2014 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

Rūta Janonienė: Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas

2005-11-15
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

Lietuvoje įprasta, kad patys garsiausi ir karščiausiai gerbiami šventieji paveikslai yra apipinti legendomis, mįslingomis atsiradimo vienoje ar kitoje vietoje istorijomis, stebuklingas atvaizdo galias liudijančiais pasakojimais. Tarsi norėdami apsaugoti tokius kūrinius nuo per didelio žingeidžių tyrinėtojų smalsumo, kad perdėm žemiškomis paveikslo istorijos detalėmis nebūtų išsklaidyta juos supanti sakralumo aura, mūsų protėviai gan stropiai užmaršties skraiste apdangstė tikrąsias stebuklingųjų paveikslų kilmės aplinkybes.

Apie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą taip pat pasakota įvairiausių istorijų. Manyta, kad tai yra sena bizantinė ikona, dar XIV a. kunigaikščio Algirdo atgabenta į Vilnių nuo Juodosios jūros krantų, kiti, priešingai, įrodinėjo, kad paveikslas gan naujas, jį esą tik XVIII a. Kijeve nutapęs unitų vienuolis. Dar kiti tarėsi Dievo Motinos veido bruožuose atpažinę panašumą su gražiąja Barbora Radvilaite ir teigė, kad paveikslas buvęs sukurtas Žygimanto Augusto paliepimu. Pastarųjų dešimtmečių tyrimai parodė, kad iš tikrųjų šis Švč. Mergelės Marijos atvaizdas sukurtas XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tapybos ant ąžuolinių lentų technika ir paveikslo ikonografija, paremta XVI a. pabaigoje itin populiaraus Nyderlandų dailininko Martino de Voso paveikslo grafine kopija, neabejotinai rodo vakarietišką, katalikišką paveikslo kilmę. Nežinomas dailininkas jį nutapė Vilniuje, greičiausiai specialiai Aušros vartams, kurie buvo perstatomi ir atnaujinami po didžiojo 1610 m. miesto gaisro.

Kartu su Marijos paveikslu buvo sukurtas ir tokio paties dydžio Kristaus paveikslas, pakabintas kitoje, išorinėje vartų  pusėje. Šį ant lentų tapytą atvaizdą po šimtmečio pakeitė nišoje nutapyta freska, kuri XIX a. buvo uždažyta ir ilgainiui užsimiršo. Tik visai neseniai restauratoriai atidengė gerokai sužalotus šios freskos likučius. Senasis, ant lentų tapytas, Kristaus atvaizdas iki 1844 m. buvo saugomas koridoriuje prie Šv. Teresės bažnyčios zakristijos, o karmelitų vienuolyną uždarius perkeltas į Vilniaus katedrą, iš kur vėliau pateko į Dailės muziejaus rinkinius. Tuo tarpu porinis Marijos paveikslas iš vartų pasitraukdavo tik trumpam. Perstatant koplyčią ar saugant patį atvaizdą miesto gaisrų metu jis būdavo priglaudžiamas karmelitų bažnyčioje, bet vis sugrįždavo į savo vietą. Metams bėgant Marijos ir Kristaus paveikslų poros prasminis ryšys užsimiršo, juolab, kad Dievo Motinos atvaizdui vis labiau garsėjant malonėmis visas tikinčiųjų dėmesys, maldos ir rūpestis apgaubė tik vieną - vidinę – miesto vartų pusę.

Vis dėlto norint perprasti Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos atvaizdo turinį šį ryšį derėtų prisiminti. XVI ir XVII a. sandūroje panašaus pobūdžio poriniai Kristaus ir Marijos atvaizdai buvo gan populiarūs, ypač Šiaurinėje Europos dalyje, kur plito Nyderlandų religinio meno įtaka. Pasaulį laiminantis Kristus čia vaizduojamas kaip žmonijos Atpirkėjas, o nuolanki, tyra ir šviesos apgaubta Marija – kaip Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė, nuo amžių pasirinktoji Viešpaties sužadėtinė, tobuliausia iš žmonių, laisva valia sutikusi tapti įsikūnijusio Dievo Motina. Iš pažiūros tokiame paprastame Aušros Vartų paveiksle iš tiesų įkūnyta daugialypė, sudėtinga Marijos asmens samprata. Tai ir didinga, saule apsigaubusi Dangaus valdovė, kurios karališkumą dar labiau paryškina švytintys sidabro aptaisai bei brangios karūnos, ir nuolanki Dievo tarnaitė, švelniu galvos nulenkimu ir sukryžiuotų rankų gestu išreiškianti atsidavimą jo valiai, ir gailestinga žmonijos užtarėja, meilingu žvilgsniu palydinti kiekvieną praeivį.

Kita vertus, paveiksle įkūnytas XVII-am amžiui aktualias teologines mintis vėlesnių laikų įvykiai, žmonių lūkesčiai ir Marijos vaidmens Išganymo istorijoje apmąstymai papildė naujais niuansais. Pilnai suprasti ir išsemti Aušros Vartų paveikslo prasmių turbūt neįmanoma, kaip neįmanoma žmogiškomis pastangomis perprasti visų dieviškosios prigimties gelmių. Vykusiai ir taikliai parinkta vieta – miesto vartai – ypač išryškina Marijos kaip Dangaus vartų, Atpirkimo tarpininkės įvaizdį, suteikia šiai idėjai įtaigų regimą pavidalą, o ir patį įėjimą į Vilnių paverčia gilią simbolinę prasmę išsaugančiu ženklu.

„Mažoji studija“

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Bernardinai.lt susitikimai

Bernardinai.lt ir toliau stengiasi būti arčiau savo skaitytojų, tad šį rudenį vėl pakviesimę į eilę susitikimų su mūsų redakcija, knygų pristatymus, šiltą pavakarojimą niūriais ir vis tamsesniais rudens vakarais. 

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

„Gyvenime reikia užimti kuo mažiau vietos ir į jokį viešesnį šurmulį net su patikimiausiu dviračiu nesiveržti be reikalo“ – sako sudzūkėjęs žemaitis H. Gudavičius. Beje, jis ne tik taip sako, bet taip ir gyvena įsuptas Saulės sukimosi ratu, nepailstančio Gamtos ritmo bei atsikartojančių Žemės darbų...

Kamerinis choras „Aidija“.

Lietuvių chorinės kultūros aš labai gerai nepažįstu. Žinau chorus, bet nelabai matau ir suprantu bendrą Lietuvos chorinės kultūros strategiją ir viziją. Suprantu, kad Dainių šventės yra visų tikslas. Galbūt tai yra gražu ir gerai, galbūt to užtenka, o galbūt – ne.

Amos Oz

Amosas Ozas pasakoja apie savo naują knygą apie Judą Iskarijotą, sionistinės svajonės įgyvendinimą ir ekstremizmo pavojų.

Kadras iš filmo „Tūkstantį kartų labanakt“

Eriko Poppes juosta „Tūkstantį kartų labanakt“ ganėtinai lengvai perskaitoma – tiesiog vidutinis filmas, perduodantis aiškią ir paprastą žinutę. Nepaisant to, režisierius pasirinko puikią temą, kurią derėtų gvildenti kiek atidžiau.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

Knygoje publikuojami 2008–2012 m. rašyti dienoraščiai. Įdėmus gamtininko žvilgsnis fiksuoja nepaliaujamą gamtos virsmą, pasakoja paprastų Dzūkijos žmonių istorijas, o kasdienybės apmąstymus papildo kultūros refleksijos.