Viduramžiais buvo įprasta kabinti šventuosius paveikslus miestų vartuose – jie tarsi saugojo ir gynė miestą nuo negandų, o atvykėliams pranešdavo apie miesto gyventojų ištikimybę Katalikų Bažnyčiai ir atsidavimą jos globai. Vis dėlto, labai retai toks vartų paveikslas susilaukdavo kiek didesnio tikinčiųjų dėmesio; nežinau, ar dar kur be Vilniaus tapo žymiausia miesto relikvija. Tiesa, ir Aušros Vartų Marijos atvaizdas labiausiai išgarsėjo tada, kai miesto siena jau buvo praradusi gynybinę reikšmę. Pirmasis Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas, pakabintas XVI a. pradžioje, sunyko. XVII a. pradžioje jį pakeitęs dabartinis paveikslas taip pat ne iš karto tapo išskirtine šventenybe. Netgi prie Aušros Vartų įsikūrę basieji karmelitai, vėliau tapę uoliausiais šio paveikslo kulto formuotojais, iš pradžių tik niurzgėjo dėl perdėm triukšmingos vartų kaimynystės, o paveikslo tarsi nepastebėjo.

Aušros Vartų Marijos atvaizdas, kaip ir kiti vartuose kabantys šventieji paveikslai tuo metu dar buvo magistrato nuosavybė ir būtent miesto valdžia privalėjo juo rūpintis. Tik XVII a. antrojoje pusėje, kai barokinės retorikos persmelktuose pamoksluose vis dažniau imta naudoti Marijos kaip Rojaus vartų alegoriją, karmelitai šalia stovinčiame statinyje įžvelgė paprastą, bet išraiškingą šios alegorijos iliustraciją. Apie 1671 m. jie išsirūpino iš miesto teisę prie vidinės vartų pusės, priešais paveikslą, pristatyti nedidelę medinę koplytėlę, mat iki tol nuo lietaus ir sniego atvaizdą saugojo tik paprastos langinės. Nors ir medinė, paprastos architektūros, viduje ši koplyčia buvusi labai puošni, išdabinta paveikslais, įrašais, dekoratyvine tapyba. Vieninteliai laiptai į koplytėlę vedė iš vienuolyno sodo, todėl į ją patekti galėjo tik dvasininkai, o pasauliečiai rinkdavosi pamaldoms tiesiog gatvėje. Ši pirmoji koplytėlė sudegė per 1711 m. miesto gaisrą.

 Po kelerių metų iš ugnies išgelbėtą paveikslą apgaubė didesnė ir patvaresnė mūrinė koplyčia. Kaip tik tuomet ji įgijo visiems taip puikiai pažįstamą santūriai iškilmingos romėniškos triumfo arkos pavidalą. XVIII a. šeštajame dešimtmetyje prie koplyčios šono buvo pristatyta nedidelė zakristija bei lobyno patalpa, kurioje ir dabar saugoma dalis votų, brangių liturginių indų ar kitų piligrimų bei geradarių koplyčiai paliktų aukų. Dar vėliau, 1786 m. koplyčios vidų papuošė taip pat iki šių dienų išlikęs altorius. Tačiau dar ir tuomet pasauliečiai tik ypatingais atvejais galėdavo per vienuolyną patekti į koplyčios vidų, o moterims apskritai buvo draudžiama įžengti į šią uždarą teritoriją. Joms prisiglausti priešais koplyčią prie vienuolyno tvoros buvo pastatyta medinė pastogė, o paskutiniaisiais XVIII a. metais ją pakeitė dviaukštė arkinė galerija. Tik 1845 m., kai uždarius karmelitų vienuolyną Šv. Teresės bažnyčią ir Aušros Vartų koplyčią perėmė dieceziniai kunigai, ėmė keistis ir koplyčios lankymo tvarka.

Senasis įėjimas per vienuolyno sodą buvo panaikintas ir pastatyti nauji, iki dabar naudojami laiptai, į kuriuos patenkama per bažnyčią arba tiesiog iš gatvės. Atvėrus laisvą priėjimą prie altoriaus ir paveikslo, tuomet jau tapusio viena garsiausių ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos šventenybių, minios maldininkų naujaisiais laiptais ėmė kopti keliais, kaip garsiuosiuose Romos Šventuosiuose laiptuose. Po iškilmingo paveikslo karūnavimo 1927 m. būta projektų padidinti, netgi iš viso perstatyti koplyčią. Laimei, vėliau apsistota tik prie jos vidaus pertvarkymo projekto.

Tuo metu į arkinę galeriją iškelti abipus altoriaus stovėję vargonėliai, votai sudėlioti į visą koplyčią juosiantį frizą, uždengusį ir dešinėje sienoje buvusias dureles, vedusias į dar vienus, dabar jau nebenaudojamus laiptus. Votų širdelėmis, lelijų žiedais ir Marijos simboliais išklotos, sidabru besimainančios koplyčios sienos apsupa taip, lyg būtum patekęs į uždarą biblinį sodą, kurio valdovė tave pasitinka didingai ir meiliai.

„Mažoji studija“