Bernardinai.lt pristato "Naujojo Židinio - Aidų" savaitę. Jos metu siūlysime šio žurnalo leidėjų atrinktus tekstus. Primename, kad galite užsiprenumeruoti  „Naująjį Židinį- Aidus“ 2006 metams. Ne tik paremsite šį žurnalą, bet ir sutaupysite laiko bei pinigų. Išsamesnė informacija: http://www.aidai.lt/?pid=158

Vienas svarbiausių būdų lietuvių tautos identitetui pakeisti, žinoma, buvo istorinės sąmonės transformavimas, sukuriant naują Lietuvos istorijos interpretaciją. Keletą dešimtmečių panaudojant visas tuo metu įmanomas priemones masinei sąmonei veikti diegta Lietuvos istorijos versija, be abejonės, paliko pakankamai gilų pėdsaką mūsų kolektyvinėje atmintyje. Kadangi tuo laikotarpiu suformuoti stereotipai nesąmoningai tebeveikia ir šiuolaikinius istorikų tyrinėjimus, tai jų geresnis įsisąmoninimas ir kritiška analizė galbūt padėtų greičiau nuo jų išsivaduoti.

Sovietinė Lietuvos istorijos aiškinimo schema planingai ir nuosekliai buvo konstruojama nuo okupacijos pradžios: dar 1941 m. pavasarį VKP(b) CK Propagandos ir agitacijos valdyba numatė priemones „marksistinei lietuvių liaudies istorijai“ parengti. Galutinį pavidalą ji įgijo 1958 m., kai buvo išleistas trumpasis Lietuvos SSR istorijos variantas, redaguotas Juozo Žiugždos. Ši koncepcija į vieną darinį sulydė marksistinės, ikisovietinio laikotarpio rusų ir lietuviškos tautinės istoriografijos elementus. Ingredientų proporcijos šiame mišinyje varijavo priklausomai nuo laikotarpio. Stalino laikais dominavo marksizmu atskiestos XIX a. rusų istoriografijos klišės apie neva išganingą Rusijos vaidmenį lietuvių tautos istorijoje. Lietuvos valstybingumo istoriją apskritai siekta ištrinti iš kolektyvinės atminties: LDK istorijos neliko vidurinio mokymo planuose, beveik nevykdyti jos moksliniai tyrimai, neskatintos meninės interpretacijos.

Padėtis gerokai pasikeitė nuo šešto dešimtmečio vidurio. Pagal sovietinį modelį reinterpretuotus kai kuriuos tautinės istorijos simbolius Antanas Sniečkus ir jo aplinka mėgino panaudoti režimo legitimacijai. Smerkdama feodalinės praeities idealizavimą, LKP vadovybė nevengė šią praeitį pasitelkti savo autoritetui visuomenėje sustiprinti. Ypač sėkmingai buvo išnaudojami herojiniai tautos istorijos puslapiai, susiję su kovomis prieš kryžiuočius. Tuo metu buvo priimti sprendimai ir pradėtos restauruoti Trakų, Skirsnemunės ir kitos pilys. Valdžia taip pat labai palankiai įvertino didžiulį publikos susidomėjimą sukėlusius romantinius kūrinius: Vytauto Klovos operą „Pilėnai“ (1956) ir Juozo Grušo dramą „Herkus Mantas“ (1957).

Artėjant Žalgirio mūšio 550-osioms metinėms, LKP CK, motyvuodamas politiniu tikslingumu, prašė SSKP CK leidimo jas plačiai paminėti. Laiške šio mūšio reikšmė apibūdinta taip:

„Šiame susirėmime jungtinės lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių karinės pajėgos, dalyvaujant čekų pulkams, sutriuškino Teutonų ordino kariauną, kurio pusėje taip pat kovėsi skaitlingi riterių-feodalų pulkai iš Prancūzijos, Anglijos, Belgijos ir kitų vakarų Europos šalių. Ši pergalė galutinai palaužė Teutonų ordino galybę ir buvo jo žlugimo pradžia. Pergalė prie Griunvaldo ilgiems šimtmečiams užkirto kelią vokiečių grobikų agresijai prieš lietuvių ir slavų žemes“. (1960 m. gegužės 30 d. LKP CK sekretoriaus V. Niunkos laiškas, in: Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 205, b. 27, l. 79.)

