Viešai kalbėti apie politikos kaip tokios marinimo ir nykimo požymius dar prieš 5-8 metus buvo ne ką prasmingiau nei trankyti galvą į sieną. Problema veik niekam tada neatrodė aktuali ar bręstanti ir tikra. Apie vidaus politinį-partinį gyvenimą iš jo dalyvių ir analitikų dažniausiai išgirsdavome tik tai, kad jis vyksta, kad viskas daugmaž normalu, statistiškai suvokiama bei dėsninga ir kad viskas būsią gerai. Šio skystai santūraus optimizmo banga pamažu ėmė slūgti prieš keletą metų ir pastebimai sumažėjo tada, kai politikos padangėje pasirodė vėliau nušalinto Prezidento ereliai. Vidaus politikos analizė bei ja grįsti vertinimai nuo tada sugriežtėjo ir praskaidrėjo, reikalavimai politinio gyvenimo dalyviams išaugo. 2004 metais - per Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimus bei po jų - girdėjome nemažai įdomių, argumentuotų, taiklių ir negailestingų politikos analitikų komentarų. Vargano mūsų politinio gyvenimo empeiria tikrai prašyte prašėsi išvadų, kurias jau senokai kuždėjo daug kam pasitikėjimo nekelianti bei kartais atvirai niekinama theōria. Tos išvados galų gale nuskambėjo viešai, atvirai, autoritetingai. Raimundas Lopata šįmet sudėjo taškus ant "i" ir brūkšnius ant "t": "Lietuvos politikoje nelieka politikos".

Kyla klausimas: o kas joje lieka? Norint hipotetiniu lygmeniu mėginti nuodugniau ir išsamiau į šį klausimą atsakyti, reikėtų imtis rašyti gilesnę, į komentaro žanrą nekonvertuojamą studiją. Kita vertus, ši tema - pakankamai plati bei "gyvenimiška", taigi teikianti peno kad ir trumpoms, konceptualesnių aptarimų nebūtinai reikalaujančioms pastaboms. Šiuo atveju į klausimą: kas lieka politiniame gyvenime, kai iš jo išgarinama politika? - atsakysime keturiais pavyzdžiais, trumpai nusakančiais nuostatas tų jo dalyvių, kuriems depolitizacija yra ne tiek problema, kiek norma ir gyvenimo būdas. Kalbami pavyzdžiai - tai straipsnio antraštėje įvardyti viešosios erdvės tipažai, būdingi šiandienos Lietuvai ir vis labiau komplikuojantys pastaruoju metu susiklosčiusią politikos būklę. Šiems tipažams priskiriami pavadinimai, žinoma, vartojami kaip sąlyginiai.

Ūkininkas politikoje - tai vienas populiariausių teigiamų personažų šių dienų politiniame folklore, formuojančiame dažno mūsų rinkėjo skonį. Kai viešojoje erdvėje prabylama apie etikos normas, pamintą teisingumą, politikų melagystes, korupciją ir kvailystes, kai kyla ginčų dėl santykių su Rytų kaimynais arba kai gilinamasi į partijų problemas, ūkininkas trenkia kumščiu į stalą ir taria: "rinkėjams rūpi visai ne tai". Jis jaučiasi geriau žinąs, kas jiems turi rūpėti, ir nepraleidžia progos išvengti politinių klausimų arba šluostytis į juos kojas aiškindamas, jog tai - paistalai ir tuščias politikavimas. Ūkininkas it mantrą kartoja, nutraukdamas pašnekovus, jog reikia kalbėti ne apie tariamas, o tikras, suprask - ekonomines-socialines problemas. Kitos, jo požiūriu, nevertos rimtų politinių svarstymų. Iki kaulų smegenų "realistiškas" Karlo Marxo ir Adamo Smitho - Hannah Arend įžvelgia esminę jų giminystę (1958 : 33, 43-44, 85-86) - įtakų palikuonis, jis šventai tiki, kad ekonomika yra fundamentalesnė už etiką ir politiką.

