Axel Munthe. Knyga apie San Mikelę: romanas. Iš anglo kalbos Valentina Churginaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – 412 p.

Nedaug tėra knygų, kurios aprėptų viską, ką reikia žinoti apie žmones – jų gebėjimą atjausti ir žiaurumą, ir apie gamtą – jos grožį ir rūstybę. Švedų gydytojo psichiatro ir rašytojo autobiografinė knyga „Knyga apie San Mikelę“, išleista 1929 m., iškart tapo bestseleriu.

Būdamas aštuoniolikos, Axelis Munthe aplankė Kaprio salą ir suprato, kad būtinai turi pasistatyti ten namą: su šviesos nutviekstomis lodžijomis, su maža koplytėle, vynuogynu ir senomis skulptūromis sode. Jo svajonė netrukus išsipildė – Munthe pasistatė vilą aukščiausioje Kaprio salos vietoje ir pavadino ją San Mikele. Rašytojas išgyveno ten 50 metų.

Honorarus, gautus už parašytas knygas, Munthe skyrė migruojančių paukščių prieglaudoms statyti Kapryje ir Švedijoje bei dosniai aukojo vargšams, tuo pelnydamas „Šiuolaikinio Pranciškaus Asyžiečio“ vardą. Kelerius metus rašytojas buvo apakęs, bet 1934 m. atgavo regėjimą po operacijos.

„Knygoje apie San Mikelę“ Munthe aprašo savo gyvenimą ir spalvingus žmones, kuriuos jam buvo lemta sutikti, tarp jų Guy de Maupassant‘ą ir Louis Pasteurą.

Knyga baigiasi jaudinama istorija: autorius įsivaizduoja, kaip beldžiasi į dangaus vartus, o šventieji piktai ginčijasi, gelbėti jį ar ne. Galiausiai du paukšteliai, žinantys jo gerus darbus, pakviečia Pranciškų Asyžietį, ir pasakotoją užplūsta sielos ramybė.

Kritikams, atrodo, buvo nelengva nustatyti, kokiam žanrui priskirti „Knygą apie San Mikelę“, ir aš nesistebiu. Vieni ją vadino autobiografija, kiti – gydytojo prisiminimais. Kiek pats galiu spręsti, čia nei tas, nei tas. Savo gyvenimo istorijai papasakoti man tikriausiai nebūtų prireikę penkių šimtų puslapių, net jeigu nebūčiau praleidęs liūdniausių ir nuotykingiausių skyrių. Galiu tik pasakyti, kad niekuomet nesirengiau rašyti knygos apie save; priešingai – nuolat stengiausi pabėgti nuo tos neaiškios asmenybės. Jei vis dėlto pasirodė, kad ši knyga – autobiografija, tai spręsdamas iš to, kokio ji susilaukė pasisekimo, turiu pripažinti, kad norint parašyti knygą apie save, paprasčiausiai tereikia visomis išgalėmis stengtis galvoti apie kitus. Užtenka tyliai sėdėti vienui vienam krėsle ir akla akimi žvelgti į praėjusį gyvenimą. O dar geriau – atsigulti ant žoles ir visai nieko negalvoti, tiktai klausyti. Tada tolimas pasaulio gausmas nutyla, girios ir laukai suskardi nuo tyros paukščių giesmės, ir patiklūs gyvuliai prieina prie tavęs išpasakot savo džiaugsmų ir sielvarto suprantamais tau garsais ir žodžiais, o kai įsiviešpatauja visiška tyla, net nebylūs šalia esantys daiktai ima tau kuždėti pro miegus.

Dar labiau netinka, mano manymu, vadinti šią knygą „Gydytojo prisiminimais“, kaip siūlo kai kurie kritikai. Tokia pretenzinga paantraštė niekaip nesiderina su trykštančiu pasakojimo paprastumu, beatodairišku atvirumu ir svarbiausia – su jo vaiskumu. Žinoma, gydytojas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi teisę retkarčiais pasijuokt iš savęs nuotaikai pataisyti, galbūt net pasijuokt iš savo kolegų, jei nesibijo pasekmių. Bet jis neturi teisės juoktis iš savo pacientų. Dar blogiau, kai jis ima lieti drauge su jais ašaras: verkšlenantis daktaras – blogas daktaras. Senas gydytojas išvis turi gerai pagalvoti, prieš sėsdamasis rašyti memuarų. Tegul jis verčiau niekam neatskleidžia to, ką matė ir ką sužinojo apie Gyvenimą ir Mirtį. Geriau visai nerašyti memuarų, nedrumsti mirusiesiems ramybės, o gyviesiems – jų iliuzijų.

Kažkas pavadino „Knygą apie San Mikelę“ knyga apie Mirtį. Galbūt tai tiesa, nes Mirtis retai teapleidžia mano sąmonę. „Non nasce in me pensier che non vi sia dentro scolpita la Morte“, - rašė Mikelandželas Vazariui. Aš taip ilgai grūmiausi su niūria savo kolege ir visuomet pralaimėdavau: mačiau, kaip ji vieną po kito žudo visus, kuriuos stengiausi išgelbėti. Kai kuriuos jų aš turėjau galvoje, rašydamas šią knygą, - tokius, kokius mačiau juos gyvus, kokius mačiau juos kenčiančius, mačiau juos mirštančius. Tik tiek aš tegalėjau jiems padaryti. Tai buvo kuklūs žmonės – ant jų kapų nėra marmurinių paminklų, ir daugelis jų buvo užmiršti daug anksčiau, negu mirė. Dabar jiems gerai <...>