Kaip matome, buvo akcentuojami antivakarietiški ir lietuvių-slavų draugystės motyvai, tačiau tarp šio dokumento eilučių aiškiai justi ir tautinių jausmų eksploatacijos imperatyvas. Maskvai pritarus, LKP CK biuras priėmė specialų nutarimą Žalgirio mūšio metinių proga Vilniuje surengti mitingą ir pastatyti memorialinį akmenį Gedimino kalne. Tiesa, kilus pilių skandalui, Klovos sumanymas parašyti operą apie Žalgirio mūšį buvo sutiktas ne itin palankiai, tačiau vėliau jis vis tiek buvo realizuotas. Išnaudoti Žalgirio simboliką režimas mėgino dar nuo SSRS–Vokietijos karo metų, kai jo vardu buvo pavadintas ne vienas sovietinių partizanų būrys. Baigiantis karui įkurta respublikinė sporto draugija taip pat pavadinta Žalgirio vardu. Sėkmingo Žalgirio idiomos panaudojimo režimo politiniams tikslams patirties galėjo būti pasisemta ir iš Lenkijos, kur šio mūšio 550-osios metinės buvo paminėtos ypač plačiai. Tai buvo gerai apgalvotos valdžios programos, skirtos Lenkijos valstybingumo tūkstantmečiui pažymėti, dalis. Svarbiausi jos tikslai buvo neutralizuoti Bažnyčią, kuri rengėsi minėti Lenkijos krikšto tūkstantmetį, ir panaudoti dozuotą nacionalizmą režimo legitimumui sustiprinti.

Kai jau prabilome apie Lenkiją, reikia pažymėti, kad kitas nemažiau sėkmingai į sovietinę lietuvių istoriografiją integruotas tautinės istoriografijos elementas buvo neigiamas lenkų ir Lenkijos įvaizdis. Jis ypač ryškus Krėvos ir Liublino unijų, pačios Abiejų Tautų Respublikos vertinimuose. Sukryžminus juos su marksistine istoriografija, buvo gauta schema, pagal kurią lietuvių liaudies išnaudotojai paprastai sieti su svetimtaučiais (dažniausiai lenkų feodalais). Kraštutinę išraišką ši koncepcija įgavo dar 1946 m. pradžioje „Tiesoje“ išspausdintame Sniečkaus  straipsnyje, kuriame jis mėgino įrodyti, kad net buržuazinės Lietuvos laikotarpiu didžiausi lietuvių liaudies engėjai buvo svetimtaučiai dvarininkai ir kapitalistai. Sniečkaus ir jo bendražygių polonofobija po karo buvo neparanki Maskvai, nes Lenkija tapo soclagerio dalimi, todėl tokias LKP vadovybės nuotaikas mėginta tramdyti. Ir dėl minėto straipsnio Sniečkus buvo kritikuojamas, o laikraščio numeris, kuriame jis išspausdintas, vėliau uždraustas viešai naudoti. Nepaisant to, antilenkiški stereotipai, lietuviškame humanitariniame diskurse atsiradę tautinio atgimimo laikais, sovietmečiu dar labiau sustiprėjo ir iki šiol nėra galutinai įveikti.

