Sovietmečiu didžiuosiuose šalies miestuose greičiausiai nebūta nė vieno bent kiek kultūrai neabejingo žmogaus, kuris nežinojo takelio, vedančio į Menininkų namus, ar tuomet rimtai, šiandien kiek ironiškai vadinamus rūmus. Tai tikrai buvo viena iš šiltų kultūros mėgėjų vietų, kurioje vyko truputį cenzūruotas, truputį kontroliuotas tačiau vis dėlto gyvas kultūrinis vyksmas. Paskelbus nepriklausomybę, ši gyvoji gysla tarsi užako - Menininkų namai dėl daugelio priežasčių tarsi prarado savo tapatybę, liovėsi buvę miestelėnų traukos centrais. Daugelis jų tiesiog vegetavo arba tyliai liovėsi egzistavę. Bet ne visi.

Štai klaipėdiečiai surizikavo, pabandydami senai struktūrai suteikti naują formą ir naują gyvybę – prieš gerus metus Klaipėdos menininkų namai tapo Kultūrų komunikacijų centru. Nebūtų taip nuostabu, jei tai būtų įvykę, tarkime, Vilniuje, kuris niekada taip ir nepajuto tikro kultūrinio bado, neprarado savo vartotojų. Tačiau Klaipėdoje – kitaip. Neprisimenu laikų, kad uostamiestyje menininkai nebūtų dejavę dėl „kultūrinės tremties“, atskirtumo nuo gyvo ir veržlaus sostinės pulso, o šiandien pagrindo tokioms dejonėms yra tikrai daugiau – kol miestas pats sau neatskleis savitumo jėgos ir grožio, kol neinvestuos į jį tiek, kad tuo galėtų gėrėtis ne tik patys miestelėnai, bet ir norėtų kaskart grįžti atvykėliai, kol menų pedagogai, istorikai, valdžios atstovai ir visi kiti, nuo kurių bent kažkas priklauso, „neužkerės“ jaunosios kartos meile savo jūriniam miestui tiek, kad išėję jie iš bet kur norėtų grįžti, jį puošti, kol miestelėnai išmoks vertinti ir puoselėti tai, ką turi, kultūros darbuotojams judinti šį vežimą bus labai sunku. Keli pokalbiai su uostamiesčio kultūrininkais, deja, tokį įspūdį tik sustiprino – dažnas sunkiai dūsavo ir guodėsi, kad viskas apmirę, nyku, nuobodu. Dažnas, bet tik ne tie, kurie tikrai ir sunkiai dirba!

Žiūrėjau į Klaipėdą praeivio žvilgsniu vėlyvą rudenį, kai gatvės ištuštėjusios, kai jų nepuošia poilsiaujančiųjų spalvos, ir ji man atrodė kažkokia truputį nelogiška. Uostas, iš kurio tikiesi staigmenų, jaukių netradicinių erdvių ir gaivių potėpių, kuriuos ant miesto veido tegali brūkštelėti tik daug dangaus ir plačios jūros erdvės matantys žmonės, atrodė visiškai pilkas, nuobodus ir liūdnas. Kelių pėdų didumo Senamiestyje, pačiame jo centre, kur galėtų klestėti galerijos, mažos parduotuvėlės, kavinukės ir dar kažin kas, užklupau... sporto klubą, rūbų ar kažkokią kitokią taisyklą, fantazijos nepažadinti namų langai ir vitrinos priminė traukinio „Maskva – Kaliningrad“ langus, o užsukusi į Klaipėdos fotomenininkų sąjungos galeriją visai suglumau – jei nebūčiau joje buvusi anksčiau, vargu ar būčiau apskritai suradusi. Tik iškaba lauke, tik pridegusios kopūstienės kvapas laiptinėje (pirmame aukšte – niūroka kavinė), ir tik menkas lapelis su vos įskaitomu užrašu ant durų: atseit, jei kas nori pamatyti parodą, prašom ateiti nuo 13 val. Kodėl ne nuo 18 ar 20? Dar mažiau vargo tarnautojams... Patikėkit, net apsidžiaugiau, kad tos durys neatsidaro – taip ir pamačiau apšiurusias sienas, keletą prastai įrėmintų darbelių ir miegantį budėtoją. Duokdie, kad būčiau klydusi...