Nuošaliame Eliziejaus laukų kampelyje yra šunų kapinės. Ten visi mano mirę draugai, jų palaikai tebeguli po kiparisais prie senojo bokšto, ten, kur aš juos palaidojau, bet ištikimos jų širdys jau paimtos į dangų. Šventas Rokas, maloningasis šunų globėjas, sergi jų kapines, o geraširdė senoji panelė Hol dažnai jas lanko. Net nenaudėliui Biliui, girtuokliui pavianui, padegusiam kanauninko dono Džačinto karstą, buvo leista bent jau bandomajam laikotarpiui atsigulti paskutinėje eilėje gretimose beždžionių kapinėse, nors prieš tai šventas Petras, užuodęs viskio kvapą ir iš pradžių palaikęs Bilį žmogumi, be galo atidžiai jį apžiūrėjo. Patsai donas Džačintas, turtingiausias Kaprio dvasininkas, niekuomet nedavęs vargšams nė skatiko, tebespirga savo karste; o buvusiam Anakaprio mėsininkui, kuris įkaitinta adata badė putpelėms akis, Šėtonas, profesinio pavydo pagautas, pats savo rankomis išdūrė akis.

Kažkoks kritikas pažymėjo, kad „Knyga apie San Mikelę“ gali aprūpinti romantinių apsakymų autorius siužetais visam gyvenimui. Jei iš tiesų taip yra, tegul jie naudojasi šia medžiaga, kiek tik jų širdis geidžia. Man jos nereikia. Aš visą savo amžių uoliai rašiau receptus ir po šitokių literatūrinių pastangų gyvenimo saulėlydyje vargu ar bandysiu jėgas romantinių apsakymų srityje. Gaila, kad nepagalvojau apie tai anksčiau – nebūčiau atsidūręs tokioje padėtyje. Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir rašyti romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą, lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti šiurpias intrigas, negu patirti jas pačiam savo kailiu. O kodėl šie profesionalai rašytojai negalėtų patys rinkti medžiagos? Bet taip retai būna. Romanistai, atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. Ligų ir Mirties specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino savo heroję. Poetai ir filosofai, skambiomis eilėmis ir proza šlovinantys Išlaisvintoją Mirtį dažnai išbąla, vien paminėjus geriausios jų bičiulės vardą. <...>

Suprantu, kad kai kurie šios knygos epizodai vyksta aiškių ribų neturinčioje teritorijoje, tarp realybės ir nerealybės, pavojingoje „niekieno žemėje“ tarp tikrovės ir fantazijos, kurioje suklupo ne vienas memuarininkas ir kurioje neretai pasiklysdavo net patsai Gėtė savo „Dichtung und Wahrheit“. Griebęsis seniai žinomų gudrybių, aš iš paskutiniųjų stengiausi bent kai kuriems iš šių epizodų suteikti romantinių apsakymų regimybę. Juk tai galų gale tik formos klausimas. Jei man tas pavyko, būsiu labai patenkintas – tegul tik manimi netiki, nieko daugiau man nereikia. Ir taip viskas pakankamai bjauru ir liūdna. Dievas mato, kad man ir be to tenka už labai daug ką atsakyti. Antra vertus, aš tai netgi laikysiu komplimentu, nes žinau, jog didžiausias romantinių apsakymų rašytojas - patsai Gyvenimas. Bet ar visada Gyvenimas ištikimas tikrovei?

Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioje vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar – ne tas pasaulis, kuriame gyvename šiandien; jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo. Žmogus negali dukart nusimaudyti toje pačioje upėje, pasakė Herakleitas. Vieni šliaužioja keliais, kiti jodinėja ir važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto balandžiais, skraidydami lėktuvais. Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio galą.

Ne, pasaulis, kuriame gyvenau būdamas jaunas, ne tas pasaulis, kuriame gyvenu dabar, - bent jau man taip atrodo. Manau, kad su manim sutiks ir tie, kurie perskaitys šią knygą apie praeities klajones, ieškant nuotykių.<...>

Per putojantį srautą, kurį aš perplaukiau drauge su jauna lapaite Ristina, nutiestas geležinkelio tiltas. Paskutinę siaubingojo Stalo tvirtovę, Trolį, pervėrė tunelis. Maži žmogeliukai, kurių trepsėjimą girdėjau po lapių čiumais, nebeneša maisto irštvose miegantiems lokiams; štai kodėl dabar Švedijoje taip mažai lokių. Netikite? Prašau, juokitės iš tų žmogiukų, kiek tik jums patinka, - jeigu nebijot! Bet aš tvirtai įsitikinęs, kad jokiam žmogui, perskaičiusiam šią knygą, neužteks įžūlumo tvirtinti, kad gnomas, kurį mačiau Forstugane sėdintį ant stalo ir atsargiai čiupinėjantį mano

laikrodžio grandinėlę, nebuvo tikras gnomas. Taip, tai buvo tikras gnomas! Kas gi daugiau ten galėjo būti, jei ne jis? Sakau jums, kad aiškių aiškiausiai mačiau jį abiem akim, kai atsisėdau lovoje, o lajinė žvakė sumirgėjo ir užgeso. Labai nustebau sužinojęs, kad esama žmonių, niekuomet nemačiusių gnomų. Tokių žmonių galima tik gailėtis. Tikriausiai jų regėjimas sutrikęs. Tėvukas Larsas Andersas iš Forstugano, milžinas su avikailiu ir medinėmis klumpėmis, jau seniai miręs, kaip ir mieloji tetulė Kerstina, jo žmona. Bet mažasis gnomas, kuris sėdėjo sukryžiavęs kojas ant stalo pakraigėje virš karvidės, dar gyvas. Juk mirštame tik mes, žmonės.

Axel Munthe, 1930

Bernardinai.lt