Panašiai kaip kovų prieš kryžiuočius mitologemas, sovietų režimas nuo šešto dešimtmečio vidurio savo tikslams mėgino panaudoti ir XIX a. tautinio atgimimo herojus, nutylint jų kūrybos ir veiklos antirusiškus aspektus. Gan sėkmingai buvo integruoti kai kurie Maironio ir Antano Baranausko kūrybos fragmentai, iš dalies reabilituoti Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius. Dar 1957 m. Sniečkus reikalavo „pasiekti, kad Maironio poezija tarnautų mums“. 1959 m. minint Kudirkos 100-ąsias gimimo metines LKP CK biuras nutarė jo vardu pavadinti vidurinę mokyklą Kudirkos Naumiestyje, prie namo, kuriame jis gyveno, įrengti memorialinę lentą, surengti mokslinę konferenciją. Nors išleisti jo raštų rinkinio taip ir nesiryžta, keletas jo kūrybos fragmentų buvo išspausdinta. Smarkiai kupiūruoti Basanavičiaus rinktiniai raštai buvo išleisti 1970 m.

Po 1957 m. kilusio skandalo dėl Aldonos Liobytės libreto operai „Sukilėliai“ LKP CK su dideliu nerimu laukė šimtųjų 1863 m. sukilimo metinių. 1962 m. pabaigoje priimtame LKP CK prezidiumo nutarime šiuo klausimu sukilimas įvertintas kaip labai svarbus įvykis lietuvių tautos istorijoje, 1859–1861 m. Rusijoje susidariusios revoliucinės situacijos logiška išdava. Viešame diskurse nurodyta pabrėžti „brolišką tautų kovą prieš socialinę priespaudą“. Režimas griežtai kontroliavo, kad sukilimo metinėms skirti renginiai neperžengtų oficialių rėmų. 1964 m. Lietuvos respublikinėje bibliotekoje atidarytą dailės parodą sukilimui atminti, kuri nebuvo numatyta oficialių renginių sąraše, o dauguma jos eksponuotų kūrinių neatitiko valdžios požiūrio, po kelių dienų buvo liepta nuimti.

Svyravimas tarp noro panaudoti kai kuriuos lietuviškojo nacionalizmo simbolius sovietinio režimo legitimacijai sustiprinti ir baimės, kad tai išprovokuos opozicinių nuotaikų sustiprėjimą, akivaizdžiai atsispindėjo ir Dariaus ir Girėno „reabilitacijos“ atveju. Artėjant „Lituanicos“ skrydžio 25-osioms metinėms, buvo pradėta kritikuoti Kauno istorijos muziejaus vadovybę dėl „neteisingo“ šio įvykio vertinimo per pirmąjį okupacijos dešimtmetį, nurodyta atkurti jam skirtą ekspoziciją. Kita vertus, likviduojant senąsias kapines Kauno centre, buvo sunaikintas čia buvęs Dariaus ir Girėno memorialas. Per Dariaus ir Girėno skrydžio metines buvo organizuojami oficialūs renginiai, bet tuo pat metu ribojamos spontaniškos akcijos jiems pagerbti. 1969 m. surengę akciją Stepono Dariaus tėviškei išsaugoti žygeiviai dėl jos patyrė rimtų nemalonumų. Dėl itin priekabios cenzūros labai sunkiai į ekraną prasimušė ir Raimondo Vabalo  filmas „Skrydis per Atlantą“. 

