Sunku apsakyti, kaip gera važiuoti ten, kur žinai rasiąs gerų naujienų. Kur lauks žmonės, žinantys, jog gerus darbus ne visada gera ir lengva daryti. Kad tokios pastangos nebūtinai bus pamatytos ir įvertintos. Kad duoti kitam – nebūtinai gauti pačiam regimu būdu. Kad pats davimo judesys, nuolatinis „ištuštėjimas“, jei tik jis nėra išorinis, kuria vis skaidresnę, vis švelnesnę ir minkštesnę erdvę, kurioje jaukiau apsigyvena ne tik kiti – ir pats.  

Kelias į Legailių senelių globos namus – per nykokas lygumas. Baigėsi gražus vėlyvo rudens nuosaikumas, nebelikę nieko, kas maitintų kelionės įtampos varginamą žvilgsnį. Lapkričio pabaiga: tuščia, plika, niekaip. Žemė - be spalvos, dangus - be gyvybės, jokių oazių – formų, garsų, judėjimo. Pasitraukė šiltas gyvulėlių kvėpavimas. Ištirpo paukščių rėžiai danguj. Medžiai labai giliai užrakino savo sultis, jos nebeteka, nebegirdėti. Net šviesa nebežaidžia – jos nepraleidžia tirštas debesų luobas. Visas prasmes, visą gyvybę ir grožį turi žinoti pats. Būti išmokęs mintinai, įkurdinęs gilioj bet aiškioj vietoj, kad lengvai ir greitai galėtum prasigręžti iki savo patirties saugyklų, kai šviesos, spalvų ir net pačios gyvybės askezė tampa nebepakeliama.

Taip ir su senatve, argi ne? Lėtas slinkimas prietemoj į išnykimą, į visišką susitaikymą, į nuvokiamą, bet nebūtinai visus ir visad guodžiantį perkeitimą. Apmirimą, mirimą reikia iškęsti, ir tiek. Ir nebūtinai pasiseka nuolankiai ir tyliai - reikia verkti, kai nebegali kentėti, plūstis, tarsi dėl viso to kažkas būtų kaltas, gedėti dėl savo gyvenimo, kai atmintis ima meluoti, jog nieko gero nebūta, ir visos saugyklos seniai tuščios. Kaip gerai, jei visa tai kas nors girdi, mato ir lydi. Jei šalia yra tų, kuriems daug atiduota. Kuriuos net nevilty gali pavadinti savais, net jei jų dėl savo maišto prieš mirtį akimirkomis neapkenti. O jei – tik nuskurusios svetimos sienos, valdiški žvilgsniai ir šykštūs „aptarnaujantys“ prisilietimai? O jei šaltis ir smarvė, kitų likimo bendrų pagieža ir  savigaila, nemokėjimas, neįstengimas taikiai sunykti?

 

 