Smitho 1776 metais išleistame veikale "Wealth of Nations" sufabrikuota būtybė - ekonominis žmogus, kurį Pierre'as Manent vadina menkiausiu iš visų žmogaus vardą turinčių padarų (1998 : 102) - yra būtent tai, ką ūkininkas įsivaizduoja, galvodamas apie savo valstybės pilietį ir jo tikslus. Ūkininkas atrodo gana panašus į kai kuriuos Lietuvos premjerus - Kazimirą Prunskienę, Gediminą Vagnorių, Algirdą Brazauską. Čia minimas buvęs Tėvynės sąjungos šulas, kartą televizijoje paklaustas, kokį konservatizmą jis išpažįsta, atsakė, jog tai - politika, nukreipta į gyventojų pajamų didinimą. Taigi visa ideologija suvedama į medžiaginę gerovę, kurią ūkininkas, pritildęs proto ir sąžinės balsą, tapatina su savo, kaip politiko, galimybėmis ir akiračiu. Ūkininką ir jo rinkėją, tariant Vytauto Radžvilo žodžiais, vienija miglotas gerovės, "pasiekiamos nepaisant jokių moralinių, politinių ar teisinių principų, vaizdinys" (2003 : 24). Prie ko tai galiausiai priveda? "Šio neapibrėžto "gerovės" vaizdinio ir jį lydinčio "ilgesio" reikšmė bei jo keliami pavojai tampa akivaizdūs prisiminus, kad būtent "gerovė" mūsų dienomis yra tapusi vieninteliu ir aukščiausiu valstybės ir jos politikos principu ir tikslu, kurį be išlygų ir nekritiškai pripažįsta visos šalies politinės partijos. Teiginys "pripažįsta" reiškia tendenciją nuvertinti politinių ir ideologinių principų reikšmę, o tikras politines problemas paversti ūkiniais-techniniais klausimais" (Ten pat).

Dar vienas moralės, politikos ir ideologijos principų duobkasys - vadybininkas, į pirmą vietą iškeliantis organizacinius-techninius klausimus. Partijos pergalė rinkimuose, aukšti jos lyderių reitingai ir valdžia jam yra savitiksliai, pranokstantys ir paminantis visus samprotavimus apie vykdomos politikos turinį. Idėjos, jų intelektualinis, moralinis ir politinis pagrįstumas, programinių įsipareigojimų laikymasis ir veiklos skaidrumas vadybininkui gali rūpėti tik tiek, kiek tai netrukdo minėtam tikslui ir neriboja jam siekti būtinų priemonių. Tarp pastarųjų bene svarbiausios - partijos finansinės gerovės ir stabilios bei efektyvios valdymo piramidės palaikymas. Ideologiniai principai rakinami stalčiuose, jų pasigendantys politologai tiesmukai kaltinami kvailumu. "Įvaizdžio darymui reikalingi dideli pinigai, kuriuos politikas privalo susirasti (tiksliau - išprašyti) iš verslininkų. O verslininkai paprastai geriausiai žino, į ką verta investuoti <...> Jie geriau nei politologai ar komentatoriai supranta, kaip laimimi šiuolaikiniai rinkimai, todėl ir investuoja į politikus kaip įvaizdžius, o ne į ideologijas" (Štaras, 2005). Šį vadybinės mąstysenos apogėjų sustiprina tvirtinimas, jog ideologijų ir etikos normų nesilaikymas anaiptol neliudijąs, kad politikai kvaili - veikiau kvaili esą politologai, iš politikų to laikymosi reikalaujantys (Ten pat). Skamba tarsi Artūrui Zuokui rašytas politinio triūso pradžiamokslis.

Vadybininkui svarbu organizuoti partijos finansavimą, struktūrą ir veiklą taip, kad vidaus ideologinė opozicija būtų veiksmingai nutildoma.Čia galime prisiminti Roberto Michelso prieš šimtą metų suformuluotą "geležinį oligarchijos dėsnį" - nors šio "dėsnio" visuotinumas labai abejotinas - ir jo garsųjį veikalą "Sur Soziologie des Parteiwesens in der modernen Demokratie", kuriame kalbama apie nedemokratišką ir esą neišvengiamą partijų viršūnių atotrūkį. Kažin ar Michelso išvados būtų kitokios, jei vietoje Vokietijos socialdemokratų jis būtų patyrinėjęs šimtmečiu nuo jų atitolusius Lietuvos bendravardžius. Arba jei prieš septynetą metų būtų analizavęs Lietuvos konservatorių vidaus būklę.