Teko bėgti atgauti kvapą į „Pėdą“ – privačią V. Karčiausko galeriją, iš kurios nesinorėjo išlįsti ilgai ilgai – kol atvažiuos traukinys ir kur nors išveš. Kerimo grožio V. Karčiausko metalo skulptūros, gražiai sutvarkyta galerijos erdvė pamažu grąžino jausmą, kad pėda po pėdos į mylimą uostamiestį ateis marių vandenų ir vėjų nugairintos spalvos, gyvoji ir tikroji buities, būties, gyvenimo ir kūrybos estetika.  

Betgi lengva būti pakeleiviu, teatleidžia man klaipėdiečiai už tokį žvilgsnį. Gal tik norėjau bakstelėti į paširdius, tik šiek tiek užsiutinti ir priversti gintis, priversti įrodyti, kad taip blogai nėra, o bus tik geriau. Juolab kad stiprių, naujų pastangų tikrai yra. Kaip jau sakiau – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Keli jauni ir veržlūs žmonės, viską darantys taip, tarsi kurtų pasaulį iš naujo. O kas nuginčys, kad be tokio ambicingo užmojo dar negimė nė vienas normalus projektas?

Oficialiai KKKC veikla pristatoma taip: „Tai Klaipėdos savivaldybės įsteigta kultūros įstaiga, skatinanti kultūrinių mainų programas, inicijuojanti visuomenės kultūrinį ugdymą, suteikianti sąlygas Europos ir pasaulio menininkams gyventi ir kurti Klaipėdoje, operatyviai ir kokybiškai skleidžianti informaciją apie Klaipėdos kultūrą ir meną miesto gyventojams ir svečiams, kurianti Klaipėdos kaip atviro miesto, skatinančio kultūrinį - meninį dialogą, įvaizdį“.

O neformalus pokalbis – su centro vadovu Ignu Kazakevičiumi ir meno projektų vadove Skaiste Kazarauskaite.

Kokia buvo toji reforma, kuri, regis, tikrai išgelbėjo Klaipėdos Menininkų namus?

Ignas Kazakevičius. Menininkų namuose dirbo daug gerų darbuotojų, tačiau pati struktūra jau buvo atgyvenusi, nes dubliavo kitų įstaigų funkcijas. Nepriklausomybės metais atsirado privačių galerijų, Rašytojų, Architektų ir kitos sąjungos toliau rūpinosi savais žmonėmis, susikūrė tinklalapius, o čia vykdavo daug, bet smulkių renginukų, kurie pasiekdavo labai mažai vartotojų. Praktiškai organizacija buvo nebereikalinga.

Mes iš tiesų svarstėme, ar leisti šiai struktūrai numirti, ar bandyti ją perorganizuoti. Pasitarę su tuometine Kultūros skyriaus vedėja Nijole Laužikiene suformavome programą, kokia kryptimi turėtume eiti, kokie žmonės čia turėtų dirbti, į ką turėtumėme orientuotis, ir darbai pajudėjo.

Kaip išsprendėte tokiais atvejais gana skausmingą darbuotojų klausimą? Juk paveldėjote ne tik bazę, bet ir žmones?

Viskas keitėsi savaime - vyko natūrali darbuotojų kaita. Šiuo metu dirbantys: Rūta Ambrasūnienė, Skaistė Kazarauskaitė, Gytis Skudžinskas, yra idėjos žmonės. Pinigų, suprantama, yra labai mažai, o kol „įsuki“ naują idėją, kūrybinės, darbo sąnaudos labai didelės... Tačiau esantys čia žino, jog sulauks savo įdirbio rezultatų tik kantrybės, novatoriškų idėjų ir to paties DARBO dėka.  

