Po Lietuvos nacionalinio dramos teatro stogu pabiro premjeros – šeimininkai didžiojoje salėje rodo R. Cooney „Meilę pagal grafiką“ (rež. A. Večerskis), mažojoje – Lee Hallo pjesę „Šaukštaveidė Stainberg“ (rež. Marija Misiūnaitė), taip pat šią kamerinę, intymių kalbėjimų erdvę ką tik meistriškai suplėšė Oskaro Koršunovo teatro premjera – Olego ir Vladimiro Presniakovų „Vaidinant auką“ (rež. Oskaras Koršunovas).

Žinoma, didžiausia pagunda – įsikibti į pastarąjį teatro įvykį: žaismingą ir skaudų Rusijos naujosios dramos judėjimo atstovų, dažnai vadinamų Ionesco, Josepho Kelerio ir Kurto Voneguto sekėjais, filosofinį farsą, paženklintą grakščiais, kandžiais Oskaro Koršunovo režisūriniais kirčiais. Nes jame – daug išsiilgto gero teatro ir tik šiek tiek meninių plynių, daug aktorinio meistriškumo, groteskiško lengvumo ir juo pridengtų socialinių, filosofinių įžvalgų, kurios neužgriozdina žiūrovų sunkiasvoriu giliamintiškumu, nes yra lydimos karnavališkos ironijos ir žaismingumo. Gal pasaulis pernelyg tirštas nuo absurdo ir nepridengto žiaurumo, kad apie tai šiandien galima būtų kalbėti tiesiai? Dūk, žmogau, dejuodamas ir cypdamas, gal tai tave šiek tiek  apsaugos ne tik nuo pliko tragizmo, kurio nebegali pakelti, bet ir nuo pasiutusio kvailumo, kuris paprastai lydi visokio absurdo dalyvius.

Socialinių dramų aplinkui mus vis daugiau, jų gausėja ir scenose. Asmeninių dramų – dar daugiau, bet iš scenų jos kažkodėl traukiasi. Kas provokuoja šį nuasmenintą kalbėjimą – įdomi ir nelengva tema kitiems svarstymams. Lee Hallas savo „Šaukštaveide Stainberg“ randa paprastumo, drąsos manyti ir daryti kitaip. Jo herojė – naivi ir permatoma devynmetė autistė mergaitė, mirštanti nuo vėžio. Jokio farso, jokio grotesko, jokių anturažinių priedangų. Argi nekeista, kad toks įmantrybėmis neapipintas kūrinys sulaukė nemenko rezonanso (iš pradžių pjesė buvo transliuojama per BBC radiją, paskui pritaikyta televizijai, o 2000-aisiais – ir scenai)? Ir nors tai tik kamerinis, – taigi  ypatingo įsiklausymo reikalaujantis vieno silpno, keisto ir jokios viešos socialinės ar filosofinės galios nei misijos neturinčio žmogaus monologas, kokiems mes šiais laikais dažniausiai neturime laiko, – dauguma kritikų kūrinį apibūdina kaip „emociškai galingą“ ar „emociškai sensacingą“.

Šis paradoksas pritrenkia labiau nei pati medžiaga. Vis dėlto tragikomiško grotesko, ir nemažo, čia esama. Tik jis ne iškeltas į formos paviršių, bet nuleistas giliai į idėjos vidų. Tik pamanykit, – tam, kad išgirstume dalykus, ant kurių yra pastatyta visa mūsų žmogiškoji būtis, juos reikia įdėti į vargšės, pusiau sąmoningos būtybės, baigiančios fiziškai išnykti, dingti iš mūsų pasaulio, lūpas... Leisti jai kalbėti naiviai ir skaidriai, – nes kitaip ji nemoka, nes taip  mes nebegalime. Ir kalbėti dalykus, kurie turėtų būti savaime suprantami, bet nėra. Tada tai mus pasiekia. Netgi sukrečia. Galima nujausti, kad sukrečia net tuos, kuriems tai, ką vadiname „amžinomis tiesomis“, atrodo primityvu, vienaplaniška ir nežmoniškai lėkšta. Jei į sceną paleistume kokį eruditą ar net šiaip eilinį sveiką žmogų, ir į jo lūpas įdėtume žinią, kad pasaulio pamatas yra gėris, o jo vardas – Dievas, būtume nušvilpti, ir patys, greičiausiai, švilptume. „Sveikam“ žmogui reikia bent ko nors neordinarinio, bent jau – ne kasdien sutinkamo, jo akimis žiūrint, – kažko  kreivo, iškreipto, beveik sunaikinto, – tik tada tai pasiekia jo iškankintą klausą...

Kitas dalykas, kaip šį paradoksą pavyko „pagauti“ ir juo pasinaudoti spektaklio statytojams Lietuvos scenoje (režisierė Marija Misiūnaitė, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė, videorežisierius Rokas Tarabilda, vaidina Neringa Bulotaitė). Tiesą sakant, kai imamasi tokios tiesiakalbės, „gerietiškos“ pjesės, visada baugu, kad ji bus uždusinta „teisingo“, tiesmukai melagingai širdingo kalbėjimo negalios, kuri su geru teatru, ir juolab su autentišku jausmu, neturi nieko bendra. Tokia medžiaga išties labai lengvai gali būti pražudyta romantinio teatro išeikvotos saldžiarūgštės stilistinės manieros, lėkšto intonavimo, dirbtinio sentimentalumo ir pavargusių sceninių įvaizdžių – tokia realybė. Ko mums taip dažnai pritrūksta – jau minėtos ironijos, filosofinės gelmės, kūrybinio įžūlumo, o gal tiesiog – gilesnio širdies (dvasinių) slėpinių pažinimo, prie kurių prisiliesti tik protu, ir išreikšti tik forma, išmone, nepakanka, nes taip jie tampa tik nuorodomis, ženklais,  terodančiais kryptį, bet neturinčiais galios įtraukti mūs į giliuosius žmogaus slėpinius?

Lee Hallo „Šaukštaveidė Stainberg“ Lietuvos scenoje dar tik pradedama rodyti. Iš pagarbos kūrybiniam aktui reiktų duoti laiko spektakliui įgusti  kvėpuoti tokioje erdvėje, kokią jis sau susikūrė. Kol kas tai labiau panašu į literatūrinius skaitymus scenografijos eskizų fone. Gal vis dėto dar pasirodys vidinės visų šio kūrinio sudedamųjų dalių jungtys, kurios tikrai yra galimos, kurios išties yra visai arti kūrėjų. Gal tik kol kas rakinama raktu, atidarančiu tik pirmąsias duris. O Šaukštaveidė ir durų, ir raktų turi tiek, kiek jų reiktų, kad žmogus, į ją įdėmiai pažiūrėjęs, išeitų kitoks nei atėjo.

Bernardinai.lt