Miesto panoramoje iškylanti dabartinė Telšių vyskupijos katedra gražiai iliustruoja pranciškonų observantų, vadinamų bernardinais, meninį palikimą ir ilgamečio sielovados darbo Žemaitijoje rezultatus. Nors ji pastatyta gerokai vėliau už pirmąją Telšių parapijos bažnyčią, pastarąją taip nustelbė, kad dabar į Telšius užsukantis keliautojas dažnai nė neįtaria čia esant dvi bažnyčias. Ir ne vien todėl, kad Šv. Antano Paduviečio šventovė pastatyta ant aukštesnės kalvos.

Viena iš populiariausių Lietuvoje vienuolijų čia įsikūrė XVII a. pradžioje, pakvietus anuometiniam Telšių žemių valdytojui pakancleriui Povilui Sapiegai, kurio portretas iki dabar stropiai saugomas bažnyčioje. Fundacijos aktą 1624 m. kovo 31 d. patvirtino tikrasis Telšių savininkas karalius Žygimantas III ir, gavus Žemaičių vyskupo sutikimą, imta statyti pirmoji laikina medinė bažnyčia bei mūriniai vienuolyno pastatai. Po kelių dešimtmečių, vyskupo Petro Parčevskio rūpesčiu, iškilo nauja, bet vėl medinė bažnyčia, prie kurios karaliaus sekretorius Abraomas Kazimieras Montrimavičius fundavo mūrinę Loreto Dievo Motinos koplyčią, skirtą jau pirmoje bažnyčioje buvusiam ir stebuklingu laikytam Švč. Mergelės Marijos paveikslui.

Gaisrams ir karams ne kartą nusiaubus konventą XVIII a. viduryje pasiryžta pastatyti mūrinę šventovę, kurios įrengimo darbai užtruko iki pat amžiaus pabaigos. Naujoji bažnyčia, gavusi dvigubą – Loreto Dievo Motinos ir šv. Antano Paduviečio – titulą, buvo konsekruota sunkiais T. Kosciuškos sukilimo metais (1794 m.), sukilėlių valdžiai trumpam užėmus Telšius. Politinio pasipriešinimo judėjimo ir bernardinų konvento istorija susipynė ir XIX a.: 1831 m. vienuolyno refektoriuje Telšių pavieto sukilėlių dalinių vadai pasirašė prisijungimo prie sukilimo aktą, o bažnyčioje per iškilmingas pamaldas buvo šventinamos būrių vėliavos.

Sunykus Varnių kunigų seminarijos globai pavestai, bet menkai teprižiūrėtai Telšių parapijos bažnyčiai, vyskupo sprendimu parapija taip pat perduota bernardinams, tačiau vienuolyno istorijai šiame mieste tebuvo likę vos keliolika metų. Caro valdžios nutarimu bernardinus iškėlus į Tytuvėnus ir Kretingą, jų bažnyčią perėmė pasauliečiai kunigai. Beveik po šimtmečio, 1926 m. pavasarį įkūrus Telšių vyskupiją, į katedra pakeltą šventovę įžengė vyskupas Justinas Staugaitis. Nors šia iškilminga proga, o ir vėliau, katedra ne kartą remontuota ir grąžinta, įėjus į ją iš karto pajunti bernardiniško pamaldumo tradicijos dvasią.

Vėlyvojo baroko architektūros bažnyčia pirmiausia patraukia originalia, žemaitiškai sunkiasvore erdve, galerijos dalijama į du aukštus. Dvigubą bažnyčios titulą atspindi du didieji altoriai, liudijantys bernardinų pastangas ugdyti pamaldumą Švč. Mergelei Marijai ir skatinti šv. Antano Paduviečio kultą. Šoniniuose altoriuose, greta bernardinų šventovėms įprastų Viešpaties Jėzaus ir šv. Pranciškaus atvaizdų, nesunkiai atpažįstame ir pačias mėgstamiausias šio ordino šventąsias – Oną ir Barborą.

Nuo pat savo veiklos Telšiuose pradžios ypač daug dėmesio skyrę apaštalavimui tarp gausiai mieste gyvenusių žydų ir protestantų, bernardinai ir savo šventovės altorių paveiksluose siekė išreikšti pačias esmingiausias atsinaujinančios Katalikų Bažnyčios idėjas bei sužadinti pasitikėjimą savo ordino šventųjų užtarimu ir globa. Būtent todėl tiek daug dėmesio buvo skiriama Marijos ir šventųjų kultui bei Eucharistijos išaukštinimui.

„Mažoji studija”