Dar vienu istorijos simbolių pritaikymo praktinėms sovietų režimo reikmėms pavyzdžiu galima laikyti septinto dešimtmečio viduryje kilusią iniciatyvą atgaivinti miestų ir miestelių herbus. Šio proceso kontrolei 1966 m. prie Kultūros ministerijos buvo sudaryta speciali Heraldikos komisija, kuri iki 1970 m. vidurio patvirtino 42 herbus. Iš jų beveik pusė buvo atkurtieji istoriniai. Herbų atvaizdais imta puošti miestų riboženklius, autobusus, gaminti suvenyrus, komisijos patvirtintus herbus spausdino „Kultūros barai“ (įdomu, kad 1988 m. buvo daroma tas pats). Didžiausi nesutarimai kilo dėl Vilniaus herbo. Miesto valdžia vietoj Šv. Kristoforo norėjo herbo su Gedimino pilies bokšto atvaizdu, o komisija siūlė legendinį milžiną Alkį, neva pastačiusį Vilnių. Tokį pasiūlymą Juozas Jurginis argumentavo tuo, kad „jau XIX a. pažangieji to meto istorikai kovojo su klerikalais, įrodinėdami, kad Vilniaus herbo prototipas yra legendarinė būtybė, o ne šventasis“7. Kompromiso rasti taip ir nepavyko, o 1971 m. heraldikos atkūrimo kampanija staiga nutrūko. Reaguojant į miestų heraldikos uždraudimą Rusijoje, komisijos veikla buvo sustabdyta, o jos patvirtintus herbus uždrausta viešai demonstruoti.

Postalininiu, o ypač pochruščioviniu laikotarpiu imta labiau rūpintis ir ideologiškai svetimu kultūros paveldu: sakraliniais pastatais ir jose buvusiomis meno vertybėmis. Tai buvo daroma pabrėžiant jų meninę vertę ir siekiant ištrinti buvusią jų funkciją. Esminėmis sovietinės paveldosaugos strategijomis tapo dekontekstualizacija ir muzeifikacija. Dar 1956 m. uždarytoje Vilniaus arkikatedroje buvo atidaryta Paveikslų galerija. Sėkmingai prigijus tokiam dekontekstualizacijos modeliui, septinto dešimtmečio antroje pusėje imta daug plačiau panašiai „pritaikyti“ ir kitas uždarytas bažnyčias. Šv. Kazimiero bažnyčioje po restauracijos atidarytas Ateizmo muziejus, Šv. Jonų – Mokslo, Visų Šventųjų – Liaudies meno, Kauno Įgulos bažnyčioje – Skulptūros ir vitražo, Pažaislio vienuolyne – M. K. Čiurlionio muziejaus senojo meno ekspozicija. Religinio meno vertinimas tik estetiniu požiūriu sudarė prielaidas įsitvirtinti nuostatai, kad jį tinkamiausia saugoti valstybinėse saugyklose. 1972 m. Kultūros ministerija priėmė nutarimą, kuriuo LSSR Dailės ir Čiurlionio muziejai buvo įpareigoti perimti „blogai saugomus“ dailės paminklus iš veikusių maldos namų. Taip prasidėjo nauja bažnyčių apiplėšimo banga, gerokai praturtinusi valstybinių muziejų fondus. Tokios piratinės nuostatos gajumas yra viena iš priežasčių, lemiančių iki šių dienų tebesitęsiantį nesusikalbėjimą tarp kai kurių valstybinių muziejų ir Bažnyčios.

Dar svarbiau už senosios istorijos perrašymą režimui buvo suformuoti reikiamą požiūrį į XX a. įvykius Lietuvoje. Pasibaigus partizaniniam pasipriešinimui, buvo susirūpinta svariau pagrįsti nuo pirmųjų okupacijos dienų diegtą negatyvų „buržuazinio nacionalisto“ įvaizdį. 1958 m. gegužės 12 d. LKP CK biuras priėmė specialų nutarimą „Dėl geresnio archyvinių dokumentų ir faktų, demaskuojančių buržuazinius nacionalistus panaudojimo partinėje propagandoje“9. Juo Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla buvo įpareigota parengti ir išleisti 3 tomų archyvinių dokumentų rinkinį, turėjusį atspindėti „buržuazinių nacionalistų piktadarystes“ nepriklausomoje Lietuvoje, nacių okupacijos ir pokario metais. Taip pat buvo numatyta sudaryta specialią grupę KGB archyve buvusių dokumentų atrankai. Šios grupės atrinktų ir kupiūruotų dokumentų ir buvo daugiausia 1960 m. pradėtos leisti serijos „Faktai kaltina“ leidiniuose („Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis“, „Hitleriniai parašiutininkai“, „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ ir kt.). Vėliau buvo sudaryta archyviniams dokumentams skelbti redakcija prie MA, kuri parengė ne vieną panašaus pobūdžio dokumentų rinkinį.

