2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Rūta Janonienė: Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas

2005-11-15
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

Lietuvoje įprasta, kad patys garsiausi ir karščiausiai gerbiami šventieji paveikslai yra apipinti legendomis, mįslingomis atsiradimo vienoje ar kitoje vietoje istorijomis, stebuklingas atvaizdo galias liudijančiais pasakojimais. Tarsi norėdami apsaugoti tokius kūrinius nuo per didelio žingeidžių tyrinėtojų smalsumo, kad perdėm žemiškomis paveikslo istorijos detalėmis nebūtų išsklaidyta juos supanti sakralumo aura, mūsų protėviai gan stropiai užmaršties skraiste apdangstė tikrąsias stebuklingųjų paveikslų kilmės aplinkybes.

Apie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą taip pat pasakota įvairiausių istorijų. Manyta, kad tai yra sena bizantinė ikona, dar XIV a. kunigaikščio Algirdo atgabenta į Vilnių nuo Juodosios jūros krantų, kiti, priešingai, įrodinėjo, kad paveikslas gan naujas, jį esą tik XVIII a. Kijeve nutapęs unitų vienuolis. Dar kiti tarėsi Dievo Motinos veido bruožuose atpažinę panašumą su gražiąja Barbora Radvilaite ir teigė, kad paveikslas buvęs sukurtas Žygimanto Augusto paliepimu. Pastarųjų dešimtmečių tyrimai parodė, kad iš tikrųjų šis Švč. Mergelės Marijos atvaizdas sukurtas XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tapybos ant ąžuolinių lentų technika ir paveikslo ikonografija, paremta XVI a. pabaigoje itin populiaraus Nyderlandų dailininko Martino de Voso paveikslo grafine kopija, neabejotinai rodo vakarietišką, katalikišką paveikslo kilmę. Nežinomas dailininkas jį nutapė Vilniuje, greičiausiai specialiai Aušros vartams, kurie buvo perstatomi ir atnaujinami po didžiojo 1610 m. miesto gaisro.

Kartu su Marijos paveikslu buvo sukurtas ir tokio paties dydžio Kristaus paveikslas, pakabintas kitoje, išorinėje vartų  pusėje. Šį ant lentų tapytą atvaizdą po šimtmečio pakeitė nišoje nutapyta freska, kuri XIX a. buvo uždažyta ir ilgainiui užsimiršo. Tik visai neseniai restauratoriai atidengė gerokai sužalotus šios freskos likučius. Senasis, ant lentų tapytas, Kristaus atvaizdas iki 1844 m. buvo saugomas koridoriuje prie Šv. Teresės bažnyčios zakristijos, o karmelitų vienuolyną uždarius perkeltas į Vilniaus katedrą, iš kur vėliau pateko į Dailės muziejaus rinkinius. Tuo tarpu porinis Marijos paveikslas iš vartų pasitraukdavo tik trumpam. Perstatant koplyčią ar saugant patį atvaizdą miesto gaisrų metu jis būdavo priglaudžiamas karmelitų bažnyčioje, bet vis sugrįždavo į savo vietą. Metams bėgant Marijos ir Kristaus paveikslų poros prasminis ryšys užsimiršo, juolab, kad Dievo Motinos atvaizdui vis labiau garsėjant malonėmis visas tikinčiųjų dėmesys, maldos ir rūpestis apgaubė tik vieną - vidinę – miesto vartų pusę.

Vis dėlto norint perprasti Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos atvaizdo turinį šį ryšį derėtų prisiminti. XVI ir XVII a. sandūroje panašaus pobūdžio poriniai Kristaus ir Marijos atvaizdai buvo gan populiarūs, ypač Šiaurinėje Europos dalyje, kur plito Nyderlandų religinio meno įtaka. Pasaulį laiminantis Kristus čia vaizduojamas kaip žmonijos Atpirkėjas, o nuolanki, tyra ir šviesos apgaubta Marija – kaip Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė, nuo amžių pasirinktoji Viešpaties sužadėtinė, tobuliausia iš žmonių, laisva valia sutikusi tapti įsikūnijusio Dievo Motina. Iš pažiūros tokiame paprastame Aušros Vartų paveiksle iš tiesų įkūnyta daugialypė, sudėtinga Marijos asmens samprata. Tai ir didinga, saule apsigaubusi Dangaus valdovė, kurios karališkumą dar labiau paryškina švytintys sidabro aptaisai bei brangios karūnos, ir nuolanki Dievo tarnaitė, švelniu galvos nulenkimu ir sukryžiuotų rankų gestu išreiškianti atsidavimą jo valiai, ir gailestinga žmonijos užtarėja, meilingu žvilgsniu palydinti kiekvieną praeivį.

Kita vertus, paveiksle įkūnytas XVII-am amžiui aktualias teologines mintis vėlesnių laikų įvykiai, žmonių lūkesčiai ir Marijos vaidmens Išganymo istorijoje apmąstymai papildė naujais niuansais. Pilnai suprasti ir išsemti Aušros Vartų paveikslo prasmių turbūt neįmanoma, kaip neįmanoma žmogiškomis pastangomis perprasti visų dieviškosios prigimties gelmių. Vykusiai ir taikliai parinkta vieta – miesto vartai – ypač išryškina Marijos kaip Dangaus vartų, Atpirkimo tarpininkės įvaizdį, suteikia šiai idėjai įtaigų regimą pavidalą, o ir patį įėjimą į Vilnių paverčia gilią simbolinę prasmę išsaugančiu ženklu.

„Mažoji studija“

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

Knygoje publikuojami 2008–2012 m. rašyti dienoraščiai. Įdėmus gamtininko žvilgsnis fiksuoja nepaliaujamą gamtos virsmą, pasakoja paprastų Dzūkijos žmonių istorijas, o kasdienybės apmąstymus papildo kultūros refleksijos.

Filmo „Stiprusis angelas“ kadras

Vilniuje vyko XIV Lenkų kino savaitė. Jos metu buvo rodomas ir režisieriaus Wojcecho Smarzowskio filmas „Stiprusis angelas“ pagal rašytojo Jerzy Pilcho romaną. Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ publikuotas Barbaros Hollender pokalbis su režisieiumi. 

Sugrįžimas į Homsą

Devyniolikmetis Bassetas žaidė nacionalinėje Sirijos futbolo rinktinėje. Tačiau šį žaidimą jis metė trokšdamas siekti didesnės pergalės: tapo dainuojančios ir šokančios Sirijos revoliucijos siela.

Rolandas Rastaukas

Į jubiliejinį Poeto kūrybos vakarą sostinėje susirinkusi marga publika laukia pasirodant Poeto. Ant stalo baltuoja nauja menininko poezijos rinktinė „Vienišos vėliavos“, už jos – dvi stiklinės. Už jų – dvi kėdės. Už jų – durys.

Henrikas Gudavičius

Henrikas Gudavičius (g. 1943) – tikras Dzūkijos šviesuolis, čia gyvenantis ir dirbantis jau beveik ketvirtį amžiaus, tačiau paklaustas, kuo save laiko, nė nedvejodamas atsako – esu žemaitis.

Dykumos tėvų pamokymai. Abėcėlinis rinkinys

Dykumos tėvų pamokymai – tai praktinių patarimų, atsiradusių per ilgą vienuoliškos ir asketiškos drausmės kupiną gyvenimą, užrašai. Juose išsaugota nestruktūruota, paprastais žodžiais išreikšta dykumos išmintis.