Būtent tokių ir daug kitokių liūdnų vaizdų išvydome prieš metus, kai drauge su broliu Arūnu Pranciškumi OFM ieškojome skurdžiausių senelių namų, kad juos broliai pranciškonai ir Lietuvos televizija galėtų paremti Kalėdų akcija „Paprastas stebuklas“ – koncertu, vykusiu po Bernardinų bažnyčios skliautais Vilniuje, transliuotu per pirmąjį nacionalinį kanalą. Vieni nuo kitų šie namai iš išorės nelabai daug kuo skyrėsi. Bet labai skyrėsi vienu „matmeniu“: kai kuriuose jų žmogiškos šilumos buvo daugiau, daug, kai kuriuose – mažai, gerokai per mažai. Kai kuriuose sutikome žmonių, kuriuos dirbti šį sunkų darbą pakvietė gailestingumas, kai kuriuose – nedarbas mažuose miesteliuose ir apgailėtini etatai. Etatai neuždega akių, neplauna aptrupėjusių sienų ir nepiešia gražių ateities vizijų, jie tik padeda šiaip taip visiems išgyventi. Gailestingumas ne tik „nušveičia“ skurdą – jis bet kokioje plynėje apkabina tuos senus, dažnai – labai kreivą gyvenimą nugyvenusius žmones, mažų mažiausiai atidarydamas jiems akių langelius, kad jie nesidrovėdami galėtų išsiraudoti. Tikrai – „etatiniuose“ namuose nematėme verkiančiųjų, tik kurčiai kartojančius: mums čia gerai, skaniai valgom, visko užtenka“, o anuose, išmylėtuose, vos įeidavome į kokį kambarėlį ir pasipildavo ašaros. Skurdu niekas nesiskundė, tik - kad kartu, kad graužia nugyventas gyvenimas ir „valdiška“ jo pabaiga, kad vieniša be savų, kurie arba paskubėjo išeiti, arba buvo nevertinti... Namuose, kuriuose nereikia sulaikyti ašarų, galima pajėgti gyventi. Greičiausiai ten žmonės yra įpratę, kad juos apkabintų, padėtų sutramdyti tai, kas nuolat ėda ir neleidžia susitaikyti, nes šitokios senatvės liūdesys yra neišgydomas, tik apmalšinamas.

Kaip išsirinkome pačius varganiausius? Po daugybės skambučių brolis desperatiškai bedė pirštu į sąrašą, sakydamas: bus šitie. Nes visi, kuriems skambino iki tol, tvirtino: „Mums negerai. Daug ko stinga. Bet yra dar skurdesnių“. O Legailių vienišų asmenų ir senelių globos namų direktorius Renaldas Simėnas nedvejodamas atsiliepė: „Jūs pataikėte kaip pirštu į akį. Mes esame tie, kurių ieškote“. Ir tai buvo labai paprasta paprasto stebuklo pradžia. Kas surežisavo taikinį, kas suktelėjo tą pirštą į reikiamą akį, dabar, praėjus metams, labai gerai matome ir mes, ir legailiškiai. Pasak Renaldo, „tokie dalykai taip paprastai neatsitinka. Paprastas stebuklas? Nejuokaukit. Paprastų, mažų stebuklų pilna kiekviena diena, kiekvieno žmogaus gyvenimas, o štai tokie atsitinka tik kartą gyvenime. Kai kam – niekada“.  

Kai pernai per tokį pat rudenį atsiyrėme iki Legailių, buvome sukrėsti, dar neišlipę iš automobilio – negalėjome patikėti savo akimis, matydami iš išorės plėvelėmis užtemptus langus. Taip buvo saugoma šiluma, kurią, kaip vėliau patyrėme, šiaip ne taip gamino baigianti sugriūti senutėlė krosnis. Įėjus į vidų užgulė smilkalų ir šlapimo mišinio tvaikas – šeimininkai labai stengėsi apsaugoti svečius nuo jiems patiems kasdien įprasto dvoko. Žinoma – patalpos tiesiog negalėjo būti vėdinamos. Dabar jau nė nesinori prisiminti, ką ten matėme dar. Nuskurusios sienos, įlūžusios grindys, keli puodai virtuvėje (bet gana skanus valgis), kelios kriauklės visuose didžiuliuose namuose, bene vienas televizorius, nė vieno kompiuterio (administracijos dalyje - taip pat), kai kurios lovos pastatytos tiesiog ant plytų, surūdijusi skalbyklė ir - daug senatvės atvaizdų, liūdnų šešėlių, kurių realumu esi priverstas patikėti tik tada, kai nuo jų skruostų ant tavo rankų nukrenta tikros ašaros. Tiesa, dar - pritrenkiamas derinys: apsakytas vargas ir kone ideali švara. Švytintis skurdas. Iš jo bene geriausiai ir supratome, kad patekome ten, kur reikėjo.

