Lietuvių išeivija paprastai rūšiuojama į tris grupes, arba „bangas”: pirmoji – tai lietuviai, išvykę iš Lietuvos prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir jų palikuonys. Jie paprastai vadinami „ekonominiais emigrantais”, nors nemažai jų - ypač tų, kurie atvyko prieš Lietuvos valstybingumo atkūrimą - bėgo nuo tarnybos Rusijos kariuomenėje arba šiaip priespaudos.

Antroji banga – tai lietuviai, pasitraukę iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis jų manė, jog pasitraukimas bus tik laikinas, kad netrukus bus galima grįžti į tėvynę. Ši viltis, nors nepasiteisino, vis dėlto padėjo jiems stebėtinai ilgai išlaikyti lietuvišką kultūrą savo šeimose.

Trečioji banga – tai lietuviai, išvykę į Vakarus Atgimimo metais, arba Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kaip ir pirmosios bangos, jų išvykimas daugiausia siejamas su ekonominiais veiksniais, nors kai kurie išvyko į Vakarus ir dėl politinių priežasčių, ypač tie, kurie pabėgo paskutiniais komunizmo metais.

Galimybės lietuviams išvykti į kitas šalis, kaip žinoma, tik gerėja, ir išvykstančiųjų skaičiai, atrodo, didėja. Oficialiais duomenimis, 2004-aisiais per devynis mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik 10 000 piliečių. Šiemet per devynis mėnesius – 11 268. Apie 40 procentų jų yra jauni, darbingo amžiaus žmonės, kuriems - 18-30 metų (šaltinis: G. Stanišauskas, „Kauno diena”).

Kaip žinoma, Didžioji Britanija, Airija ir Švedija naujų ES narių piliečiams atvėrė duris nuo pirmosios narystės dienos – jiems šiose šalyse jau leidžiama gyventi ir dirbti. Portugalija, Olandija, Austrija ir Italija darbui įsileidžia tik ribotą skaičių naujųjų ES piliečių. Kitos šalys naujųjų piliečių įsidarbinimą preliminariai suvaržė dvejiems metams nuo jų priėmimo (išskyrus Kipro ir Maltos piliečius). Suvaržymus kitais metais galima bus pratęsti dar penkeriems metams. Paryžiuje veikiantis Valstybinis mokslinių tyrimų centras neseniai siūlė visoms „senosioms” ES narėms įsileisti naujų narių darbininkus be suvaržymų, nes suvaržymai stumia juos į juodąją darbo rinką, o tai pastarąją stiprina, nes jai savo darbą neteisėtai siūlo ir ne ES šalių piliečiai.

Spėjama (oficialių duomenų nėra), jog Jungtinėse Valstijose nuo Atgimimo metų įsikūrė apie 100 000 trečiosios bangos imigrantų (spėjama, kad per tą laikotarpį Lietuvą paliko apie 300 000 žmonių). Interneto portalo Emigrantas.com apklaustųjų trečiosios bangos imigrantų dauguma teigia, jog jiems Amerikoje gyventi patinka. Nenuostabu, ypač atsižvelgiant į tai, jog vien Los Andžele už paprastą darbą statybose galima užsidirbti 80-125 dolerius per dieną, nekalbant apie darbą pagal specialybę. O vaikų ateitis Jungtinėse Valstijose emigrantams tėvams kol kas atrodo daug šviesesnė nei Lietuvoje.

Vėliausiai iki kito dešimtmečio pradžios visoje Europos Sąjungoje bus panaikinti darbo jėgos judėjimo suvaržymai, o JAV rengiasi lietuviams panaikinti vizų reikalavimą. Šie du veiksniai ir akivaizdus lietuvių ryžtas ieškoti geresnio gyvenimo lems, jog artimiausiu metu galima tikėtis dar didesnės emigrantų bangos, kurią turbūt ne per anksti praminti ketvirtąja banga. Ši emigrantų banga savo profiliu daug nesiskirs nuo trečiosios, tačiau drįstu prognozuoti, kad ji išsiskirs savo mastais. Vos tik Airija ir Didžioji Britanija atvėrė lietuviams duris, šias šalis užplūdo dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių. Spėjama, jog Londone, ko gero, yra jau daugiau nei 100 000. Ir JAV, nepaisant vizų ir oficialių suvaržymų, kažkaip atsirado dešimtys tūkstančių naujų imigrantų. O suvaržymai ir ES, ir JAV artimiausiu metu tik mažės. 

Paaiškėjus, jog iš mūsų šalies po nepriklausomybės atkūrimo greičiausiai išvyko beveik dešimt procentų gyventojų, Lietuvos Vyriausybė nusprendė imtis priemonių emigracijai pristabdyti. Taip bent rašoma Vyriausybės oficialioje strategijoje. Bet kokios tos priemonės galėtų būti – visiškai neaišku. Gal žadama kitas šalis paraginti įsileisti mažiau lietuvių? Ar siūlysime JAV vizų režimo nepanaikinti, nes, girdi, bematant pabėgs iš Lietuvos dar 100 000 ar daugiau tautiečių? Lietuvos akimis žiūrint, suderinamų su Konstitucija ir piliečių interesais priemonių emigracijai stabdyti – mažoka. Kaip tik atvirkščiai – žadami įstatymai lietuvių emigrantų padėtį palengvins. Nuo sausio mėnesio, pavyzdžiui, nebereikės mokėti Lietuvai papildomų mokesčių už svetur uždirbtas ir apmokestintas algas. 

