Ir vėl užkliuvau už gyvenimo, į kurį žiūrint taip ir norisi kaip nors sustabdyti, įtempti kad ir į negyvas formas, nes tokios istorijos nyksta akyse kaip brangūs daiktai prietemoj ar tirštam rūke. Jei nors šiek tiek mokėčiau kokio meno, šiandien, pavyzdžiui, išliečiau mažutę diedukėlio skulptūrėlę: stovi atokiau, kone kambario kampe, per jautrų atstumą nuo savo senutės, gulinčios baltoj lovoj, pjuvenom aplipusi kepurėlė susukta rankoj, auliniai batai maurini ir taip tie maurai į akis krenta šitam nepriekaištingai švariam kambary...

Bet jam nė motais – įtempęs tą savo blyškių akių žvilgsnį žiūri į kaimynę, matuojančią jo moteriai kraujospūdį. Toji, padariusi, kas reik, neskuba nieko sakyti – kalbina ligonę, o jis kantriai laukia, galvą nunėręs. Taip ir matyti – ne jo vieta čia, jam reik būti lentpjūvėj, „prie savo geležų“, kaip dažnai sakydavo močiutė Elena, bet nebegali kažkodėl ten ilgai išbūt, paskutiniosiom dienom pamatysi – ir šmurkšt į tą kambarėlį. Patrypčioja tylomis, padūsauja kiek ir vėl išeina. Tik žingsniai sunkėja.

Ir jo moteris niekada nieko jam nesako. Viską mato, viską supranta, bet nė žodeliu. Tik jei pasiūlo kas ką, ramiai atremia: „Nereikia. Mano žmogus padarys“. Niekas anksčiau negirdėjo, kad ji taip savo vyrą vadintų. Vis – „mano senukas“. Dabar tą „žmogus“ ištaria labai paprastai, bet kaip ta, kurią jau pasiekė viso kartu nugyvento gyvenimo gylis.

„Šimtas aštuoniasdešimt ir devyniasdešimt. Taip. Tai jau geriau, ar ne?“ – pagyvėja mažytė skulptūrėlė. Kaip koks užsibuvęs kaimynas suskumba dėtis ant galvos kepurę ir lekia pro duris, palikęs čia šiokią tokią dalį naštos – galgi dar ir šįsyk viskas apsieis geruoju. Senutė nulydi savo žmogų akimis, ir lyg nieko nebuvę ima rūpintis atėjusiais: „Nesitrukdykit, brangieji, eikit namo, visi rūpesčių turit. Turit, ir tvarkykitės. Jums dar reikia daug ką suspėti, o man jau – niekur. Atėjau. Viskas yra teisinga – žiūrėkit, kokį ilgą gyvenimą nugyvenau“. Niekada prie savo senuko taip nepasakytų. Nenori būti pirma, kuri apie tai jam prakalbės. Gal ir abu tylės iki pat pabaigos. O kalbėti ji nori – apie daug ką. Išsakyti paskutinį. Tarsi atsisveikinti su tuo, kas tiek metų nešiota, kalbėta, kalbėta ir neiškalbėta. Ypač tos nuoskaudos ėda. Tiek kartų gydytos, tiek sykių duona į akmenį mesta, o vis prikibusios kaip tos pjuvenos ant diedukėlio kepurės.

Buvom visai vargetos. Taigi susitikom – vienas plikas, kitas - basas, jokio siūlelio su savimi iš namų neatsinešėm. Mano senukas ėmė eiti per kaimus, statyti namus. Pamažu, pamažu prasigyvenom, nutarėm sau kokią lūšnelę susiręsti. Negerai sugalvojom gal, bet ką daryti? – ėmėm samanę varyti, kad pinigo to kiek daugiau būtų statyboms. Du vaikai maži, dargi ir patys jauni – ir apsirengt, ir pavalgyt reikia. O tas Lisovskis – baisus žmogus visais laikais buvo, kiek tik kas jį pamena – kiek jis žmonių anapilin yra pasiuntęs, niekas nežino. Tik pamanyk, prieš mirtį ką pasakęs: „Jei būčiau žinojęs, kad man greitai galas, būčiau dar ne vieną nudėjęs“... Baisu pagalvot, kur dabar jo siela. Ir mano širdis sunki – per laidotuves nenorėjau eiti. Visai nenorėjau. Bet kunigui išpažintį atlikau, sako – nueik, Elena, reikia. Suskyniau gėlių, nunešiau, bet tokia širdim sunkia padėjau. Kažin, ar dėl to labai blogai? Ar tai man labai sunki nuodėmė?