Kokia yra jūsų idėjos šerdis? Nuo pat pradžių buvo aišku, kad pasirenkate eksperimento kryptį?

Menininkų namų veikla apėmė gana siaurą sritį. Betgi kultūros sąvoka yra daug platesnė, nei tik atskiri menai, tai ir edukacija, ir socialiniai dalykai. Tarkim, kelias į žmogaus širdį, priklauso jau socialinei sričiai. Tai galima daryti ir per meną, bet tada jau reikia konkrečios koncepcijos, tam tikros veiksmų grandinės, kurios sudedamosios dalys bus ne tik  pavieniai poezijos vakarai ar dailės parodos. Reikia jungti, pavyzdžiui meno festivalį su tą temą papildančiais seminarais, konferencijomis (arba atvirkščiai), kuriose kalbama apie kultūros prioritetus tiek Klaipėdoje, tiek ir Lietuvoje, apie sąsajas su užsienio šalių kultūra, iš kurios mes galime perimti daugybę vertingų veiklos modelių. Kol kas vis dar lygiuojamės į tai, kas padaryta užsienio šalyse.

Taigi, reikėjo sukurti mechanizmą, kuris būtų universalus. Mūsų šūkis (ar iššūkis?) - „Kultūra prasideda čia“. Norėtume sukurti tokią kultūrinę molekulę, kurioje viena kitą papildytų jau minėtos įvairios grandys. Ketiname daryti ir  kamerinius renginius, skirtus mažai auditorijai, jei juos lygintume su Jūros švente, tačiau  kai kuriems žmonėms tai būtų svarbu, nes niekas kitas tokių galimybių jiems nesuteikia. Vystosi ir kultūros klubo idėja, apie kurią mes seniai svajojame, bet vis neturėjome progos įgyvendinti. 2006 m. jau pakviesime į pirmuosius susitikimus. 

Minėjote edukacinę misiją. Ką turėjote galvoje konkrečiai?

Skaistė Kazarauskaitė. Viena iš edukacinių idėjų – pateikti solidžią ir gerai parengtą kultūrinę informaciją.  Daugelis kultūros vartotojų ir kūrėjų tiesiog negali jos pasiekti. Gal, tarkim, vyresnioji karta žino režisierių A.Tarkovskį, bet didelei jaunimo daliai jis nėras žinomas. Taip pat retai šiuolaikinio meno tendencijos retai pristatomos paprastai ir įdomiai. Bibliotekose literatūros yra, bet nėra vaizdinės medžiagos. Taigi mes galvojame apie klubą, į jį diskusijai kviestume įvairių kartų žmones. Profesionalai  vaizdine ir akademine medžiaga pristatytų įvairias meno rūšis, pakomentuotų niūdienos tendencijas.          

 

Norite kultūrai sugrąžinti deramą vietą kasdieniame žmonių gyvenime?

 

S. K. Kultūrininkai savo publiką turi ugdyti, skatinti kuo plačiau domėtis kultūros vyksmu,  suteikti progų ir galimybių savišvietai, įvairiais būdais kelti aukštesnės „prabos“ kultūros poreikį, kaip sako poetas Vytautas P. Bložė. Tam, kad visus trauktų ne tik hipermaxima, būtina „kultūrinius produktus“ kurti įvairioms amžiaus grupėms, nepamirštant vyresnės kartos žmonių.

 

I. K. Bet reikia pabrėžti, jog mes neužsiimame komercine veikla, nes jei reiktų tai daryti, greičiausiai taptume galerija, atliekančia tam tikras komercines funkcijas – rengtume muges, gamintume ne visai mums reikalingus daiktus ir galbūt grįžtume į tą patį tašką, tik gal dar žemesnio lygio. Esame biudžetinė įstaiga, bet aktyviai ieškome ir kitų finansinių šaltinių – fondų, privačių rėmėjų.

Kad būtų aiškiau, pakalbėkime apie jūsų struktūrą ir atliekamus projektus – kai kurie iš jų jau netgi spėjo tapti tradiciniais?