Svarstomą vadybininko tipažą padeda atpažinti ne tik vidaus partinė veikla, bet ir specifinė jo raiška platesnėse politinio gyvenimo erdvėse. Andrius Navickas, kritiškai nagrinėdamas kai kuriuos konservatorių orientyrus, prieina prie išvados, jog šiai partijai būdinga pagunda - konservatizmą suvesti į įvairius vadybinius eksperimentus. Pasak jo, dalis šios partijos lyderių remiasi prielaida, jog "absoliuti visuomenės dauguma iš politinių partijų šiandien tikisi ne konkrečių vertybinių nuostatų bei gyvenimo būdo gynimo, bet naujų vadybinių siūlymų, kaip spręsti kasdienes problemas" (2003 : 18). Autoriaus teigimu, šitai verstų mus pripažinti, jog vadybos naujoves geriau už tradicines partijas gali diegti kur kas lankstesni, populiarių politikų prieš rinkimus kuriami naujybiniai dariniai. Iš tikro, vadybininkų įsigalėjimas viešojoje erdvėje nesunkiai gali privesti prie to, kad vertybėmis grindžiamos veiklos bus atsisakoma kaip politiškai "nuostolingos". Partijų veiklą ir orientaciją lemtų vien naujų paslaugų rinkėjams politinių paieškų ir pardavimų vadyba. Būtent tai mums ir siūlo kai kurie politinio gyvenimo tyrinėtojai: "Politinės paslaugos teikimo sėkmė priklauso nuo <...> gebėjimo rasti tinkamas priemones ir būdus, kaip įpiršti savo teikiamą paslaugą, kad potencialūs rinkėjai ją paremtų <...> Lankstumas ir laikinumas - politiko elgesio bruožai, kuriuos visuomenė vis labiau linkusi toleruoti" (Pruskus, 2000 : 15, 126). Šiuo požiūriu, politikas yra "reikšmingas ir svarbus tiek, kiek geba nuspėti rinkėjų poreikius ir jais manipuliuoti" (Ten pat : 22). Stačiai nearti dirvonai politikos pardavimų vadybininkams.

Kitas populiarus šių dienų politinio gyvenimo personažas - guodėjas. Politikams natūraliai būdinga guosti rinkėjus gražiais pažadais ir skaičiais, retai ką nors bendra turinčiais su tikrove. Valdžios partijos tradiciškai stengiasi užliūliuoti savo klausytoją kalbomis apie didėjančius atliginimus ir socialines išmokas. Šiuo atžvilgiu Brazausko socialdemokratai, ko gero, pirmauja, nors Vagnoriaus laikų konservatoriai juos buvo tikrai pasiviję ir gal net šiek tiek pralenkę. Kaip Voltaire'o personažas Panglosas, valdantieji mus be paliovos tikina, jog viskas į gera šiame geriausiame iš visų galimų pasaulių. Tokia propaganda nieko per daug nestebina, kol ja užsiiminėja politikai. Tačiau padėtis radikaliai keičiasi, kuomet guodėjais rožiniais akiniais mėgina tapti politikos tyrinėtojai, apžvalgininkai bei visuomeniškai aktyvūs nekvaili žmonės.

Zenonas V. Rekašius post scriptum vienam neseniai skelbtų savo straipsnių prisipažįsta nustebęs, kai jo pranešimo išklausiusi auditorija, užuot diskutavusi, ėmė skųstis, esą pranešimas buvęs perdėm pesimistinis - nejau per 15 nepriklausomybės metų Lietuva nepasiekusi nieko, kuo būtų verta didžiuotis? Autoriaus atsakyta: "Apie nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos laimėjimus ir pasisekimus galėčiau kalbėti kelias valandas ir užmigdyti bet kurią auditoriją, nes dauguma laimėjimų yra aiškūs - paaiškinimai nereikalingi. O juk nėra nieko nuobodesnio, kaip klausytis aiškinimų apie savaime aiškius dalykus" (2005 : 7). Taiklus ir visai pagrįstas atsakymas. Tačiau kas nutiko, kad tenka atsakinėti į, pripažinkime, gana keisto pobūdžio klausimus, skambančius veikiau kaip priekaištai? Nejau ne politikai turėtų ieškoti suprantamų žodžių ir įtikinamų argumentų, aiškindami, ką gero jie sugebėjo nuveikti? Nejau tai politikos tyrinėtojų prievolė? Kuo ditirambus valdžios laimėjimams giedoti pradėjęs politologas skirsis nuo paprasto pataikūno ar mokamo propagandininko?