Jei Lietuvos vadovams neramu, jog netenkama tiek darbingų mokesčių mokėtojų, galbūt geriausia būtų daryti viską, kad kuo greičiau augtų ne tik Lietuvos ūkis, bet ir algos, ir paprastų piliečių pragyvenimo lygis apskritai? Bet iki ketvirtosios bangos liko vos keleri metai, ir nepanašu, kad gyvenimo sąlygos Lietuvoje taip greit pagerėtų, jog energingiems, darbo ir kitų iššūkių nebijantiems piliečiams nebūtų patraukliau užsienyje ieškoti geresnio gyvenimo (duok Dieve, jei klystu). Lietuvoje dažnai linksniuojamas Airijos ūkio modelio pavyzdys, tačiau Vyriausybės politika nepanaši į Airijos. Mokesčiai Lietuvoje nėra smarkiai mažesni negu konkuruojančiose šalyse, ir, nesileidžiant į didelę kitos problemos analizę, vis dėlto akivaizdu, jog valstybinė švietimo sistema nediegia tų įgūdžių, kurių reikia žinių ekonomikai. Apskritai, kai Lietuvos politikai kalba apie žinių ekonomiką, dažnai neatrodo, jog jie iš tiesų supranta, apie ką kalba.

O jei lietuvių išeivijos vadovai mano, kad sunkiai sekasi integruoti trečiosios bangos imigrantus, palaukite, kol atvyks ketvirtoji banga! Dar tokiose bendruomenėse, kaip Los Andžele, kur antrosios ir trečiosios bangos imigrantų skaičiai panašūs, kur žmonės šiaip tolerantiškesni ir atviresni naujovėms nei daug kur kitur, burti įvairių bangų lietuvius šiaip ne taip sekasi. Čikagoje, kur lietuvių daugiausia, jau dabar praktiškai egzistuoja atskiros, mažai viena kitą suprantančios ir bendraujančios antrosios ir trečiosios bangos bendruomenės.

Antrosios bangos sukurtų organizacijų vadovai išgyvena dėl nesugebėjimo suburti įvairių bangų tautiečius, nors patys prie to prisidėjo, per vėlai suvokdami, jog, norint žmones suburti, neužtenka priminti, kad tai „kiekvieno lietuvio pareiga“ - jog reikia parodyti, kodėl būti lietuviu – gera, kad reikia pasiūlyti tą, ko atvykstantys tautiečiai pageidauja ir kas jiems įdomu, jų nežeminant ir nemoralizuojant „iš aukšto“.

Deja, turime pripažinti, jog nemažai Amerikoje jau įsikūrusių išeivių ne tik į atvykstančiuosius žiūrėjo iš aukšto, neretai jie netgi buvo varomi lauk. Esą kitaip „neliks Lietuvoje lietuvių“, tarsi tai būtų svarbiau, nei tautiečių gerovė ir ateitis apskritai, tarsi Lietuva būtų ne šalis, kurioje turi būti gera gyventi, o kalėjimas, kuriame visi lietuviai privalo likti, nepaisydami sąlygų – sąlygų, kurioms paprastas pilietis tegali turėti labai mažai įtakos. Kad atvykstantieji paskui nebebendrauja su tautiečiais, kurie juos žemina, neturėtų būti nuostabu. O antrosios bangos vadovaujamų organizacijų pareigūnai, tenka pripažinti, praleido nemažai progų „duoti toną“, viešai paneigti galbūt daugiausia privačiai reiškiamas nuomones, kad naujieji imigrantai mūsų bendruomenėse – nepageidaujami. 

Pastaruoju metu, JAV Lietuvių Bendruomenės (LB, oficialios pelno nesiekiančios organizacijos, siekiančios atstovauti visiems krašto lietuviams) vadovai reiškia norą ieškoti glaudesnių ryšių su trečiosios bangos imigrantais. Tačiau po tiek metų nesidomėjimo jais akivaizdžiai trūksta elementariausios nuovokos, kaip tai padaryti. Šį atotrūkį puikiai iliustruoja vienos JAV LB įgaliotinės neseniai išreikšta mintis, kad naujus imigrantus geriausiai galima pritraukti skatinant juos dalyvauti JAV LB tarybos rinkimuose ir surenkant iš jų nario mokestį (ne juokais!). Apie tai, ką JAV LB galėtų jiems pasiūlyti, kas naujus imigrantus apskritai sudomintų dalyvauti organizacijos rinkimuose, nekalbant apie nario mokesčių mokėjimą – kažkaip užmirštama. Tuo pat metu skundžiamasi, jog šiame vakuume atsiranda kitų, ne visada sąžiningai veikiančių organizacijų, kurios pelnosi iš naujųjų imigrantų, pvz., imdamos 500 dolerių mokestį vien už žmogaus pasitikimą oro uoste ir informacijos apie miestą suteikimą. Bet ar pasiūloma realių alternatyvų? Tik viename JAV mieste - Čikagoje – veikia JAV LB išlaikomas informacijos centras, skirtas lietuvių išeivių socialiniams poreikiams.

Daug kas lietuvių bendruomenėse pasikeitė atvykus trečiajai bangai, o ketvirtoji banga padėtį pakeis iš pagrindų. Ir jei JAV Lietuvių Bendruomenė nepakeis savo pažiūrų ir politikos, netrukus bus galima svarstyti, ne „kaip naujuosius imigrantus pritraukti“, bet „kaip juos pasivyti ir prie jų prisijungti“, jei Amerikos lietuviams išvis tikrai įdomu bendrauti vieniems su kitais.

Bernardinai.lt