I.K. Mūsų veiklos sritys būtų tokios: rezidentūra, kultūros informacijos sklaidą kuruojantis padalinys, KKKC galerija, KKKC inicijuojami meno ir kultūros paveldo projektai, konferencijos, seminarai, parodos, edukacinės programos, meno akcijos – visa tai yra sujungiama į vientisą metų veiklos piramidę, sudarytą iš kelių stambesnių kultūrinių kompleksų. Taip pat KKKC  yra ir bazė kultūros mainams, vieta, kur mezgami aktyvūs santykiai tarp kultūros ir meno kūrėjų bei vartotojų. Ypač daug dėmesio, beje, skiriame kultūrinės miesto tapatybės paieškoms – jau buvo surengti keturi tarpdisciplininiai renginiai: du simpoziumai, Architektų dienos proga rengta konferencija „Kryptis - jūrinis miestas“, kultūros paveldą ir šiuolaikinį meną jungiantis festivalis. Tarptautinis simpoziumas „Neužšąlanti kultūra“ ir meno festivalis „Pamirštos  vietos“ jau yra tapę tęstiniais. Taip pat tradicinis yra ir fotoprojektas „Erozija“, suteikiantis galimybių debiutuoti tarptautinėje erdvėje jauniems menininkams. Kartu su menininke Jūrate Rekevičiūte ir prodiuseriu Ričardu Rickevičiumi organizuojamas projektas „Now Art Now Future.Print“ („Rytoj yra dabar. Grafika“) 2006 m. taps grafikos meno bienale.  Šiais metais jame dalyvavo menininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Viena didesnių „Now Art Now Future. Print“ staigmenų – šalies geležinkeliais keliaujanti paroda, t.y. vagonas – galerija, kurią turėjo progos matyti ir vilniečiai.  Labai džiaugiamės, kad prie mūsų didžiųjų projektų prisijungia kuratoriai iš kitų šalių ir iš kitų miestų. Tai palengvina mūsų veiklą,  plečiasi idėjos, tiesiami kultūriniai tiltai.

O rezidentūra, www.kulturpolis.lt?

S. K. Rezidentūra - tai numatoma galimybė gyventi ir kurti Klaipėdoje menininkams, kurie dalyvaus KKKC inicijuojamuose projektuose. Taip pat tai – galimybė uostamiesčio menininkams išvykti į užsienio rezidentūras. Mes tiesiog suteikiame jiems informaciją, paaiškiname, kaip pildyti paraiškų formas, pateikiame katalogus iš kitų galerijų, kultūros centrų, kad jie galėtų užmegzti ryšius su užsienio partneriais, suteikiame pradines konsultacijas,  ruošiant savo kūrybą pristatančią informacinę medžiagą. Mūsų internetiniame puslapyje www.kulturpolis.lt galite rasti menininkams aktualias nuorodas į konkursų, rezidentūrų, parodų pasaulį... 

Ar vietos menininkai nelieka nuošalėje, kai projektai tampa tokie išplėstiniai?

S. K. Kultūriniai mainai naudingi ir patiems uostamiesčio menininkams, tai – ir nauja patirtis, ir naujos žinios, ir pozityvi kūrybinė įtampa.

I. K. Kviesdami menininkus iš kitų šalių ir miestų, turime tikslą uždegti, pakelti ir vietos menininkus, nes jie tikrai yra neaktyvūs. Daug kas sako, jog nori dalyvauti pleneruose, konferencijose, bet nežino, kur kas vyksta... Tokiems žmonėms padedame užsikabinti, kartais netgi tarpininkaujame, ieškant stipendijų , galimybių pristatyti savo kūrybines idėjas mieste, Lietuvoje bei užsienyje.

Kad senoji karta yra kiek prislopusi, tai nestebina – savo duoklę miestui jie garbingai atidavė. Bet ar ir jauni menininkai yra tokie neiniciatyvūs?