Jei ir perlenkiau dabar, tai tikrai labai nedaug. Greičiau atvirkščiai – atmintis stengiasi išsivaduoti nuo sunkių prisiminimų. Filmavome, fotografavome, rašėme, rodėme. Šiltas Kalėdų koncertas į Bernardinų bažnyčią sukvietė daug tokių pat šiltų žmonių. Matyt, nemažai – ir prie TV ekranų, nes paaukojote 85 000 Lt. Tiesą sakant, ši suma tokiam skęstančiam laivui – tik niekniekis. Nepaisant to, direktorius Renaldas, mus pasitikęs dar lauke, švytėdamas ėmė vardyti pasikeitimus. Du dalykai buvo vienas už kitą malonesni: kad tų permainų buvo daug ir kad apie jas kalbėjo žmogus, kuris pats atrodė perkeistas: „Tai įprasmino mano gyvenimą. Kiekvieną dieną aš sutinku kaip stebuklą, kiekvieną rytą noriu pabusti. Negaliu patikėti, negaliu suvokti, kaip tai galėjo atsitikti. Kartais būna baugu, tarsi sapnuotumei nesibaigiantį gerą sapną“. Jei kas nors kam nors asmeniškai pastatytų pačius gražiausius rūmus, vargu ar kiekvienas apdovanotasis jais mokėtų taip džiaugtis. O čia – tik langai ir sienos, tik grindys ir dar šis tas kažkokiems sukiužusiems senelių globos namams, kurie savo lizdo tikrai nešildo... Tikra paslaptis tas žmogaus gerumas.

Pasirodo, „Paprastu stebuklu“ prasidėjusi geroji žinia šiems namams nesibaigė, tik įsibėgėjo. Į akciją dėmesį atkreipė Suomijos ambasada ir paramą netrukus pasiūlė Suomijos parlamento motociklininkų klubas, tarptautinė organizacija „Star Of Hope, švedai, siunta, gauta ir iš JAV (ši, tiesa, su akcija nėra susijusi). Pasak direktoriaus, didžiausias uždavinys dabar – suspėti tą pagalbą priimti, teisingai panaudoti ir net ja dalytis, kai patiems jos būna gana.

Tiesą sakant, tikrai sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką galima padaryti tiek daug: sudėti nauji langai, įrengta moderni krosnis, gyventojų gultai pakeisti į patogias funkcines lovas, supirkta būtiniausia buitinė technika, kompiuteriai, suremontuota, atnaujinta nemaža dalis patalpų... Dar laukia stogo dangos keitimo, vidaus ir išorės sienų atnaujinimo ir daugybė kitų darbų. Žmonių šioje įstaigoje nepadaugėjo, darbų – keliagubai. Bet nesiskundė niekas. Tik džiūgavo ir džiūgavo. Tik šypsojosi ir mosavo rankomis: „Žinokit, negaliu apsakyt, negaliu apsakyt...“ Tik iškepė labai skanų pyragą. „Direktyvomis šitaip pasielgti nepriversi. Moterys taip norėjo“, – tarsteli Renaldas. Labai stengiausi įsiminti, už kieno lėšas kas įsigyta, paskui numojau į tai ranka – nereikia tų stebuklo suvestinių, jos ne šiai ataskaitai. Šiai ataskaitai – gyvas liudijimas, kaip nedaug tereikia, kad pati niūriausia situacija pasikeistų. Kokios nedidukės kiekvieno mūsų pastangos pakanka, kad daugybės žmonių orumas būtų pradėtas atkurti. Ir kaip svarbu, kad tai, kas mūsų patikėta, patektų į skaidrias ir švarias, doras ir kruopščias rankas. Štai ir visos būtinos sąlygos, kuriomis norėjo pasinaudoti Didysis stebuklo Autorius, kurio vaidmuo ir braižas čia taip gerai atpažįstamas...  

