Kiek šiurkštokai skambančiu komentaro pavadinimo siekiama vieno -- priminti, kad istorijos ratas sukasi.
 
Tik ką pasirašytas Vokietijos ir Rusijos susitarimas dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu buvo plačiai ir prieštaringai komentuojamas, sukėlė daug diskusijų ir ginčų. Daugiausiai buvo kalbama apie dabartį ir ateitį, tačiau įvykęs sandoris norom nenorom žadina ir istorinius prisiminus versdamas mintimis persikelti į praėjusio šimtmečio pirmuosius dešimtmečius. Greičiausiai tada šiaip jau daugiareikšmis apibūdinimas “naudingas idiotas” pirmą kartą įgijo aiškiai apibrėžtą ir svarbią politinę prasmę. Rusijoje užgrobusių valdžią bolševikų gretose sklandė panikos nuotaikos, kad panaudodamos ekonominį spaudimą Vakarų valstybės gali sužlugdyti jų tik ką įvestą teroro režimą. Leninas sugebėjo nuraminti savo sėbrus paaiškindamas jiems, kad “naudingi idiotai” – Vakarų verslo sluoksniai -- ne tik prekiaus su uzurpatoriais, bet, apakinti beribio godulio, parduos net virves, kuriomis kada nors bus pakarti patys. Reikia pripažinti, kad “proletariato vadas” buvo visiškai teisus ir gerai perprato tų sluoksnių mąstyseną bei moralės standartus: šiaip ar taip, Vakarų kapitalo indėlis materialiai ramstant didžiausią pasaulio istorijoje vykdytą genocidą yra išties įspūdingas.
 
    Deja, Lietuvoje svarstant svarbius klausimus matyti istorinį ir globalinį įvykių kontekstą dar nėra įprasta, ir tai lemia diskusijų ribotumą bei skurdumą. Dujų vamzdyno klausimas – tipiškas šito nesugebėjimo mąstyti istoriškai ir globaliai pavyzdys. Jį svarstant išryškėjo dvi graudžiai bejėgiškos pozicijos. Viena vertus, girdėjosi absurdiškos šnekos, kad sudarius pradžioje minėtą susitarimą Lietuva patyrė nebent finansinių nuostolių – prarado lauktas įplaukas už dujų “kelionę” per mūsų šalies teritoriją. Žinoma, tokios šnekos yra naivus arba sąmoningas ir piktybiškas savęs guodimas ir apgaudinėjimas.
 
Dviejų valstybių susitarimas turi gilią politinę ir geopolitinę potekstę, o jo padariniai ES vieningos užsienio politikos raidai sunkiai nuspėjami – ši politika ar viltys ją turėti gali būti apskritai sužlugdytos. Šiame grynai “ūkiško” mąstymo, o tiksliau -- nesugebėjimo iš viso mąstyti politinėmis kategorijomis fone nuskambėję kai kurių mūsų politikų kritiški pasisakymai apie galimus liūdnus sandorio padarinius Lietuvai iš pažiūros atrodo rimčiau. Tačiau atidžiau pamąsčius pradeda aiškėti, kad pirmas įspūdis apgaulingas. Šie pareiškimai – tuščiažiedės skambių ir formaliai teisingų žodžių pynės. O tuščiažiedžiai todėl, kad jų neįmanoma pavadinti tikrais politiniais veiksmais jau vien todėl, kad jie išsakomi pavėluotai.
 
    Skaitytojui turbūt kils diskusijų dienomis jau ne kartą ištartas klausimas: o ką galėjo padaryti mūsų politikai ir diplomatai, jeigu net tokia palyginti didelė ir įtakinga šalis kaip Lenkija nepajėgė sutrukdyti šiam sandoriui? Nors klausimas iš pažiūros yra pagrįstas, tačiau šitaip jį keliant tik paliudijamas jau minėtas intelektualinių mūsų politikos akiračių siaurumas ir ribotumas.
 