I. K. Klaipėda po truputį gęsta. Tie, kurie čia atvažiavo prieš 20-30 metų, kaip minėta, jau nebėra aktyvūs kūrėjai, o jaunimas traukia iš pradžių į Vilnių, paskui – dar toliau. Taip mes lėtai nukraujuojame. Ši saujelė žmonių, kurie dirbame čia, iš tiesų triūsiame tiems, kas čia kurs po 15 metų... Skambiai pasakyta, bet tam, kad kultūros vartotojas atsirastų, kad susiklostytų kultūrinės tradicijos, reikia labai daug laiko. Žinoma, ir miesto valdžia turėtų žengti tam tikrų žingsnių – turime išmokti išsaugoti  menininkus čia, Klaipėdoje.

Išsaugoti juos Klaipėdoje – vienas uždavinys. O kaip pažadinti jų norą padėti kurti savitą miesto veidą?  

S. K. Klaipėda ir iki mūsų turėjo gražių tradicijų – tai, tarkim, yra džiazo miestas. Mūsų tikslas – prisidėti, duodant naujų, kitokių impulsų. Kadangi tai - ir jūrinis miestas, ši dirva palanki rastis originalioms idėjoms.

Ar tai, ką sakote apie jūrinio miesto specifiką, jūsų projektuose yra juntama? Ar nukėlus į kitą miestą jie būtų atpažįstami?

S. K. Įvairiai. Pavyzdžiui, tarptautinis simpoziumas „Neužšąlanti kultūra“ kitame mieste tikrai vargu ar suskambėtų.

I. K. Čia dar yra vienas svarbus momentas. Taip, Klaipėda - jūros miestas, bet ar ji yra galingas uostas? Tai ne Ryga ir ne Talinas, kur atplaukia didelių laivų, teka turistų srautai. Antai Taline sezono metu per dieną ateinančiais metais planuojama sutikti tiek lainerių, kiek jų Klaipėdą pasiekia per metus. Taigi ten tikrai yra ką veikti. Mes kol kas lygiuotis negalime. Žinoma, apie specializuotą renginį, turistams skirtas veiklos formas, renginius galvoti reikėtų, betgi susiduriame su vartotojų trūkumu. Problema tikrai aktuali. Todėl ir rengiamos tos konferencijos apie miesto tapatybės paieškas.

Jei grįžtume prie jaunų menininkų - ar jie linkę ieškoti tų „kultūrinių namų“, ar ši jūrinio miesto žymė jiems apskritai svarbi? 

S. K. Vienareikšmiškai atsakyti neišeitų. Kai išvykstama į užsienį, gal tada labiausiai suvokiama, kad esi iš konkretaus žemės lopinėlio, jog kažkam įdomios tavo šaknys, kurias derėtų žinoti, kad ši maža šalis yra prie Baltijos, ir tai yra jos dovana...

I. K. Jūrą piešia visi, bet tai nebūtinai bus marinistinės tematikos atskleidimas. Jei čia būtų krūva baržų, kuriose gyventų menininkai, vyktų gyva prekyba paveikslais, būtų šimtas į jūrą brendančių skulptūrų, jei būtų padarytas tiltas...

Tai juk labai graži vizija!

I. K. Be abejo, bet dabar šito nėra. Gal reiktų tam skirti milijoną litų, nepadaryti kokį kartą Jūros šventės, o sukurti nuolat turistus traukiančias, funkcionalias ir patrauklias meno prasme objektų zonas... Tada greitai galėtume atsiimti tuos pinigėlius, ir su dvigubu entuziazmu ir lėšomis (juk vartotojų bus dvigubai ar n-kartų daugiau...) daryti įvairiausias šventes ir akcijas...

Ar turite pakankamai atraktyvumo galvoti, kad geras, kokybiškas menas, išneštas į atviras erdves, gali prakalbinti daugiau nei 15 kultūros vartotojų?

I. K. Gali.     

Ar turite tokių planų, kad ir esant tokioms nepalankioms sąlygoms?