Minėtas pranešimas buvo skaitytas Lemonte (JAV), tačiau ir Lietuvoje vis dažniau sulaukiame panašių reakcijų, neretai peraugančių į atvirą pyktį. Keistokų pretenzijų kritiškiau mąstančių žmonių atžvilgiu vis daugėja. Jų girdėti net ir iš, atrodytų, solidžių asmenų, komentuojančių viešą šalies gyvenimą ir jame dalyvaujančių. Šiandien vis daugiau skamba kaltinimų neįtikusiesiems partijų "juodinimu", destruktyviu radikalumu, "apokaliptiškumu" ar pagyrų valdantiesiems stoka. Beveik nemėginama ginčytis argumentais - tiesiog klijuojamos etiketės ir reikalaujama "pozityvo". Kas tai - SSKP suvažiavimų ilgesys? Informacinės programos "Vremia" nostalgija? Bundantis atavizmas, verčiantis prisiminti, kad liaudis ir partija vis dėlto vieningi? Į sovietinę propagandą taip primenantį svaiginimosi "pasiekimais" reiškinį neseniai atkreipė dėmesį Radžvilas. Anot jo, šnekėti apie pažangą sovietiniu stiliumi, pergalingai pateikiant neva konkrečius jos įrodymus, yra "mėgstamiausia šiandieninių Lietuvos politikų bei jiems paslaugių politologų kalbų tema" (2005).

Mūsų lyg ir neturėtų stebinti, jog neigiamų reiškinių analizė dažnai verčia nervintis tų reiškinių skleidėjus bei sukėlėjus. Tą gerai suvokia ir to nebijo profesionalūs apžvalgininkai ir analitikai, kaip, pavyzdžiui, Rimvydas Valatka, pavadinęs savo komentarų rinktinę "Atviro nervo krapštymu". Tačiau kai kam vis dažniau atrodo, jog viena iš komentatoriaus užduočių - nervus gydyti bei raminti, stengiantis nepabrėžti dirginančių problemų. Viešosios erdvės guodėjai - pozityvo alkstančių sielų maitintojai - šiandien tampa kaip niekad paklausūs psichoterapeutų vaidmenyje. Apžvalgininkų ir analitikų auditorijoje daugėja virtualių pacientų, kurie nenumaldomai geidžia audiovizualinės psichoterapijos apeigų. Žiūrėti serialus ir televizijos žaidimus jiems jau maža - nešk jiems gerą naujieną, nes kitaip būsi apšauktas liaudies priešu. Šios auditorijos lūkesčiais manipuliuoja politikai - antai "darbietė" Dangutė Mikutienė tvirtina, jog vieša valdžios kritika kenkia visuomenės sveikatai. "Jautresniems žmonėms gali paūmėti lėtinės ligos, gali būti neigiamas poveikis širdies kraujagyslių, nervų sistemoms, - įsitikinusi ji. - Neigiamo poveikio informacijos sklaida užgožia teigiamus žmonių jausmus, prasmingus bei džiugius įvykius ir sukuria nereikalingą įtampą visuomenėje, o tai gali tapti net ir padidėjusio avaringumo keliuose, smurto, agresijos protrūkių priežastimi" (ELTA : 2005).

Beje, net kai kurie jaunosios kartos politikos tyrinėtojai ūmai atrado savy šviesaus rytojaus statistų gyslelę ir užsidėjo rožinius akinius. Kodėl ne - juk viešas entuziazmas dėl tariamų ar tikrų šalies pergalių spartuoliško darbo frontuose greičiausiai padeda ir karjerai, ir aukštesniam savęs vertinimui. Kaip sakytų Friedrichas Nietzsche, dėl to juk ir virškinimas gerėja. Kodėl, pavyzdžiui, neišaiškinus iš savo jaunatviško patyrimo varpinės, jog pilietiškai ir pažangiai pasielgsime, jei pirmieji Europos Sąjungoje ratifikuosime Seime Konstitucijos Europai projektą? Visus aplenksime, Lietuva pirmaus, o visuomenė nekvaršins sau galvos dėl dalykų, kuriems nepribrendo. Paprasta, pozityvu ir veiksminga.