Kita vertus, septintame dešimtmetyje buvo uždegta žalia šviesa meno kūriniams, kurie, išlikdami politiškai priimtini, bandė meniškai įtaigiau interpretuoti partizanų karo temą. Tai davė pradžią „brolžudiško karo“ koncepcijai, kuri didelei visuomenės daliai priimtina iki šiol. Ryškiausiai šią koncepciją įkūniję kūriniai – Mykolo Sluckio romanas „Laiptai į dangų“ (1963) ir Vytauto Žalakevičiaus meninis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) – susilaukė aukšto valdžios įvertinimo. Tuo tarpu ideologiškai dviprasmiškesni Jono Mikelinsko („Kūdikėlis“, išspausdintas 1968 m. „Nemune“) ir Romualdo Lankausko apsakymai („Gyvačių augintojas“, išspausdintas 1968 m. „Pergalėje“), nors ir praėjo cenzūros filtrą, buvo sutikti labai priešiškai kaip bandymas „reabilituoti banditizmą“. Teigiamai partizaninį pasipriešinimą bandęs pavaizduoti Jonas Laucė 1971 m. buvo nuteistas dvejus metus kalėti. „Brolžudystės“ ir „pilietinio karo“ vaizdiniui Lietuvos gyventojų sąmonėje įtvirtinti buvo pasitelktos ir vadinamosios monumetaliosios propagandos priemonės. Būtent septinto dešimtmečio antroje pusėje imta masiškai statyti memorialinius akmenis ir atminimo lentas nuo „buržuazinių nacionalistų“ pokario metais nukentėjusiems sovietų valdžios aktyvistams.

Tuo pat metu imta pabrėžti ir tai, kad lietuvių liaudies dauguma Sovietų Sąjungos pusėje aktyviai kovojo prieš nacius SSRS–Vokietijos karo metais. Dėl to buvo prisimintas ir iškeltas 16-osios lietuviškos divizijos indėlis (1965 m. išleistas fotografijų albumas „Kovų keliais“). Taip pat stengtasi pagrįsti prosovietinio partizaninio pasipriešinimo karo metais autentiškumą, t. y. parodyti, kad jis buvo stipriai remiamas vietos gyventojų. Smarkiai padaugėjo istorinės ir memuarinės literatūros šia tema, buvo statomi paminklai. Tos pačios tendencijos išraiška galima laikyti ir tuo metu iškilusius memorialus Pirčiupiuose ir Paneriuose, kurie turėjo įamžinti lietuvių liaudies kančias nacių okupacijos metais. Ideologinė svarba, be abejonės, padėjo „Pirčiupio motinos“ autoriui skulptoriui Gediminui Jokūboniui gauti Lenino premiją.

Panerių memorialas buvo pastatytas vietoj 1952 m. nugriauto religinio turinio paminklo, kuris įamžino čia sušaudytų žydų atminimą. Holokausto aukos nuo šešto dešimtmečio pradžios buvo įvardijamos kaip žuvę sovietiniai piliečiai. Taip buvo stengiamasi iš lietuvių istorinės sąmonės ištrinti atminimą apie Lietuvos žydus ištikusią katastrofą nacių okupacijos metais, ištirpdant ją viename „tarybinės liaudies“ kančių katile. Kita vertus, septintame dešimtmetyje buvo ypač suaktyvinta sovietų valdžios nacių kolaborantais laikytų asmenų medžioklė ir jų diskreditacija. Būtent tada buvo tikslingai supintos Birželio sukilimo ir holokausto gijos, kurių iki šiol niekaip nesugeba atnarplioti Lietuvos istorikai.