S. K. Taip. Ne tik planų, bet ir įgyvendintų projektų. Pavyzdžiui, meno festivalio „Pamirštos vietos“ metu, kai trijose miesto erdvėse menininkai improvizavo klaipėdietiško istorinio, kultūrinio paveldo tema, buvo rodoma Beno Šarkos ir Ryčio Zenkevičiaus ugnies ir vandens instaliacija „GYVAtės šnabždesiai“. Ji vyko  Jono kalnelio saloje, buvusių gynybinių įtvirtinimų erdvėje. Beno Šarkos ir Ryčio Zenkevičiaus dėka atgaivinta ne tik praeitis, bet nors ir trumpam suvienytas neformalus Klaipėdos jaunimas. Pamiršę nesutarimus neformalai padėjo menininkams įgyvendinti sumanymą. Instaliacija, skirta ugnyje dingusiam miestui prisiminti, sutraukė daug žmonių, beje, siaučiant audrai, lyjant lietui. O  klaipėdietiško fachverko pristatymui skirtą teorinę paskaitą lydėjo „Henriko Žižio ir Co“ sukurta šviesos grafikos, vaizdo ir elektroninės muzikos kompozicija „Perpetuum mobile in Light. Nr. 2“.

Vis minite tęstiniais tampančius ar tapsiančius renginius, ir tai nuostabu – juk laiko jiems rastis tikrai neturėjote daug... Ką planuojate dar?

S. K. Ventspilio m. savivaldybė kartu su mūsų centru inicijuoja projektą „Menų ir amatų kvartalas”. Bažnyčių g. 4/Daržų g. 10 pastatų komplekso teritorijoje bus suprojektuotos ir pastatytos atviros menų–amatų dirbtuvės. Tokios dirbtuvės bus ir Klaipėdoje, ir Ventspilyje. Šiuo projektu siekiama užbaigti tvarkyti unikalų Klaipėdos senamiesčio kompleksą, suformuojant savitą ir įspūdingą kultūrinę erdvę – pastatų ir kiemų kompleksą su atviromis dirbtuvėmis profesionaliems menininkams ir tradicinių amatų meistrams, kuriose bus kuriami ir pristatomi tradiciniai Klaipėdos krašto amatai bei jų tęstinumas šiuolaikinėmis meno formomis. Šitaip viliamasi skatinti kultūros verslumą, meno ir verslo žmonių, miesto visuomenės bendradarbiavimą, kultūrinius mainus tarp kaimyninių regionų.

Įdomu tai, jog Menų ir amatų kvartale žmonės galėtų prisidėti prie kūrybos proceso - žiesti puodus, tapyti ir pan., - vyktų dar ir kultūriniai mainai: Klaipėda ir Ventspilis apsikeistų menininkais, būtų rengiamos parodos, koncertai, meno akcijos, teminiai vakarai, skirti menų sintezei, amato ir profesionalios improvizacijos jungčių galimybei, edukacinių programų pristatymui, seminarams ir panašiai. Svarstoma ir edukacinių programų galimybė suaugusiems, jaunimui, rizikos grupėms (socialiai remtiniems, buvusiems narkomanams ir pan.).

Taip pat ateinančiais metais numatoma rengti įvairaus pobūdžio kamerinius vakarus, daugiau dėmesio skirti suaugusių edukacijai, užimtumui. Savo veiklą pradės klubas „Kultūrpolis“, kuris pakvies į pažintinius meno vakarus.

KKC yra aktyvus tarptautinių projektų partneris. Šiuo metu laukiama atsakymų dėl keleto projektų finansavimo. Vienas jų – festivalis „Šiaurės Atlantida 2006“. Festivalis rengiamas kartu su lenkų asociacija „Teatras Wegajty“ ir Olsztyno Kultūrinio švietimo ir iniciatyvos centru. Projekto esmė – atsigręžti į viduramžių kultūrą, istorinę aplinką.