Užkirsti kelią sutarčiai greičiausiai buvo iš tiesų neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad nebuvo galima nieko nuveikti pačios ES ir mūsų šalies ateičiai. Juk Lietuvai ne taip jau menkai atstovaujama Europarlamente, turime net eurokomisarę. Tad kas trukdė, turint tiesiog idealią sceną politiniam veiksmui, mūsų parlamentarams – vieniems arba net su kitų valstybių atstovais – atvirai ir garsiai – taip, kad išgirstų visa Europa – paklausti, ką reiškia tokie didvalstybių žaidimai ir apskritai kokie yra tikrieji ES užsienio politikos tikslai. Beje, toks pareiškimas būtų buvęs ir puiki proga praktiškai patikrinti kai kurių savųjų europarlamentarų lojalumą valstybei.

Deja, nieko panašaus nebuvo nuveikta. Lūžis šalies užsienio politikoje įvyks tik tada, kai bus suprasta, kad daugelio valstybę užklumpančių nemalonumų priežastis yra ne mūsų mažumas ir silpnumas susidūrus su pasaulio galingaisiais. Daugeliu atvejų tikroji priežastis yra intelektualinio ribotumo ir giliai viduje tūnančių nuolankaus vergo įpročių derinys, paralyžiuojantis blaivų mąstymą ir valią veikti. Šis proto ir valios sąstingis dažniausiai dangstomas ir teisinamas burtažodžiu “pragmatizmas”.
 
Šis baisus žodis, kažkodėl siejamas su kažkokia miglota “nauda” mūsų dienų pasaulyje iš tikrųjų įgijo beveik magišką galią. Blogiausia, kad vadinamoji pragmatiška nuostata naikina sugebėjimą mąstyti principais ir tampa kvailiausių prietarų šaltiniu. Iš tikrųjų ji griauna sveiką protą ir net savisaugos instinktą.
 
Pavyzdžiui, plačiai tikima, kad esant “pragmatiškiems” valstybių santykiams negresia užpuolimo ir karo pavojaus. Ir nematoma, kad, tarkime, parduotuvėje besisukiojantis plėšikas taip pat elgiasi “pragmatiškai” , t.y. taikiai, kol mato, kad ji stebi vaizdo kameros ir gausi parduotuvės apsauga. Bet ar dėl to išnyksta jo tikrieji siekiai ir įpročiai? Bet šis pragmatizmas ir yra Iljičiaus niekintų “naudingų idiotų” mąstymo būdas.
 
    Turint omenyje jo sukeltus padarinius pats laikas būtų sukaupti intelektualinę drąsą ir pagaliau klausti, kas vis dėlto yra Europos Sąjunga, kurioje šis mąstymo būdas ne tik klesti, bet tolydžio stiprėja. Ar ES plėtra yra tik valstybių vienijimas, ar vis dėlto ji yra ir milžiniško masto socialinis eksperimentas, kurį galima laikyti savotiška sovietinio eksperimento su žmogaus prigimtimi tąsa? Jau vien tai, kad iš ES konstitucijos išnyko net užuomina apie krikščionybę, savaime duoda teisę klausti, kokio tipo žmogų įkūnys būsimasis europilietis. Ar kartais nėra taip, kad šioje milžiniškoje erdvėje formuojamas dar vienas “naujojo” žmogaus tipas, arba ypatinga žmogaus rūšis – “gyvūnžmogis”, kurio gyvenimo absoliutas ir vienintelis tikslas būtų bet kuria kaina siekiama “gerovė”? Ar didžiųjų valstybių užsienio politika ir jų sudarinėjami iš pažiūros keisti sandoriai nėra šio gyvūnžmogio, vis dar mėgstančio retoriškai pašnekėti apie laisvę ir klestėjimą, tikrųjų siekių išraiška?
 
    Tad Lietuvos valdžios vyrams, šnekantiems apie “pragmatišką” užsienio politiką, vertėtų pagalvoti, kad turint reikalą su “naudingais idiotais” galbūt vienintelė iš tikrųjų efektyvi strategija – visomis išgalėmis gaivinti į sotybės nirvaną grimstančių mūsų naujųjų “brolių” istorinę sąmonę ir sąžinę. Tiesa, tai padaryti vargiai įmanoma, kol, tarkime, kultūros ministro kėdėje sėdi atvirai nepriklausomos Lietuvos nekenčiantis žmogus, nematantis reikalo net deramai pristatyti mūsų pokario rezistencijos Gioteborgo knygų mugėje…