Prabėgom pakalbinau keletą gyventojų. Vieni sakė: matot, kaip pas mus dabar gražu? Kiti džiaugsmingai mojo pro naujus langus, treti skeptiškai niurnėjo: dar daug ko trūksta, nieko čia tokio nenutiko... Žinoma, kad taip - žmonės džiaugtis išmoks negreit. Kai kurie - gal net niekada. Namų žaizdos gydomos daug greičiau ir lengviau. Su širdžių žaizdomis kai kuriems tenka nebeatsiskirti. Ir tai, kad Legailių senukai gyvens šviesiau ir gražiau – joks stebuklas, tik elementari būtinybė. Stebuklas yra tai, kad mes su jumis dar pasiduodame jam, dar mokame, dar galime jį padaryti. Vilniaus broliai pranciškonai ir Lietuvos TV vėl ruošia Kalėdų akciją, kuri jau prasideda. Šįkart eilėje prie jūsų dosnumo stebuklo – Svėdasų senelių globos namai. Juk tiesa, kad pats davimo judesys kuria vis skaidresnę, vis švelnesnę ir minkštesnę erdvę, kurioje jaukiau apsigyvena ne tik kiti – ir mes patys? 

Tikrai parašiau labai euforišką straipsnį. Tuo taip džiaugiuosi – ne tiek jau daug panašių progų pasitaiko. Betgi negaliu iš šios kelionės išbraukti paskutinio mūsų apsilankymo epizodo. Kai po visų apžiūrų gėrėme arbatą, į naująjį Renaldo kabinetą knygų ryšulėliu nešina įėjo senutė mokytoja Eugenija Misiūnienė. „Šių namų siela, pradirbusi čia per 30 metų“(anksčiau tame pastate buvusi mokykla), - pristatė ją Renaldas. Moteris tik norėjusi padėkoti „visiems geriems žmonėms, atsiliepusiems į legailiškių vargą“, ir įteikti akcijos rengėjams savo parašytą ir išleistą knygą „Yra toks kaimas Legailiai“. Gražiai it odę išgiedojusi padėką, kurią jums ir perduodu, ji pakėlė ranką ir pasakė: „Bet! Aš noriu jūsų paprašyti dar kai ko“. Nors tu skradžiai žemę prasmek: kada paskutine instancija liausis buvusi žiniasklaida ir vienuolynai? Ant Legailių namelių siauru ruožu it iš gausybės rago pasipylė gėrybės. Svetimų šalių žmonės ir organizacijos suskato dalytis savo ištekliais, Biržų savivaldybė skyrė dešimtis tūkstančių stogo dengimo darbams, bet... į Legailių kaimelį, kuriame gyvena beveik vien tik seni žmonės, pasirodo, poilsio dienomis niekaip nepajėgia užsukti autobusas, vežantis į Biržus... „Brangieji, paprašykit ko nors, kad bent šeštadieniais vairuotojas užsuktų į Legailius. Taigi tik du kilometrai į šoną! Juk mes nepajėgiam nueiti, jau nebepajėgiam, o visko reikia – vaistų, maisto, visko...“

Nelabai plati, pasirodo, toji stebuklo geografija... Ar jau legailiškiams reikės suskubti palikti savuosius ir bandyti persikelti į globos namus, kad galėtų pasivėžinti iki Biržų? Mat suomiai ir autobusą ketina padovanoti. Net nuotrauką atsiuntė, kokį. O mes? Kokias gi išlaidas skaičiuojam, išbraukdami iš maršrutų tuos du kilometrėlius? Kokios sąmatos sukasi mūsų galvose, kai atmetinėjam kuklučius prašymus ir verksmingus skundus? Į kokius „svarbius projektus“ investuojami tie grašiai, kurie taip nesunkiai nuvežtų kelias dūšeles „duonelės nusipirkti ir į žmones pasižiūrėti. Juk liūdna mums. Juk liūdna“.

Už liūdesį niekas pinigų nedalija, tiesa? Ypač jei senatvė atrodo tokia nereali, tokia tolima. Bet ji, sako močiutė Eugenija, tik du kilometrai nuo plačiojo gyvybe, greičiu ir jėga pulsuojančio kelio. Tik du kilometrai, brangieji...   

Bernardinai.lt