Formuoti naująjį istorinės sąmonės turinį turėjo padėti ir paminklų griovimas bei naujų statymas. Naujų paminklų statymo politikos požiūriu ypač aktyvi ir prieštaringa buvo šešto dešimtmečio antra pusė. Per pirmąjį okupacijos dešimtmetį pirmiausia buvo statomi paminklai pagrindiniams sovietinės mitologijos protagonistams, o vėliau buvo sumanyti ir pastatyti paminklai, įamžinantys vietinius herojus, taip pabrėžiant senų „revoliucinių“ tradicijų egzistavimą Lietuvoje. Visų pirma buvo pradėtas diegti Vinco Mickevičiaus-Kapsuko kultas, siekiant jį paversti savitu lietuviškuoju Leninu. Jam pastatyti paminklai Vilniuje ir Marijampolėje, kuri nuo 1955 m. taip pat pavadinta jo vardu. Antra, pastatyti pirmieji paminklai „revoliuciniams“ kultūros veikėjams: Petrui Cvirkai Vilniuje (1959), Juliui Janoniui Biržuose (pradėtas projektuoti šešto dešimtmečio pabaigoje, nors pastatytas tik 1976 m.). Tuo tarpu pavieniai pasiūlymai pastatyti paminklą Vytautui Trakuose nesulaukė valdžios dėmesio, nors ir nebuvo vertinami kaip antitarybinė provokacija.

Septintame-aštuntame dešimtmetyje galutinai susiformavusioje sovietinėje lietuvių istoriografijoje didžiausią srautą sudarė naujausios arba LKP istorijos tyrinėjimai. Dauguma šitokio komunistinio pragmatizmo atstovų dirbo Partijos istorijos institute arba aukštųjų mokyklų SSKP istorijos katedrose. Nors ir paradoksalu, tačiau metodologiškai ir net ideologiškai artimi jiems buvo pavieniai baltofilinio pragmatizmo tęsėjai, kurių ryškiausia atstovė buvo Pranė Dundulienė. Juos vienijo antikrikščioniškos arba antivakarietiškos nuostatos, be to, baltofilams tautos vertybės buvo svarbesnės už valstybingumo tradiciją, o tokia perspektyva buvo patogi vėlyvosios LDK idealizavimo kritikai, neretai skambėjusiai iš aukštų tribūnų. Baltofilijos ir komunistinio pragmatizmo artimumą patvirtina epizodinės šių dviejų krypčių sąjungos. Antai 1977 m. Dundulienei netgi buvo suteikta Genriko Zimano redaguoto LKP teorinio oficiozo „Komunistas“ tribūna, iš kurios ji aštriai kritikavo Juozą Jurginį, ginčijusį neva aukštos lietuvių pagoniškos civilizacijos vaizdinį10.

Senosios baltų kultūros tyrinėtojų, ypač Dundulienės, darbuose sufomuluota „aukštos“ lietuvių pagoniškos kultūros, kurią sugriovė krikščionybė, koncepcija, be abejonės, buvo labai naudinga valdžios pastangoms eliminuoti krikščioniškąjį tautinės kultūros matmenį. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių aštunto ir devinto dešimtmečio viešajame diskurse buvo sudarytos palankios sąlygos baltofilijai11. Kad tai turėjo nemenką poveikį, liudija šių dienų Lietuvos visuomenės imlumas pseudopagoniškos kultūros restauravimo projektams.

Apibendrinant galima teigti, kad selektyvus kai kurių tautinio istorinio naratyvo elementų panaudojimas buvo kryptinga sovietų valdžios politika, formavusi tautiškai sovietinį identitetą. Galima daryti prielaidą, kad tai ir buvo tas tautinis identitetas, kurį, kaip madinga tvirtinti, didžioji Lietuvos visuomenės dalis „išsaugojo“ sovietmečiu.

„Naujasis Židinys“