Veiksmingumas kaip veiklos principas subendrina du aptartus tipažus - vadybininko ir terapeuto-guodėjo. Alasdairo MacIntyre'o žodžiais, vadybininkui svarbu techniškai ir veiksmingai paversti žaliavą galutiniu produktu bei gauti pelno iš atitinkamų investicijų. Terapeutui rūpi techniškai ir veiksmingai pašalinti neurozės simptomus, suteikti klientui kryptingos energijos ir padėti socialiai prisitaikyti. "Nei vadybininkas, nei terapeutas nedalyvauja arba negali dalyvauti svarstant moralės dalykus. Jie apsiriboja sritimis <...>, kuriose, jų manymu, tėra galimas racionalus sutarimas - faktų, priemonių ir išmatuojamo veiksmingumo" (1984 : 30). Panašiai ir ūkininkas moralę traktuoja veikiau kaip privataus nei politinio gyvenimo pagrindą. Mat, pastarojo pagrindas esąs ekonominis.

Šiomis aplinkybėmis šiek tiek išsiskiria ketvirtojo herojaus - kultūrininko - pozicija. Kultūrininkas šiandien Lietuvoje yra arba politikuojantis, bet pirmumą teikiantis ne politikai, o kultūrai, arba aukščiau politikos besijaučiantis, į moralaus "dvasingumo" erdvę nuo jos atsitraukiantis intelektualas. Pastarąją laikyseną, priešpriešindamas ją pragmatinei ir technokratinei elgsenoms, Navickas išskiria kaip grindžiamą "etinio politikos pasmerkimo" nuostata. Pasak jo, ši nuostata kyla iš komunistiniu laikotarpiu Vidurio Europoje populiarios "antipolitikos" - įsitikinimo, kad už tiesą ir teisingumą galima ir reikia kovoti nepolitinėmis priemonėmis (2002 : 86). Kai kuriems Lietuvos intelektualams "antipolitika" iki šiol būdinga - valstybė jiems yra veikiau kultūrinio nei politinio gyvenimo, iš prigimties neva "purvino" ir "bjaurojančio", erdvė bei sklaidos galimybė. Daug kas Lietuvoje labai žavisi šia etinio politikos pasmerkimo nuostata. Jos iškiliu atstovu dažnai laikomas poetas Justinas Marcinkevičius.

Ši nuostata pavojinga tuo, kad ji tarsi a priori atskiria politiką nuo moralės. Tai savotiška eskapizmo forma, visuomenėje palaikanti gajų stereotipą, esą tik moralė ir kultūra, kitaip nei politika ir moralė, yra giminingos. Jas neva vienija "dvasingumas" bei gražūs jausmai, kūrybinis gėrį ir grožį suliejantis dvasios polėkis, - dalykai, su politika nieko bendra lyg ir neturintys. Politinė moralė šiuo požiūriu įmanoma nebent "sentimento" - jausmo, o ne racionalaus gėrio ir blogio, politinių dorybių pripažinimo ir pažinimo pagrindu. Taip moralę estetizuojantis bei sujausminantis kultūrininkas nusavina iš politikos etinių normų klodą, kuris, klasikiniu požiūriu, turėtų teikti politinei veiklai prasmę bei racionalaus vertinimo standartą. Žengiamas dar vienas depolitizacijos žingsnis: ūkininkas tarytum "kasasi" po politika, pretenduodamas į jos pagrindą ir ją demoralizuodamas, o kultūrininkas "išrauna" moralę iš prigimtinio politikos lauko ir nusineša ją aukštyn - į nesutepto "dvasingumo" padanges. "Politikos nunykimas - viena ryškiausių mūsų politinėje praktikoje aptinkamų moderniojo mąstymo apraiškų. Politiką nustelbia arba tai, kas jai yra pavaldu (ekonomika), arba tai, kas pretenduoja būti už ją aukščiau (kultūra). Ir viena, ir kita nieko bendra neturi su architektonikos geba - politiniu nuovokumu" (Bloom  : 188-189).

