Pakelkite rankas, kam neteko savo gyvenime susidurti su dovanomis, kuriomis gausiai apdovanoti mūsų valdininkai. Čia turiu priminti, jog švelnus, pasitikėjimo kupinas įvardis „mūsų“, reiškia ne mūsų, Lietuvos, ne mūsų, Europos Sąjungos, o mūsų – viso pasaulio valdininkus, nes tai - visų gėriui sukurta kategorija. Na, žodis „kategorija“ kažkoks nemeilus, bet gal jis geriausiai atspindi šios rūšies ypatingumą – juk kai patys normaliausi tėveliai ar mamytės, seneliai ar net vyresnieji broliukai rytą apsirengia valdininko uniformas, visi namiškiai iš karto supranta, kad tiesiog paprastais žmonėmis jų nebepavadinsi. Tai yra kažkas daug daugiau, daug prakilniau, daug išskirtiniau, daug kebliau ir daug graudžiau. Lygiai tas pat atsitinka, kai jie grįžta namo: kol tėvelis neapsitempia normaliai nutysusio ir ties tam tikromis strateginėmis vietomis normaliai išduobto sportinio kostiumo, į rankas nepasiima įprastos alaus skardinės, tol jis nėra pasiekiamas nei žmonėms, nei angelams, nes taip ir nenustoja neturėjęs laiko, o jo akys vis dar būna pilnos popierių, kavos tirščių ir sekretorių.  

Prieš pradedant aptarinėti šiai kategorijai priklausančias dovanas, būtina įsisąmoninti, kad pati ši kategorija yra tikrų tikriausia dovana. Maža to – ji tokia būtina, kaip ir kitos niekuo nepakeičiamos dovanos: oras, šviesa, miegas, gebėjimas kramtyti ir panašiai. Antraip kaipgi paaiškintume egzistavimą reiškinio, kuris per amžių amžius nenyksta, o tik dauginasi? Ką ir kalbėti - būtent ši savybė ir yra pati didžiausia ir labiausiai brangintina dovanos, apie kurią kalbame, dovana: amžinumas. Istorija sako, jog mes galime jaustis visiškai saugūs ir garantuoti – kiekvienas svarbesnis mūsų gyvenimo įvykis visada bus lydimas stulbinamai augančios, stulbinamai solidarios ir stulbinamai ištikimos savo ideologijai valdininkų bendruomenės.     

Šiandien išsamiau norėtųsi aptarti bent porą labai svarbių šios kategorijos dovanų. Pirmoji jų – žadėti. Ir kas nėra patyręs, kaipgi ji per amžius yra ištobulinta? Todėl jei jau nutarsite pasinaudoti valdininkų turimomis dovanomis, tai pirmiausia pasirinkite šią. Tai nebus sunku padaryti, jei tik į juos kreipsitės – atvirkščiai, sunku bus išvengti.

Taigi, jei jūs staiga imate ir pasiilgstate kažko labai nuoširdaus, tyro ir kilnaus, imkite ir paprašykite ko nors valdininko, tik neišsiduokite, jog esate niekas, o nuduokite, kad esate kažkas – ypač tinka nuduoti, jog esate žurnalistas ar dar geriau – redaktorius. Tokiu atveju garantuotai išgirsite skaidrų, iš pačių širdies gelmių prasiveržiantį pažadą, prieš akis jums iškils rugiagėlių (kažkodėl čia labiau tiktų – vosilkų) žydrumo žvilgsnis, graudžiai pakeltas vienas antakis, jaudinamai virpantys lūpų krašteliai, ir to visiškai pakaks – jūs tikrai patikėsite, kad tai, ko prašote, gausite. Tik jau nemanykite, jog reikia prašyti tokių dalykų, kuriuos lengvai įmanoma gauti – kad efektas būtų išlaisvinantis, prašykite, ko tik norite, ir jums bus vis viena pažadėta.

Pavyzdžiui, susitikimo su SADM ministre, kokio nors svarbaus (turtingo) rajono meru (ne rinkimų metu!)ar dar kokios niekada neįsikūnijančios nesąmonės – kodėl nepasilinksminus, juk tai nieko abiem pusėms nekainuoja!

Na, o jei jūsų tikrumo pasiilgusi siela tokiu kiekiu pažado nepasisotins, nelaukite ilgai, manydami, jog nemandagu trukdyti ir kiauliškai priminti pažadus tokiai nekiauliškai kategorijai, kuri taip nuoširdžiai pažadėjo. Nes jūs, būdamas dar tik žmogus, be abejo, imsite galvoti, jog jūsų pažadas įdėmiai rengiamas, puošiamas ir kitaip tobulinamas iki valandos pilnatvės, o iš tiesų jis tiesiog stebuklingai lengvu ir neskausmingu būdu bus išnykęs, nes ši valdininkų ir jų atstovų dovana yra glaudžiai susijusi su dar daugybe – užmaršumo, laiko neturėjimo, darbų gausos, laiku užklumpančios ligos, naujų konferencijų, svarbių projektų etc., etc. - dovanų. Taigi terapiją galite drąsiai kartoti jau kitą dieną. Jei jus apims godulys – neišsigąskite, viskas normalu, tai „užveda“, nes pažadų dozė su kiekvienu skambučiu didinama, nuoširdžių atodūsių skaičius auga. Pratęskite tai ir kitą, ir dar kitą dieną, ir savaitę, ir net mėnesių mėnesius – pažadai, kaip ir patys valdininkai, atminkite, yra amžini.