Jei bus gautas finansavimas, nuo kitų metų rudens KKC reprezentuos ne tik Klaipėdos miestą, bet ir Lietuvą projekte „Papasakok naujoji Europa“, kurį koordinuoja Tarptautinis Yehudi Menuhino fondas (Belgija) ir Albino Michelio leidykla (Prancūzija). Šešių neseniai įstojusių į Europos Sąjungą valstybių (Estijos, Lietuvos, Kipro, Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos) autorių pasakos bus išleistos ispanų, prancūzų ir italų kalbomis. Susitiks ne tik rašytojai, bet ir pasakų ekspertai, kompozitoriai, iliustruotojai.

Ir dar keletą žodžių atskirai - apie vieną įdomesnių spontaniškų projektų – virtualų „Odės vandeniui“ kūrimą...

Taip, Klaipėdos miesto partnerio Manheimo (Vokietija) uosto teritorijoje spalio 28-29 dienomis vyko kultūros dienos „Nachtwandel 2005“ (Naktinis pasivaikščiojimas), kurias inicijavo Manheimo miesto Jungbuscho savivalda ir menininkų grupė „Laboratorija 17“. Antrąkart rengiamo festivalio tema – uostas ir vanduo. Buvusi uosto teritorija ten yra rekonstruota į meno kvartalą, kuriame  vakarais vyko net 40 įvairiausių meninių renginių. Bendrame Manheimo šurmulyje Janna Riabowa pristatė videoinstaliacijas, o Norbertas Schwefelis – muzikines interpretacijas. Projektas pavadintas „Nejudantis laikas“. Būtent šio projekto metu visi projekto stebėtojai galėjo siųsti elektronines žinutes į KKKC. Dvi dienas buvo kuriama virtuali odė vandeniui.   

Tai ir baikime pokalbį šios neužšąlančios, gyvos kultūros ištrauka...

Vanduo beskonis,
Kuris priklauso nuo TAVĘS
Skonis atspindi tavo vidų

Vanduo skiria
Mus skiria ir vienija geografiškai, politiškai,
romantiškai, lyriškai...

---

Mūsų laivas plaukia Leta
Viskas tolsta
Tavo akyse ilgesio mėnuliai, nuo kurių vanduo liepsnoja

Vanduo – judėjimas – link naujų krantų
Vanduo yra gyvybė, - kiekvienas menkiausias lašelis

Vanduo - lengvumas -  užuovėja – gylis – ramybė – skrydis
Viliuosi, kad niekuomet man nebūsi iki kaklo
Kas po žeme? Irgi vanduo...

Vanduo tekančios emocijos emocijos emocijos...

Esi vanduo, įsiverži. Būdama oru, ištrūkstu.
Ten, kur esi, negaliu patekti-ir vis tiek esame jungiami to paties

Nuotraukose:

 

1,7  Benas Šarka ir Rytis Zenkevičius. Ugnies instaliacija ir performansas "GYVAtės šnabždesiai". Meno festivalis "Pamirštos vietos", Klaipėda, 15 - 17 rugsėjo 2005.  Foto Nerijaus Jankausko.

2     Anatolijus  Klemencovas, "Persona1-13", Lietuvos - Latvijos - Estijos grafikos meno projektas "Now art Now future.Print/Rytoj yra dabar. Grafika", keliaujantis "vagonas - galerija". Foto Sauliaus Stonio. 

 

3     Keliaujantis "vagonas - galerija". Klaipėdos geležinkelio stotis. Projektas "Now art Now future.Print/Rytoj yra dabar. Grafika", Foto Sauliaus Stonio.   

 

4    Didžiausio Lietuvoje estampo /16kv.m2/ atspaudimo akcija Klaipėdos dailės parodų rūmuose /. Autorės Lida Dubauskienė, Eglė Vertelkaitė, Jūratė Rekevičiūtė.  Lietuvos - Latvijos - Estijos grafikos meno projektas "Now art Now future.Print/Rytoj yra dabar. Grafika". Foto Sauliaus Stonio. 

 

5,6     Eimutis Markūnas. Instaliacija "Jungtis". Meno festivalis "Pamirštos vietos", Klaipėda, 15 - 17 rugsėjo 2005. Foto Nerijaus Jankausko.

 

Bernardinai.lt