Jau nesvarbu, kada – po kelių dienų, savaičių ar mėnesių – išmuš paskutinė ministro pirmininko politinės karjeros akimirka. Taip pat neverta pernelyg sukti galvos spėliojant, kaip baigsis jo šeimyniniai viešbučių ir kitokių verslų reikalai. Istorijoje išliks tik vienas šių įvykių akcentas – visiems laikams išnykdamas iš viešosios arenos, šis žmogus su savimi nusiveda į nebūtį ir visą lig šiol egzistavusią politinę ir partinę sistemą. Nors iš pažiūros ji dar stovi, tačiau pamatai jau suirę ir netrukus būsime priversti spoksoti į griuvėsių krūvą.
 
Atrodo, dar ne visi gali patikėti, kad tai jau iš tiesų pabaiga. Kad mėginama išvengti akistatos su tikrove, išduoda šiomis dienomis neretai pasigirstantys viešbučio istorijos komentarai, išsakomi su keista menkai slepiamo apgailestavimo gaidele: girdi, apmaudoka, kad dėl tokios menkutės istorijėlės turi trauktis tautos didžiavyris, atlikęs tiek reikšmingų darbų valstybei.
 
     Reikia tikėtis, istorikai ne kartą sugrįš prie šio žmogaus biografijos. Nežinia, kokios bus jų išvados. Ir vis dėlto girdint tokius apgailestavimus kyla noras iš anksto taip kalbančius įspėti, kad nedrįstų meluoti. Dideli politikai taip nebaigia. Ilgamečio šalies ministro pirmininko politinę karjerą nutrauksiančio ar bent jau negrįžtamai sunaikinsiančio jo gero vardo likučius reikalo pobūdis ir mastas savaime atskleidžia jo, kaip žmogaus ir politiko, interesus, tikrąjį santykį su valstybe, kuriai vadovauta tiek metų, intelektinius ir moralinius akiračius. Ne, tai ne valstybininko akiračiai. Tai -- viešbutuko dydžio pasaulėlis.
 
Neleistina pasiduoti istorinei amnezijai. Šis žmogus atėjo į politikos areną su fraze, kad lietuviškoji trispalvė yra ,,skuduras”, ir išeina iš jos ne kaip Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas, bet kaip kompartijos pirmasis sekretorius, paskutinį kartą desperatiškai mėginęs atgaivinti senąją gerąją virš įstatymo esančių viešpačių teisę ir spustelėti šalies prokuratūrą, kad ši visiems primintų, jog šiukštu niekam nevalia drumsti neliečiamojo ramybės.
 
     O tikruosius nuopelnus ir jų dydį taip pat dar reikės kruopščiai pasverti. Pavyzdžiui, neverta taip jau pabrėžti, kad šis premjeras atvedė šalį į Vakarų struktūras, kol nepaskelbti kitų šio valstybės laimėjimo kūrėjų bei liudytojų prisiminimai ir neatskleistos visos aplinkybės, kuriomis jis buvo pasiektas. Mat nueinančio politiko sugebėjimai priskirti sau kitų darbus išties įsidėmėtini. Pakanka prisiminti, kaip jis kartu su tauta ,,ėjo į nepriklausomybę”, tačiau užsukti į Baltijos kelią kažkodėl taip ir nesurado laiko. Ir tai anaiptol ne vienintelis toks AMB politinės biografijos epizodas. Tobulai įvaldytas menas pasalūniškai tykoti nuošalyje taikantis nutverti savąją grobio dalį, bailumas ir veidmainiavimas buvo ir yra neatskiriami šios biografijos palydovai.
 
     Galbūt kas nors mėgins griebtis šiaudo ir pasakys: tai yra monumentaliausia Lietuvos politinio gyvenimo figūra, vienintelė išsaugojusi nemenką populiarumą iki pat paskutinių savo buvimo politikoje dienų. Tačiau ir šis argumentas šauna pro šalį. Mat čia gali būti tas atvejis, kai populiarumas byloja ne tiek apie patį politiką, kiek apie jį įsimylėjusios visuomenės dalies savybes. Taip, šio asmens populiarumo rodikliai visada buvo aukšti, bet tai savaime nėra tikro laisvos tautos lyderio požymis. Jie gali reikšti taip pat ir tai, kad pusamžį trukusi okupacija paliko pėdsakus išaugindama šimtus tūkstančių istorinės atminties ir tautinės bei valstybinės savigarbos neturinčių vergų, net nedrįstančių pasipiktinti visagalio pono išdykavimais. Ir net nuoširdžiai manančių, kad ,,jam” taip elgtis privalu – mat rangas įpareigoja būti kažkaip ypatingam.
 
     Na, o šio ilgamečio didvyriško tarnavimo tautai vaisiai šiandien matyti kaip ant delno. Premjeras atsisveikina su valstybe sąmoningai ją šantažuodamas: jis lieka nepasiekiamas jokiam žmonių teisingumui arba po savęs palieka politinės ir partinės sistemos griuvėsius. Jokia politinė aritmetika negali atšaukti bręstančios didžiulės politinės krizės, kurios įmanoma išvengti tik tuo atveju, jeigu ,,socialdemokratai” parduotų savo ilgametį bosą ir atgailaudami nusilenktų ,,darbiečių” vedliui. Pikantiškas konservatorių vaidmuo režisuojant šią įsivaizduojamą atgailos sceną išduoda protu nesuvokiamą šios partijos vadovybės politinį trumparegiškumą ir moralinį bei politinį neatsakingumą. Viešas jos rūpinimasis tikrai prasta moraline premjero sveikata, bet čia pat slapta dedamos viltys į priešlaikinius Seimo rinkimus yra neįtikėtinas desperatiškoje padėtyje atsidūrusios partijos politinis avantiūrizmas, kurio padariniai neprognozuojami.
 
     Kita vertus, neliesti visus padorumo likučius praradusio ir visai suįžūlėjusio politikos mohikano, kaip kad siūlė pasielgti šalies prezidentas, taip pat absurdiška ir nusikalstama. Tad gal pirmą kartą atkurtos nepriklausomybės istorijoje matome karštligišką sambrūzdį, kuriame nebėra nė krislelio politinės minties. Ilgus metus gilėjusi šalies politikos degradacija pasiekė tobulybę, kai pasiekta stadija, kurią įmanoma apibūdinti tik žinomu ,,vorų butelyje” vaizdiniu. Jokios politologinės ir net žmogiškos sąvokos čia nebetinka.
 
     Tad išeitis viena: būtina keisti šalyje galiojančias politinio žaidimo taisykles, kad politikoje galėtų dalyvauti ne tik vienas kitą butelyje ryjantys vorai, bet ir žmonės.
www.pilieciai.lt