Yvonna Gaillova, vieno aplinkosaugos instituto, įsikūrusio Brno mieste, Čekijoje, direktorė, paklausta, ar „Nepirk nieko” diena gali ką nors pakeisti ir ar nereikėtų tokios pasaulinės tradicijos įdiegti čia, Vidurio Europoje, atsakė: „Bijau, kad tokie renginiai gali turėti priešingą poveikį – žmonės pirks pirkę, nepaisydami to, kad vieną dieną susilaikys, maža to, kitą dieną jie galės didžiuotis išgelbėję visą pasaulį”. Šiandieniai vartojimo priešininkai mano vykdantys kilnią misiją, kurios tikslas - išgelbėti autentišką, besaikio vartojimo žalojamą pasaulį. Tačiau ar viskas tikrai taip? Ar netrūksta jiems savikritiškumo?

Lapkričio 27-ąją, sekmadienį, pasaulinę „Nepirk nieko“ dieną, buvome raginami aplenkti prekybos centrus ir parduotuves, pasisakyti prieš besaikį vartojimą, dirbtinai kuriamą prekių paklausą. „Nepirk nieko“ aktyvistai ragino nefetišizuoti prekės ir neidentifikuoti savęs su perkamu daiktu ar paslauga, ragino nebūti vartotojais. Viskas būtų gerai, jeigu ne pačių vartojimo priešininkų nenuoširdumas, nenuoseklumas, polinkis taikyti dvejopus standartus bei nežinia iš kur atsiradęs žinojimas, kas yra „natūralus“, o kas „dirbtinis“ poreikis.

Antivartotojai instinktyviai klysta, sutapatindami vartotojiškumą su prekybos centrų veikla ir jų siūloma produkcija. Todėl prekybos centrų ir parduotuvių puolimas yra beprasmiškas. Jeigu ir turėtume ten nesilankyti, tai tik dėl baisaus elgesio su kasininkais ir salės darbuotojais. Tai būtų rimtas motyvas boikotui. Serijiniai Kalėdų Seneliai - argumentas menkas.

Vartotojiškumas nėra susijęs vien su „greito“ maisto restoranais, mada, Holivudo produkcija, TV šou. Tuomet viskas būtų pernelyg paprasta ir tiesmuka. Taip pat sėkmingai - ir tai yra pats nemaloniausias vartotojiškumas - galima vartoti ir knygas, kiną, spektaklius bei muziką, galima vartoti gamtovaizdžius ir miestovaizdžius, ypatingu būdu įtraukiant juos į savo „turtingos ir subtilios nevartotojo sielos skrynią“. Pažįstu žmogų, kuris „Kino pavasario“ metu, per vieną dieną, „suvalgė“ daugiau nei dešimt filmų. Nesmerkiu, tačiau, sutikite, neįmanoma tiek daug filmų pažiūrėti nuoširdžiai, atidžiai. Taip, kaip neįmanoma per savaitę aplankyti penkių šalių.

Kaip ir „elitinę“ kultūrą, taip pat sėkmingai galima vartoti ir alternatyvias, „nevartotojiškas“ ideologijas (pankų, hipių, rastamanų). Deja, toks teisuoliškas demonstravimas buvo (ir yra) įmanomas tik dėl to, jog praėjusi moderni, pirmoji vartotojų karta (kalbant apie Europą ir JAV) sukaupė gana daug kultūrinio ir piniginio kapitalo, kad jį būtų galima švaistyti. Naudodamasis tėvų sukurta gerove, „alternatyvios“ mąstysenos jaunimas savo ideologiją netruko paversti prestižo ženklu, „alternatyva“ visam supuvusiam kapitalizmo dvasia persmelktam pasauliui. Tą patį galima pasakyti ir apie šiandienius antiglobalistus, marksistus, anarchistus etc.   

