2014 m. rugpjūčio 2 d., šeštadienis

Rūta Janonienė: Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas

2005-11-15
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

Lietuvoje įprasta, kad patys garsiausi ir karščiausiai gerbiami šventieji paveikslai yra apipinti legendomis, mįslingomis atsiradimo vienoje ar kitoje vietoje istorijomis, stebuklingas atvaizdo galias liudijančiais pasakojimais. Tarsi norėdami apsaugoti tokius kūrinius nuo per didelio žingeidžių tyrinėtojų smalsumo, kad perdėm žemiškomis paveikslo istorijos detalėmis nebūtų išsklaidyta juos supanti sakralumo aura, mūsų protėviai gan stropiai užmaršties skraiste apdangstė tikrąsias stebuklingųjų paveikslų kilmės aplinkybes.

Apie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą taip pat pasakota įvairiausių istorijų. Manyta, kad tai yra sena bizantinė ikona, dar XIV a. kunigaikščio Algirdo atgabenta į Vilnių nuo Juodosios jūros krantų, kiti, priešingai, įrodinėjo, kad paveikslas gan naujas, jį esą tik XVIII a. Kijeve nutapęs unitų vienuolis. Dar kiti tarėsi Dievo Motinos veido bruožuose atpažinę panašumą su gražiąja Barbora Radvilaite ir teigė, kad paveikslas buvęs sukurtas Žygimanto Augusto paliepimu. Pastarųjų dešimtmečių tyrimai parodė, kad iš tikrųjų šis Švč. Mergelės Marijos atvaizdas sukurtas XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tapybos ant ąžuolinių lentų technika ir paveikslo ikonografija, paremta XVI a. pabaigoje itin populiaraus Nyderlandų dailininko Martino de Voso paveikslo grafine kopija, neabejotinai rodo vakarietišką, katalikišką paveikslo kilmę. Nežinomas dailininkas jį nutapė Vilniuje, greičiausiai specialiai Aušros vartams, kurie buvo perstatomi ir atnaujinami po didžiojo 1610 m. miesto gaisro.

Kartu su Marijos paveikslu buvo sukurtas ir tokio paties dydžio Kristaus paveikslas, pakabintas kitoje, išorinėje vartų  pusėje. Šį ant lentų tapytą atvaizdą po šimtmečio pakeitė nišoje nutapyta freska, kuri XIX a. buvo uždažyta ir ilgainiui užsimiršo. Tik visai neseniai restauratoriai atidengė gerokai sužalotus šios freskos likučius. Senasis, ant lentų tapytas, Kristaus atvaizdas iki 1844 m. buvo saugomas koridoriuje prie Šv. Teresės bažnyčios zakristijos, o karmelitų vienuolyną uždarius perkeltas į Vilniaus katedrą, iš kur vėliau pateko į Dailės muziejaus rinkinius. Tuo tarpu porinis Marijos paveikslas iš vartų pasitraukdavo tik trumpam. Perstatant koplyčią ar saugant patį atvaizdą miesto gaisrų metu jis būdavo priglaudžiamas karmelitų bažnyčioje, bet vis sugrįždavo į savo vietą. Metams bėgant Marijos ir Kristaus paveikslų poros prasminis ryšys užsimiršo, juolab, kad Dievo Motinos atvaizdui vis labiau garsėjant malonėmis visas tikinčiųjų dėmesys, maldos ir rūpestis apgaubė tik vieną - vidinę – miesto vartų pusę.

Vis dėlto norint perprasti Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos atvaizdo turinį šį ryšį derėtų prisiminti. XVI ir XVII a. sandūroje panašaus pobūdžio poriniai Kristaus ir Marijos atvaizdai buvo gan populiarūs, ypač Šiaurinėje Europos dalyje, kur plito Nyderlandų religinio meno įtaka. Pasaulį laiminantis Kristus čia vaizduojamas kaip žmonijos Atpirkėjas, o nuolanki, tyra ir šviesos apgaubta Marija – kaip Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė, nuo amžių pasirinktoji Viešpaties sužadėtinė, tobuliausia iš žmonių, laisva valia sutikusi tapti įsikūnijusio Dievo Motina. Iš pažiūros tokiame paprastame Aušros Vartų paveiksle iš tiesų įkūnyta daugialypė, sudėtinga Marijos asmens samprata. Tai ir didinga, saule apsigaubusi Dangaus valdovė, kurios karališkumą dar labiau paryškina švytintys sidabro aptaisai bei brangios karūnos, ir nuolanki Dievo tarnaitė, švelniu galvos nulenkimu ir sukryžiuotų rankų gestu išreiškianti atsidavimą jo valiai, ir gailestinga žmonijos užtarėja, meilingu žvilgsniu palydinti kiekvieną praeivį.

Kita vertus, paveiksle įkūnytas XVII-am amžiui aktualias teologines mintis vėlesnių laikų įvykiai, žmonių lūkesčiai ir Marijos vaidmens Išganymo istorijoje apmąstymai papildė naujais niuansais. Pilnai suprasti ir išsemti Aušros Vartų paveikslo prasmių turbūt neįmanoma, kaip neįmanoma žmogiškomis pastangomis perprasti visų dieviškosios prigimties gelmių. Vykusiai ir taikliai parinkta vieta – miesto vartai – ypač išryškina Marijos kaip Dangaus vartų, Atpirkimo tarpininkės įvaizdį, suteikia šiai idėjai įtaigų regimą pavidalą, o ir patį įėjimą į Vilnių paverčia gilią simbolinę prasmę išsaugančiu ženklu.

„Mažoji studija“

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Vyatutas Stankus. Sigito Kancevyčiaus nuotr.

Neseniai pasirodžius antrajai poeto Vytauto Stankaus knygai „Iš veidrodžio, už“, kilo mintis su juo pasikalbėti. Naujoje knygoje rasime laiškų, jų nuotrupų, apims nuojauta, jog kur nors egzistuoja ir tie, kurių autorius neparašė.

Rebecca Wolff

 Jau antrus metus poetė vaikšto Vilniaus senamiesčiu – Rebecca Wollf atvyko į „Vasaros literatūros seminarus“, kuriuose šį kartą veda poezijos dirbtuves. Smalsu, kokie menininkai įkvepia poetę kurti ir ko ji tikisi iš susitikimų su dirbtuvių dalyviais.

Vėjas

Ji pabučiavo jį ir nuskrido. Būna tokių laimingų dienų, kai tau pakeliui debesys, gatvės, upės, šunys, kaimynai, darbai, eilėraščiai – viskas plaukia, rimuojasi. Šiandien taip ir buvo.

Vamzdis

Nacionalinėje dailės galerijoje vyko diskusija apie meną viešosiose erdvėse. Pokalbyje dalyvavo dailėtyrininkė Elona Lubytė, menotyrininkės Rasa Antanavičiūtė ir Ūla Tornau, architektas Audrius Ambrasas bei istorikas Tomas Vaiseta.

Andriaus Miežio paveikslai parodoje „No problem“

Vilniaus galerijoje „Arka“ atidarytą Andriaus Miežio ir Miglės Kosinskaitės tapybos parodą „No problem“ galima išvysti iki liepos 26 dienos.

Piešimas buvo tarsi durys. Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas

Dailininko ir istoriko klausimų bei atsakymų fechtuotė baltame popieriaus lape virto unikalia knyga, kurioje puikus pasakotojas ir dėmesingas klausytojas kalbasi apie istorijos tėkmę, praeities ir dabarties sankirtas, kūrybą ir kasdienybę...