Simbolinis slenkstis, leidžiantis prabilti apie šalies partinės politikos mirtį, pagaliau peržengtas. Paskutinioji viešosios nuomonės apklausa duoda svarų pagrindą teigti, kad ši mirtis jau yra sociologiškai paliudytas faktas. Populiariausių Lietuvos visuomenės veikėjų sąrašo viršuje atsidūrė policijos generalinis komisaras bei socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Galima kuo palankiausiai vertinti šiuos du asmenis ir jų atliekamą darbą, tačiau neįmanoma pripažinti, kad toks populiarumas yra sveikas ir normalus reiškinys. Deja, jis pirmiausiai atspindi ne apklausiamų gyventojų požiūrį į komisarą ir ministrę, o visuomenės vertybines nuostatas bei orientacijas. Kad ir kokios būtų reikšmingos komisaro ir ministrės kuruojamos viešojo gyvenimo sritys, jos, kalbant be ilgų išvedžiojimų, tenkina vadinamuosius pamatinius, žmonėms ir gyvūnams bendrus saugumo ir sotumo poreikius. Jų svarbos menkinti, žinoma, nereikia, tačiau apklausos rezultatai ir, konkrečiai, minėtų pareigūnų populiarumo rodikliai verčia manyti, kad šie poreikiai jau pradeda užgožti visus kitus interesus ir siekius. Tad kad ir kaip norėtųsi švelninti šio akivaizdaus fakto reikšmę, jį tenka vertinti kaip dar vieną nemalonų ir grėsmingą stiprėjančios dvasinės ir moralinės visuomenės degradacijos požymį.
 
    Šios degradacijos fone politinio ir partinio gyvenimo nuosmukis atrodo beveik natūralus ir savaime suprantamas. O ryškiausias šio nuosmukio ženklas yra nieko gero nežadantis apklausos duomenų pastovumas. Toks pastovumas, suprantama, neretai būna politinės ir partinės sistemos sveikatos požymis. Tačiau lygiai taip pat jis gali būti ne tik šios sistemos, bet ir pačios visuomenės sunkios negalios, netgi vykstančio merdėjimo ženklas, liudijantis, kad šie yrantys dariniai jau nebepajėgia reaguoti į aplinkos pokyčius ir net didžiulius sukrėtimus.
 
    Štai po buvusį ūkio ministrą užklupusių skandalų ir negandų su diplomu buvo lyg ir galima laukti, kad jo partijos populiarumas smarkiai smuks, o pati partija taps lengvu koalicijos partnerių brazauskininkų ir paulauskininkų grobiu. Esant sveikai šalies partinei sistemai taip ir turėtų įvykti, nes normaliomis sąlygomis panašūs vadų sukelti skandalai pražudytų bet kurį partinį darinį. Akivaizdu, kad Lietuvoje tokie dalykai nebevyksta – “darbiečių” populiarumas kiek smuktelėjo, tačiau ir toliau tebėra gana didelis. Įsidėmėtina, kad toks jis išliko savaime, be jokių partijos pastangų. Stebint tokias keistenybes kyla pagunda aiškinti jas įprastai – rinkėju inertiškumu, nekritiškumu, populistiniais instinktais ir pan. Tačiau įdėmiau pagalvojus pradeda atrodyti, kad tokia iš pažiūros akla rinkėjų ištikimybė populistams paaiškinama kur kas paprasčiau, ir, svarbiausia, tam tikra prasme yra pateisinama: jie tiesiog neturi ko rinktis. Iš tiesų, net žvelgiant per didžiausios skiriamosios gebos mikroskopą nebūtų įmanoma pasakyti, kuo kitų valdančiųjų partijų ir ypač jų vadų elgesys vien pirmosiomis naujo politikos sezono savaitėmis skiriasi nuo jų politinių partnerių veiksmų.
 
    Na, o apie opoziciją, matyt, netrukus apskritai nebebus prasmės kalbėti. Tokios apgailėtinos ir stačiai niekingos opozicijos per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį dar nebūta. Tereikia pagalvoti: kur matyta, kad dvi parlamentinės ir neva solidžios partijos leistųsi nuskandinamos – pribaigiamos moraliai ir politiškai – vieno nežabotų ambicijų užvaldyto ir iš politikos asmeninį biznelį darančio asmens? Liberalcentristų padėtis pernelyg aiški, kad ją dar reikėtų komentuoti. Tačiau ir garsiai “abonentinius” reikalus smerkiančių, bet taip ir nesiryžtančių nedviprasmiškai nutraukti ryšių su sostinės mero partija konservatorių elgesys taip pat atrodo kaip primityvus gudravimas ar net pigus sukčiavimas. Šio ilgai trunkančio neryžtingumo ir veidmainiavimo politinė kaina jau dabar milžiniška ir ji kasdien auga.
 
    Ir vis dėlto bene svarbiausias paskutinės sociologinės apklausos rezultatas yra iš pažiūros nereikšminga smulkmena – augantis libdemų partijos populiarumas. Kol kas jis menkas, vos perkopiantis per išganingąjį 5 procentų rinkiminį slenkstį. Tačiau šis rodiklis ir juo labiau tikėtinas kad ir lėtas jo augimas stabilaus uspaskininkų populiarumo fone gali reikšti tai, kad ne kartą išsakyti būgštavimai, jog nyksta skirtumai tarp “tradicinių” ir “netradicinių” (arba, pasak kai kurių politologų, “sisteminių” ir “nesisteminių”) partijų) sparčiai tampa tikrove. Savaime suprantama, kad galutinai susilyginus ir populiarumo rodikliams neliktų nė menkiausio kokių nors skirtumų tarp partijų pėdsakų. Taigi artėjama prie “stabilumo”, kurio neįmanoma pavadinti kitaip, kaip savotiška visos partinės sistemos komos ar net mirties būsena.
 
    Turbūt neatsitiktinai šią būseną įkūnija liberalcentristų lyderio figūra. Tačiau “abonento” byla jokiu būdu nėra vieno asmens problema. Ji pirmiausia yra absoliutaus šalies politinės ir partinės sistemos supuvimo simbolis. Nereikia įrodinėti, kad pagrindinis šios bylos herojus nė iš tolo nebūtų toks drąsus, jeigu už jo nugaros nestovėtų Lietuvoje dar nematytai stipri asmeninių globėjų ir sargų grupė, kurios priešakyje išsirikiavę aukščiausi valstybės pareigūnai – pats šalies prezidentas, Seimo pirmininkas ir ministras pirmininkas. Tokios globos kaina akivaizdi: šioks toks moralinis kapitalas, kurį “tradicinės” partijos sukaupė prezidentinio skandalo metu, paleistas vėjais. Dvasiškai ir moraliai pūvanti ir merdinti šalis nublokšta toli atgal, iš esmės į priešsąjūdinius laikus. Tik šį kartą jau nebėra aišku, ar šis nuobloškis yra pabaiga, ar dar naujos pradžios pažadas.
 
www.pilieciai.lt