Tuo tarpu politikuojančiam kultūrininkui rūpi įvairūs simboliai, apeigos, tautiškumo patosas, dainos, šokiai bei poetiniai polėkiai su politiniu tautos vieningumo atspalviu, - tai, ką pirmasis kaip svarbų politinio gyvenimo principą išryškino Jeanas Jacquesas Rousseau. Lietuvoje šiuo principu dažnai grindžiamos dešiniosios orientacijos visuomenės dalies pažiūros, tačiau kartu jam būdingas ir iš sovietmečio paveldėtas "sudievintas" požiūris į kultūrą (Daugirdas, 2002 : 25-26), tarsi atstojančią sunaikintą valstybinį nacionalinės raiškos dėmenį (Laučius, 2002 : 33-67). Politikuojančiam kultūrininkui brangus simbolis, šiandien vienijantis ir kairiuosius, ir dešiniuosius, yra prieštaringai vertinami Valdovų rūmai, kuriuos buvęs komunistų partijos sekretorius nutarė "atstatyti", aidint aplodismentams iš patriotinės dešinės. Apskritai vadinamasis tautiškumas, įvairios jo išraiškos, simboliai bei visokeriopa sklaida, kad ir abejotino prasmingumo pavidalais, kultūrininkui dažnai svarbesni už valstybės santvarkos principus bei politinę visuomenės brandą.

Čia pateikta kultūros interpretacija nėra vienintelė galima - antai Danielis Bellas kultūrą laiko prasmę teikiančiu atsparos tašku vertinant visuomenės politinę, ekonominę ir dvasinę būklę. Sakralumo dėmens stokojanti moderni kultūra jam yra esminis šios būklės krizės veiksnys (2003 [1976]: 20-32, 241-253). Šiaip ar taip, kultūros bei jos konfliktuojančių dėmenų politinio ar ekonominio vaidmens aiškinimasis būtų nauja tema, kurios čia nebesvarstysime. Kur link nueisime su keturiais minėtais herojais - ūkininku, vadybininku, guodėju ir kultūrininku - priešakyje? Kas liks iš politikos, kai vedliai - tokie? Klausimas kol kas atrodo svarbesnis už galimas atsakymų versijas.

Arendt, Hannah. 1958. The Human Condition. The University of Chicago Press.

Bell, Daniel. 2003 [1976]. Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai. Iš anglų kalbos vertė Valentinavičienė, Daina. ALK/Alma littera.

Bloom, Allan. 1987. The Closing of the American Mind. New York : Simon & Schuster.

Daugirdas, Tomas. 2002. "Dievybės - Kultūros įnoriai" // Naujasis židinys - Aidai. Nr. 1-2 : 25-26.

ELTA. 2005. D. Mikutienė: destruktyvūs opozicijos veiksmai kenkia Lietuvos žmonių sveikatai. 2005-05-13.

Laučius, V. 2002. "Mitas ir technologija: Lietuvos pokomunistinės dešinės politiniai archetipai" // Lietuvos politinė dešinė: posovietinio reiškinio bruožai. Sud. Radžvilas, Vytautas. Demokratinės politikos institutas : 33-67.

MacIntyre, Alasdair. 1984. After Virtue. University of Notre Dame Press.

Manent, Pierre. 1998. The City of Man. Princeton University Press.

Navickas, Andrius. 2002. "Lietuvos politinė dešinė: sunki tapatybės paieška" // Lietuvos politinė dešinė: posovietinio reiškinio bruožai. Sud. Radžvilas, V. Demokratinės politikos institutas : 68-113.

Navickas, A. 2003. "Viena ar dvi Lietuvos" // Politikos metmenys II. Sud. Sirutavičius, Vladas. Demokratinės politikos institutas.

Pruskus, Valdas. 2000. Politinių paslaugų teikimo pagrindai. Vilnius.

Radžvilas, Vytautas. 2003. "Lietuva ES: patikima partnerė ar Rytų politikos Trojos arklys" // Politikos metmenys II. Sud. Sirutavičius, V. Demokratinės politikos institutas.

Radžvilas, V. 2005. "Pergalių fanfarų aidas" // Atodangos, XXI amžius. Nr. 20.

Rekašius, Zenonas V. 2005. "Tarp Šekspyro ir Petkevičiaus: Lietuva - 15 nepriklausomybės metų" // Akiračiai. Nr. 9 (373) : 1,7.

Štaras, Arūnas. 2005. Kodėl Lietuvos politikai nesilaiko klasikinės politikos reikalavimų? Politika.lt. : 2005 04 25.

"Atodangos", "XXI amžius"