Prieštaringai vertinamos didžiausios šalies verslo grupės „Vilniaus prekyba“ vienas iš akcininkų Ignas Staškevičius sako žinąs skirtumą tarp reklamos, paslėptos reklamos ir ryšių su visuomene. Vakar Vilniuje vykusios konferencijoje „Žiniasklaida Lietuvoje: tarp verslo ir politikos“ pranešimą „Kam verslui reikalinga žiniasklaida?“ verslininkas išskyrė penkias verslui naudingas žiniasklaidos funkcijas ir pasidalijo mintimis apie šiandien kritikuojamą politikos, verslo ir medijų trejeto sąryšį. Nesiryždami vertinti, ar I. Staškevičius konferencijoje buvo atviras kaip atversta knyga, ar žaidė sau įprastą ryšių su visuomene žaidimą, siūlome pranešimo ataskaitą.

Pirma misija: žiniasklaida yra reklamos pakuotė

Manau, toks įvardijimas seniai nieko nebežeidžia ir nestebina. Viktoras Pelevinas, šiuolaikinis rusų rašytojas, viename interviu radijo stočių muziką yra pavadinęs „lubrikantu reklamos penetracijai“. Jeigu tokį epitetą taikome radijui, tuomet visą viešąją informaciją galime lyginti su raudonųjų žibintu kvartalu.

Dažnokai girdime verkšlenimų dėl nuožmių reklamos užsakovų prievartos kūrėjams, jų įtakos žiniasklaidai. Tačiau pernelyg retai susimąstome, kokia yra verslo padėtis – galgi ji dar graudesnė?

Taigi ar verslui reikia šitiek reklamos? Iš tikrųjų, konkurencijai provokuojant, pati žiniasklaida gundo kurti ir užsakinėti daugiau ploto bei eterio, negu norėtųsi reklamos užsakovams.

Šiandien galima susimokėti už paprasčiausius ryšius su visuomene, todėl nebūtina užsakinėti dirbtinės, paslėptos reklamos. Beje, pažinodamas „Respublikos“ leidėją Vitą Tomkų, netikiu, kad jis yra nenaudėlis, bloga Lietuvai linkintis. Žinoma, jis yra reiškinys. Tačiau jam, kaip ir kitai šalies žiniasklaidai, „Vilniaus prekyba“ taiko vienodus standartus ir principus: nedalyvauti žiniasklaidos versle, gerbti visuomenės informavimo priemonės poziciją ir paisyti laisvos konkurencijos. Taip pat pastaruoju metu nepatiriu tiesioginio spaudimo, reketo susimokėti už ramybę – matyt, brandesni tapo leidiniai.

Be to, juk paprastai reklamuojami ne itin reikalingi dalykai: politikai, draudimas, kramtomoji guma, fototelefonai, loterijos, galop pati reklama... Duonos, pieno ir dešros žmonės kadaise pirko ir be jokios reklamos žiniasklaidoje. Aš atmenu laikus, kai maistas ir verslas sėkmingai gyvavo be jokių „E“. Konservantai retai suteikia maistui skonio, tačiau tai suteikia peno ir galimybių naujiems receptams, taip pat – ir reklamos užsakymams.

Antra misija: žiniasklaida kaip sarginis šuo

Ko gero, tai pati svarbiausia funkcija, tik ji priklauso nuo to, kas to sarginio šuns šeimininkas, kokias vertybes jis tausoja. Džiugu, kai jos išties demokratinės, bet kai pati demokratija kai kur pasaulyje esti reguliuojama, verslo vandenynuose su vertybėmis – dar sudėtingiau. Pavyzdžiui, ekonomikos puslapiuose, be laisvės ir konkurencijos, aptariama verslo etika. Bet už jos dažnai slypi karteliniai interesai. Parama smulkiam verslui spaudoje taip pat dažnokai tampa internacionalinių koncernų interesais.

Jei norime, kad demokratinių vertybių sargybinio dantys keltų siaubą, pasimokykime iš sporto transliacijų ir realybės šou: vienas pirmųjų tokios tendencijos pavyzdžių yra telefoninių pokalbių viešinimas.

Trečia misija: žiniasklaida – informacijos šaltinis

Sakytume, informuoti yra svarbiausia žiniasklaidos funkcija, bet verslas pakankamai žinių gali gauti iš savo pirkėjo. Be to, ir be žiniasklaidos vyksta konferencijos, daug informacijos apie rinkas randama bendrovių finansų ataskaitose. Gal problema yra ta, kad tos informacijos yra per daug?

Be to, nemanau, kad verslas yra įvaldęs informacijos nuslėpimo meną, tik politikams tai puikiai pavyksta. Yra netgi žinomas toks žargono terminas „žužalka“ – tai dėl menamos ir neaktualios problemos sukeltas triukšmas, kurio metu kiti susitvarko gerokai svarbesnius reikalus. Nors laikyčiau save bendravimo su žiniasklaida žinovu, kaži ar man pavyktų suorganizuoti kokį skandalą ir taip nuslėpti sau nepalankią informaciją.

Ketvirta misija: žiniasklaida – tai pramogų erdvė

Daugelį normalių vyrų labiausia nuramina sportas, smurtas ir seksas, o verslininkams tinka ir biržos naujienos.

Penkta misija: žiniasklaida – populiarumo tribūna

Verslo pasaulį sukrėstų isterijos vulkano išsiveržimas, jei susikaupusio garo jis negalėtų nuleisti gyvenimo būdo skiltyse, „Stiliaus“ analitinėse apybraižose ir sėkmingiausių bendrovių tūkstantuko lentelėse.

Kai prieš porą metų vienas žurnalas metų herojų šimtuke mane patupdė kur kas aukščiau už mano žmonos numylėtą aktorių Raselą Krou, aš pasijutau tarsi nulenkęs ranką Virgilijui Aleknai.

Galop pati žiniasklaida yra verslas

Ar ją turime vertinti kaip agresyvų verslą, ar lepinti kaip šiltnamio orchidėją? Mano supratimu, laisvas žodis – tokia pat vertybė, kaip ir laisva konkurencija. Tad rinkos šlykštumas geresnis už bet kokį konjunktūrinį reguliavimą. O mūsų verslininkams, nors seniai pavargusiems nuo reklamos, besibodintiems ryšiais su visuomene, nepasitikintiems informacija, nestokojantiems pramogų, kurie dar yra šiek tiek atsparūs tuštybei, žiniasklaida vis dar būtina.

Parengė Marijus Širvinskas

Bernardinai.lt