią naują gyvybę. Imam taip pat skambančius žodžius ir brėžiame jais labai grakščias trajektorijas nuo savęs iki kitų. Ir suprantam: tai, kad mums, atsitiktiniams praeiviams, pavyksta būti drauge, yra pats tikriausias ženklas, jog esame taip arti – praeities ir ateities, savęs ir vieni kitų. Visada – arti. Ir tai reikia žinoti ir žinoti – vis iš naujo. Ir toks aštrus lapkrity jausmas, kad tiek kartų nesužinota. Ne todėl, kad tai didelė paslaptis, ir ne todėl, kad tai labai sudėtinga tiesa, reikalaujanti ilgo ir gilaus pažinimo. Tik todėl, kad neduota sau laiko. Laiko, kurio visada turime tiek nedaug - net jei kažkam vos aštuoniolika.

Jaučiu aš kartais net per gilų miegą / Ateis diena ir nebebus tavęs. / Tos dienos tarsi stirna bėga.

(Vaidotas Spudas).

Kas atrakina paslaptis

Vis dėlto vienas mažas berniukas, norintis pasivolioti po drėgnus lapus ir pasiklausyti Bernardo bei Katšunio istorijos, pas mus užklydo. Jam vos treji. Galite netikėti, bet jis vos keliolika minučių elgėsi taip, kaip paprastai elgiasi tokio amžiaus vaikai: garsiai komentavo įvykius, juokėsi, rodė piršteliu į vaišes ir kimšo jas saujomis. Paskui labai greitai džiovintų bananų jis ėmė prašyti tik pašnibždomis, klausydamas Bernardo istorijos juoktis rankute prisidengęs burną, tarsi bijodamas ką išgąsdinti, ir vis įdėmiau ėmė stebeilytis visiems kalbantiesiems į veidus – tarsi žiūrėdamas galėtų suprasti daug daugiau, nei pajėgia klausydamas. Paskui visai prasmego krėslo įgauboj, tik retsykiais pratardamas po žodelytį. Ir jam amžinybės akimirka buvo atidalyta.

Kai atėjo eilė žiūrėti Lidos knygą, jis ją padavė suaugusiajam, pats užsiropštė ant kelių, saugiai įsitaisė ir ėmė lapus vartyti taip, tarsi jie nuo kiekvieno prisilietimo galėtų sudužti. Atskleidęs kiekvieną naują lapą, labai atsargiai nustumdavo suaugusiojo rankas, paskui lėtai, kaip pianistas nuo klavišų po išgauto pianissimo, nukeldavo savąsias ir nuščiuvęs žvilgsniu vėl įsisiurbdavo į smulkutes miniatiūras. Kartą atsargiai bakstelėjo pirštuku į mėlynų lubinų viršūnes, kažką sušnibždėjo nei sau, nei kažkam. Gal tai ir buvo akimirka, kai judesys, stumtelėjęs voverės blakstienos viršūnėlę padėti mažą mėlyną taškelį ir jo žvilgsnio viršūnėlės susitiko?  

Kada nors, kai vėl švęsime lapų kritimą, gal jis išduos mums paslaptį, koks atstumas yra tarp vaikystės ir senatvės, tarp senatvės ir anapus, ir kada, ir kur į mus visus – esančius, buvusius, būsimus - it koks rūkas susigeria gyvybės paslaptis, kuri paskui jau niekada, jau niekur nebepasitraukia. 

Senutės veidas jau tikslus kaip laikrodis

Akimirksniai, sekundės, raukšlės, metai

Tik virbalai nebematuoja laiko

Nes žino -

Kojinę suspės. O jos vaikystės draugė

Pasilipo ant kalniuko

Ir sustingo – kryželiu.

Ji užsimiršus, švelniai

Tarsi kūdikėlį glamonėja tešlą

Kurioj jau druskos nei per daug, nei per mažai.

O krosnies nėr

Ir miestiškai nevykęs kepaliukas

Be galo mažas

Lyg išsipildžiusios ir užmirštos svajonės.

(Rolandas Mosėnas)

Bernardinai.lt