Galbūt esu pernelyg vienpusiškas? Neteigiu, kad alternatyvus gyvenimo būdas neįmanomas, taip pat sutinku, jog negalima pasaulio dalyti į laimėjusiuosius ir pralaimėjusiuosius, pagrindiniu kriterijumi laikant turtą ar galimybę daugiau nupirkti. Nesiginčijame dėl to, tačiau atitinkamai mūsų neturėtų krėsti drebulys išgirdus žodžius „pirkti“, „prekė“, „prekybos centras“, taip pat neturėtume pernelyg rimtai traktuoti tų, kurie pirkimą prilygina blogio karalystei. Prekė nėra vien tik prekė. Rūpestingai ir atidžiai išrinkta prekė grįžus namo virsta dovana: gražiu, naudingu daiktu. Daikto kokybė parodo tavo skonį, jautrumą ir artimo žmogaus poreikių pažinimą, t.y. komercinis, beasmenis produktas transformuojasi į kažką asmeniška. Taip palaikomi seni ir užmezgami nauji ryšiai tarp žmonių. Viskas priklauso nuo nuoširdumo.

Būtų kvaila neigti vartotojiškumo problemą, tačiau ji nėra tokia paviršutiniška, kaip ją bando pavaizduoti vartojimo priešininkai. Ypač svarbu tai suprasti mums, gyvenantiems Vidurio ir Rytų Europoje. Andrew Stroehleinas „Central Europe Review”, rašydamas apie pokomunistinę Vengriją, teigia, kad būtent vartotojiškumas, noras pirkti padėjo pagerinti daugybės žmonių buitį. Ypač palengvėjo moterims, rašo jis, kurioms iki pat šių dienų teko (ir vis dar tenka) labai daug, sunkiai ir neracionaliai dirbti namuose alinant savo jėgas ir žalojant kūną. Verta turėti tai omenyje. Tam, kad vyktų technologijos pažanga, neišvengiamai reikia išgalvoti poreikius.  

Vartotojiškumas taip pat yra didesnė ir kompleksiškesnė problema nei „Coca–Cola“, „McDonaldas“ ar „Santa Clausas“. Kai visas dėmesys ir vandens pistoleto srovė nukrypsta į šią trejybę, lieka nepastebėta daug esmingesnių problemų: tarkime, mes nepastebime, kad būtent Sovietų Sąjunga su savo ekonomine ir moraline doktrina pasiekė aukščiausią destruktyvaus vartotojiškumo lygį, arba lieka neatsakyta į klausimą - kodėl būtent tam tikrų daiktų akumuliacija žmogui yra svarbi? Kokie tie daiktai? Kodėl vyrai, negalėdami nupirkti savo žmonoms ko nors jų ypač geidžiamo, kenčia impotencijos problemas? Jeigu individas savo tapatybę apibrėžia vartodamas, įsigydamas (arba negalėdamas įsigyti) tam tikrų „prestižinių“ daiktų, ir tai turi įtakos jo psichosomatikai, tai jau psichologinė, filosofinė problema. Jai ištirti reikia rimtų studijų, svarių argumentų, o ne paaugliško tyčiojimosi iš „dirbk, pirk ir mirk“ pasaulio. Beje, tebūna tai retorinis klausimas vartojimo priešininkams: ar jų taikinyje buvo numatytos arbatos parduotuvės, „buržua“ kavinės ir knygynai? Galbūt jie mano, kad tai erdvės, kuriose mažiau vartojama? O gal brutalus vartojimas vyksta vien tik parduotuvėse? Štai taip galvodami pamatome, kad lyg ir nėra ką pulti, nėra objekto. 

Leiskite pabaigti šaržu. Visi patogumai, paslaugos yra išsigalvoti. Tai prekybininkų išmonė mums, naivuoliams, apgauti. Tačiau „kas gi dėl to kaltas?“ Būkime atsparūs užklupusių negandų akivaizdoje, o jei nepavyksta: pavalgykime, paėskime - skrandžio sultys - dalykas rimtas. Ir joks teisuolis, pasaulio gelbėtojas, „būties“ karalystės gynėjas nepadės, kai jos skiriasi.

Bernardinai.lt