Pastaba: Terapiją, kaip supratote, patartina atlikinėti telefonu, nes taip bus garantuota netrikdomai auganti ekstazė – mat balsas neišduoda odos spalvos, kuri valdininkams visiškai nerausta, o jūs, būdamas žmogus, tam tikromis pasikartojančiomis aplinkybėmis galite imti šito tikėtis, ir ši aplinkybė gali gerokai aptemdyti jūsų katarsį.

Na, o antroji iš gausybės dovanų, prašyte besiprašančių būti apžiūrima iš arčiau – dovana siųsti kitur. Ja naudotis neturėtų tie, kuriuos kas nors, kada nors, galimas daiktas – ankstyvoje vaikystėje vis kur nors siuntinėjo – pas kaimynus druskos, į lauko tualetą ar net ten, kur dar tamsiau (nors ir gerokai šilčiau), nes tokio siuntinėjimo padaryta žaizda gali išprovokuoti jūsų veiksmus, už kuriuos valdininkai turi dovaną visus traukti teisinėn atsakomybėn, o tie žaidimai skirti tik ekstra klasės žaidėjams arba visiškiems naivuoliams. Ši terapija tinka tiems, kurie išpažįsta, bet visai nemoka žaisti biliardo, bet tai jiems visai netrukdo jausti azarto – siunti, siunti tą kamuoliuką, jis vis į ką nors atsitrenkia, bet niekur neįkrenta. Ir tegul neįkrenta, pasaulis daug sudėtingesnis, būkime atviri improvizacijai, lakstymo polėkiui ir kitoms aukštosioms sferoms. 

Taigi – siųsti kitur. Kartą sugalvojau paskambinti į vieną tokią artimą sielai ministeriją. Mat panorau išsiaiškinti, kas iš valdininkų, tarnybų ir padalinių užsiima viena labai paprastute veikla, nes norisi juk kartais apie ką nors labai paprasto paplepėti. Nepatikėsite, kaip man pasisekė! Tik per gerą pusvalandį mano užrašų knygelė pasipildė 14 naujų telefonų numerių, o aš to paprastučio reikalo taip ir nesužinojau! Buvo tiesiog puiku – visi, kam tik pasiųsta paskambindavau, didžiai ir nuostabiai nustebdavo, kad tokiu reikaliuku kreipiuosi būtent į juos, ir labai atsakingai, garantuodami artimą sėkmę, pasiūlydavo man dar vieną telefoną. Jie taip dosniai juo dalijo! Betgi ir aš ne kokia šykštuolė - paklausta, iš kur gavau numerį, noriai pasakydavau davusiojo pavardę. Galimas daiktas, kad paskui jie visi draugiškai pasikalbėjo, nes labai stengėsi tas pavardes prisiminti. Mes taip visi susidraugavom! Buvau apsvaigusi iš laimės – tiek naudingų pažinčių per tokį trumpą laiką, ir jokio pragmatizmo, tik žaidimas, tik grynas, aukšto lygio kamuoliukų ridinėjimas. Suprantu, kad ši įtampa būtų daug efektingesnė, jei būčiau paskambinusi kokiu visai kitu, ne tokiu primityviu reikalu – pavyzdžiui, ištikus nelaimingam atsitikimui ar kokiai kitai žaidimų temperatūrą keliančiai aplinkybei. Bet tokios tuo metu nepasitaikė, o aš vis viena džiaugiuosi – visi kapitonai kada nors buvo jungomis.      

Kaip kad mes visi žinome ir kasdien patiriame, tų dovanų yra gyva galybė, bet tikrai nėra paprasta gerai pažinti šio sudėtingo organizmo gylį ir aukštį, ir plotį – reikia išsamių studijų ir, svarbiausia – nuolatinės praktikos. Tad apie kitas – vėliau, o šį kartą telieka džiaugtis, kad ši paslaptis leidžiasi, netgi prašosi, netgi siūlosi būti pažįstama, šitaip brandindama mūsų pilietiškumą, sąmoningumą, nokindama tiesiog branduolinę energiją, kurią sublimavus galima nudirbti kalnus gražiausių darbų. Pabaigai prisiminiau keistus vieno dar tik žmogaus, įgudusio pažadų klausytojo ir kamuoliukų gaudytojo žodžius: „Kartais taip norisi paimti vaikišką kastuvėlį ir pilstelėti jiems į akis smėlio“. Taip žiauriai pasakė... Iki šiol nesuprantu, kodėl.

Bernardinai.lt