2014 m. rugsėjo 2 d., antradienis

Rūta Janonienė: Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas

2005-11-15
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

Lietuvoje įprasta, kad patys garsiausi ir karščiausiai gerbiami šventieji paveikslai yra apipinti legendomis, mįslingomis atsiradimo vienoje ar kitoje vietoje istorijomis, stebuklingas atvaizdo galias liudijančiais pasakojimais. Tarsi norėdami apsaugoti tokius kūrinius nuo per didelio žingeidžių tyrinėtojų smalsumo, kad perdėm žemiškomis paveikslo istorijos detalėmis nebūtų išsklaidyta juos supanti sakralumo aura, mūsų protėviai gan stropiai užmaršties skraiste apdangstė tikrąsias stebuklingųjų paveikslų kilmės aplinkybes.

Apie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą taip pat pasakota įvairiausių istorijų. Manyta, kad tai yra sena bizantinė ikona, dar XIV a. kunigaikščio Algirdo atgabenta į Vilnių nuo Juodosios jūros krantų, kiti, priešingai, įrodinėjo, kad paveikslas gan naujas, jį esą tik XVIII a. Kijeve nutapęs unitų vienuolis. Dar kiti tarėsi Dievo Motinos veido bruožuose atpažinę panašumą su gražiąja Barbora Radvilaite ir teigė, kad paveikslas buvęs sukurtas Žygimanto Augusto paliepimu. Pastarųjų dešimtmečių tyrimai parodė, kad iš tikrųjų šis Švč. Mergelės Marijos atvaizdas sukurtas XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tapybos ant ąžuolinių lentų technika ir paveikslo ikonografija, paremta XVI a. pabaigoje itin populiaraus Nyderlandų dailininko Martino de Voso paveikslo grafine kopija, neabejotinai rodo vakarietišką, katalikišką paveikslo kilmę. Nežinomas dailininkas jį nutapė Vilniuje, greičiausiai specialiai Aušros vartams, kurie buvo perstatomi ir atnaujinami po didžiojo 1610 m. miesto gaisro.

Kartu su Marijos paveikslu buvo sukurtas ir tokio paties dydžio Kristaus paveikslas, pakabintas kitoje, išorinėje vartų  pusėje. Šį ant lentų tapytą atvaizdą po šimtmečio pakeitė nišoje nutapyta freska, kuri XIX a. buvo uždažyta ir ilgainiui užsimiršo. Tik visai neseniai restauratoriai atidengė gerokai sužalotus šios freskos likučius. Senasis, ant lentų tapytas, Kristaus atvaizdas iki 1844 m. buvo saugomas koridoriuje prie Šv. Teresės bažnyčios zakristijos, o karmelitų vienuolyną uždarius perkeltas į Vilniaus katedrą, iš kur vėliau pateko į Dailės muziejaus rinkinius. Tuo tarpu porinis Marijos paveikslas iš vartų pasitraukdavo tik trumpam. Perstatant koplyčią ar saugant patį atvaizdą miesto gaisrų metu jis būdavo priglaudžiamas karmelitų bažnyčioje, bet vis sugrįždavo į savo vietą. Metams bėgant Marijos ir Kristaus paveikslų poros prasminis ryšys užsimiršo, juolab, kad Dievo Motinos atvaizdui vis labiau garsėjant malonėmis visas tikinčiųjų dėmesys, maldos ir rūpestis apgaubė tik vieną - vidinę – miesto vartų pusę.

Vis dėlto norint perprasti Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos atvaizdo turinį šį ryšį derėtų prisiminti. XVI ir XVII a. sandūroje panašaus pobūdžio poriniai Kristaus ir Marijos atvaizdai buvo gan populiarūs, ypač Šiaurinėje Europos dalyje, kur plito Nyderlandų religinio meno įtaka. Pasaulį laiminantis Kristus čia vaizduojamas kaip žmonijos Atpirkėjas, o nuolanki, tyra ir šviesos apgaubta Marija – kaip Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė, nuo amžių pasirinktoji Viešpaties sužadėtinė, tobuliausia iš žmonių, laisva valia sutikusi tapti įsikūnijusio Dievo Motina. Iš pažiūros tokiame paprastame Aušros Vartų paveiksle iš tiesų įkūnyta daugialypė, sudėtinga Marijos asmens samprata. Tai ir didinga, saule apsigaubusi Dangaus valdovė, kurios karališkumą dar labiau paryškina švytintys sidabro aptaisai bei brangios karūnos, ir nuolanki Dievo tarnaitė, švelniu galvos nulenkimu ir sukryžiuotų rankų gestu išreiškianti atsidavimą jo valiai, ir gailestinga žmonijos užtarėja, meilingu žvilgsniu palydinti kiekvieną praeivį.

Kita vertus, paveiksle įkūnytas XVII-am amžiui aktualias teologines mintis vėlesnių laikų įvykiai, žmonių lūkesčiai ir Marijos vaidmens Išganymo istorijoje apmąstymai papildė naujais niuansais. Pilnai suprasti ir išsemti Aušros Vartų paveikslo prasmių turbūt neįmanoma, kaip neįmanoma žmogiškomis pastangomis perprasti visų dieviškosios prigimties gelmių. Vykusiai ir taikliai parinkta vieta – miesto vartai – ypač išryškina Marijos kaip Dangaus vartų, Atpirkimo tarpininkės įvaizdį, suteikia šiai idėjai įtaigų regimą pavidalą, o ir patį įėjimą į Vilnių paverčia gilią simbolinę prasmę išsaugančiu ženklu.

„Mažoji studija“

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Cupė ir Zupė

Jau šį penktadienį, rugsėjo 5 d. 16 val. Druskininkų m. savivaldybės bibliotekoje (V. Kudirkos g. 13) įvyks dar vienas, kiek kitoks susitikimas su autoriais ir Bernardinai.lt žurnaliste Jurga Lūžaite-Kajėniene, kuris vadinsis „Skaitau knygą ir piešiu“.

Betliejus drožinėtojas

„Kai gyveni kančioje, visad šypsaisi. Tiems, kurie kentėjo, bet kuri krizė bus niekniekis, nes jie išgyvenę daug blogiau, – sako Jackas, paklaustas, kodėl šypsena nuo jo veido neatlėgsta net ir kalbant apie sunkumus. – Aš pats galėjau mirti bent tris kartus.“

Vokiečių kinas

Kiek kūno reprezentaciją kine veikė politinės sistemos, istoriniai įvykiai, socialiniai ir demografiniai pokyčiai, pagaliau tam tikri mąstymo stereotipai? Galbūt kai kuriuos atsakymus padės surasti keturi skirtingais laikotarpiais sukurti vokiečių filmai.

Režisierius Davidas Cronenbergas

Holivudas atsidūrė kūrybinėje dykvietėje. Statomi tik vadinamieji Man filmai: Supermenas, Betmenas, Spaidermenas. Kaip nuobodu. Technologijos – įdomus dalykas, tačiau jos ir lieka technologijomis, nepereinančiomis į meno kategoriją.

Ben Webster

Žmonėms žinomas kaip puikus saksofonininkas, džiazmeno krikštą Benas gavo sėdėdamas prie fortepijono, buvusio pirmuoju vaikystės instrumentu, klavišų....

7 kvadratiniai metrai

„Šią knygą skaitykite ne smalsiai, o širdimi. Tik taip išgirsite skambančią Amžinybę, bet kokiame kambarėlyje tveriančią erdves. Ypač tame, kur du iki tol nepažįstami žmonės tveria vienas kitą“ – sako kun. A. Peškaitis OFM pristatydamas unikalią knygą.