Sudervės parapiją 1782 m. įkūrė Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. Tuo metu dvare galėjo būti pastatyta laikina koplyčia. Po metų jos klebonas ir Sudervės dvaro savininkas, dominikonų vienuolis bei Vilniaus kapitulos kanauninkas Valentinas Volčackis fundavo čia pirmąją Šventųjų Petro ir Pauliaus titulo bažnyčią. Pastatas buvo medinis, paprastas, be to, paskubomis statytas, todėl jau po poros dešimtmečių atrodė prastos būklės.

Jau 1803 m. tas pats fundatorius ėmė rūpintis naujos Švč. Trejybės titulo bažnyčios statyba. Pastato projektą Volčackis užsakė savo ordino architektui Laurynui Bartkevičiui, o lėšų statybai paaukojo dominikonų geradarė ir fundatoriaus bičiulė Teodora Sapiegienė. Vieta naujajai bažnyčiai buvo parinkta prie pat buvusio dvaro parko ribos, ant vaizdingos kalvelės, nuo kurios atsiveria puikus apylinkių peizažas.

Pati bažnyčia suprojektuota Romos Panteono šventyklos pavyzdžiu, nors, žinoma, skiriasi nuo jos ir gerokai mažesniu masteliu, ir architektūros detalėmis. Drąsus ir originalus projektas liudija lakią projektuotojo vaizduotę ir gerą teorinį pasirengimą. Romėnų šventyklos architektūrą primenanti bažnyčia yra apskrito plano, uždengta kupolu ir fasadinėje pusėje apjuosta šešių kolonų eile bei papuošta nišose pastatytomis didžiulėmis keturių evangelistų bei apaštalų Petro ir Pauliaus skulptūromis. Viduje ji taip pat pasižymi vientisa, bet nenuobodžia erdve, turinčia ir simbolinę prasmę: keturios gilios nišos vidinėje sienos pusėje kuria įspūdį, kad į apskritimą yra įbrėžtas graikiškas kryžius.

Pastato architektūra atrodo tokia savita ir stilinga, kad ilgą laiką jo kūrėju laikytas žymusis Vilniaus klasicizmo kūrėjas Laurynas Gucevičius. Visgi pastarųjų metų tyrimai patvirtino mažai žinomo jo bendravardžio dominikono autorystę. Laurynas Bartkevičius pradėjo studijuoti architektūrą Vilniaus universitete 1802 m., jau turėdamas teologijos daktaro laipsnį ir, matyt, susipažinęs su statybos menu, turinčiu dominikonų ordine senas vietos tradicijas. Tobula ir dabar dar stebinanti pastato akustika patvirtina, kad šventovės kūrėjai didelę reikšmę teikė pamokslams ir liturginei muzikai.

Iki fundatoriaus mirties statybos darbų nespėta užbaigti, tačiau juos tęsė Sudervės dvaro paveldėtojas Ipolitas Volkas-Lanievskis. Abu fundatoriai vėliau buvo palaidoti bažnyčios kriptoje, kur iki dabar jų atminimą saugo kukli memorialinė plokštė.

Bažnyčios išorinės formos beveik be pakeitimų išliko iki mūsų dienų, tuo tarpu altoriai ir vidaus puošyba buvo atnaujinta XIX a. viduryje, kai parapija buvo pavesta Vilniaus bernardinų konvento priežiūrai. Tuo metu didžiojo altoriaus paveikslą ir sienų bei kupolo tapybą sukūrė dailininkas Napoleonas Ylakavičius. Matyt, naujųjų bažnyčios globėjų iniciatyva jis nutapė ir Vilniaus Bernardinų bažnyčioje buvusio šv. Antano paveikslo kopiją – kol kas tai vienintelis žinomas šio vilniečių itin gerbto atvaizdo pakartojimas.

Dar kartą altoriai buvo pertvarkyti XX a. pradžioje. Tuo metu šoninių altorių retabuluose senosios tapybos drobės ir skulptūros pakeistos naujais kūriniais, tad iš autentiškos jų įrangos išliko tik architektūrinė struktūra. Vietoj dominikonų pamaldumo tradicijai būdingo Rožinio Švč. Mergelės Marijos paveikslo, parūpinto greičiausiai dar paties fundatoriaus, buvo įstatyta iš užsienio atvežta to paties siužeto kompozicija, o kitame šoniniame altoriuje - vietoj Lietuvoje labai populiarios Antakalnio Jėzaus skulptūros atsirado barokinis Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu, veikiausiai perkeltas iš kokios nors uždarytos Vilniaus bažnyčios.

XVIII a. Jėzaus Nazariečio skulptūra buvo išsaugota ir kiek vėliau pastatyta koplytėlėje, prie šventoriaus vartų. Ši figūra dabar žvelgia pro įstiklintą koplyčios langelį, išėjusį iš tobulo šventovės apskritimo, regis, tam, kad pasitiktų visus Sudervės bažnyčios lankytojus ir tuos, kurie keliauja pro šalį.

 

„Mažoji studija“