Tai jis tą samanę pas mus dažnai pirkdavo – girtuoklis buvo kaip reikiant. Kartą ateina ir sako: „Turiu progą, kviečiu svečius, Elena, išvaryk man grynos, daug paimsiu“. Aš ir sutikau. Naktį nuėjau į mišką visko sutvarkyt, pažiūrėt, tik atėjau iki vietos, girdžiu šlamant. „Stok! Rankas aukštyn!“. Apmiriau visa. Atsitiesiu, o man į akis – prožektoriai. Milicija. O paskui – vienuolikos šūvių papliūpa virš galvos. Kaip nenumiriau iš siaubo, iki dabar nesuprantu. Susigaudžiau iškart – Lisovskis įdavė, argi ne šuva? Varo su tuo šautuvu mane tamsoj per mišką, kojos linksta iš baimės, vos galiu paeit. Parsitempiu namo, mano maži du vaikai miega, bijau, kad nepabustų - gėda kokia, siaubas koks, negaliu apsakyt... Ėmė rėkt ant manęs – tai ką, moteriške, darysim, klausia... O aš sakau – „Ką norit, tą ir darykit“. Neprašiau, kad pasigailėtų, nieko nesiūliau. Tebūnie, galvoju. Ir surašė ilgiausią raportą, didžiausią baudą uždėjo. Tai matot, koks žmogus? Kaip tas gėles su lengva širdimi  gali nešt? Kas galėtų? Ir aš negalėjau.

Mama, ar už tai tam milicininkui paskui baltą staltiesę išsiuvinėjai? – karčiai juokiasi neišlaikiusi dukra.

Ne už tai, ne už tai. Už tai, kad jam tada reikėjo.

Ar galit įsivaizduot tokį dalyką? Gal po kokio pusmečio ateina tas pats policininkas pas mamą ir sako: „Elena, sūnus veda, gal gali išvaryt samanikės?“ Ir ji varė!

Taigi galėjo vėl baudą uždėt, – tarsteli kažkas iš susirinkusiųjų.

Galėjo, žinoma, kad galėjo. Bet žmogus prašė, pirma visada reikia patikėt žmogaus gerumu, gal jis tada ir tos šunybės neiškirs. Ir neiškirto tąsyk... – vėl ramiai atsiliepia ligonė.

Ne, neiškirto, tiesą sakai, darsyk atėjo ir vėl paprašė - dabar jau baltos staltiesės vestuvėms paskolinti. Tai argi mama paims ir duos, ką turi? Nupirko naują ir dar pati išsiuvinėjo – sako, bus dovana.

Močiutė Elena gudriai šypsosi, kaip kad visada, kai dukra ją už tokius dalykus bara. Skruostai įraudę, visa tokia peršviečiama, lengvutė, apsiklojusi baltai - tuo savo permatomu gyvenimu, ta balta skriaudėjo vestuvėms padovanota staltiese. Ir todėl visai nebijo paskutiniosios valandos. Eina į ją tiesiai, tarsi pasileistų geidžiamiausios viešnios pasitikti. Na, gal tik to vieno akmenėlio nurident vis negali – nemoka sau atleist, kad negera širdimi Lisovskiui gėles prie karsto padėjo – taigi pasakoja kelintąkart vis tą pačią istoriją, gal  tikėdamasi išgirsti kažką, kas ją paguos ar pateisins, o gal tik žodžiais išblukinti atmintį, kad lengvesnė būtų.

O mažytė diedukėlio skulptūrėlė vėl čia, tuoj duobutę tam kampe išmindžikuos. Vėl nė žodelio – stovi ir klauso. Kažin, ar kas matė, kaip atėjo, ir kažin, ar kas pastebės, kaip išeis. Tai tik judviejų reikalas tais trumpais žvilgsniais persimesti – jos, kuri dar vakar pyko ir barė, ir kvailiu vadino, ir iš visokių bėdų bei kvailysčių ne  kartą per gyvenimą ant savo kietų rankų išnešė, - ir jo, kuris kantriai, kaip sudžiūvęs lapas, kentė nesibaigiančių priekaištų lietų, mokėjo už visas neprotingas istorijas, ir kuris po tų šūvių papliūpos tik tiek tepasakė: „Turėjau ten būti. Bet tu daugiau nebebijok“.

Kaimynei suskatus leisti vaistus, ligonė paragina: „Vaclovai, atrakink mano kambario duris, ten vaistai padėti“.

Ir kad būtumėte girdėję, kaip greitai, kaip minkštai ir kaip taupiai buvo atliepta: „Aš atidarysiu duris, Elena, aš tuoj, tuoj jas atidarysiu“.

Geras metas tas vėlyvas ruduo. Nes viskas susitelkia į mažytes, patvarias ir aiškias formas. Nes lieka tik  prasmių šaknys, tik kamienai, tik plika žemė, ir niekas nebetrukdo kristi ant jos šviesai – ji nebeužkliūva už nieko, kas ankstyvą pavasarį atrodo taip svarbu ir būtina.

Bernardinai.lt