Kažkas užsikimšo. Nebegirdžiu to, kas taip aiškiai virpa ore. Suprantu, kad virpa, bet it per kokį murziną stiklą nematau, kaip tas virpesys užgauna erdvę. Jo negirdi, jis nebenusileidžia tavo kūnu nuo dangaus į žemę, kaip kad žaibolaidžiu nuteka elektros iškrova. Ilgai negali taip gyventi, antraip po truputį gali užakti žvilgsnis, klausa, žodžiai, kurie turi sulaukti gyvybės. 

Kai viskas gyva, sėdi, pavyzdžiui, namie ir jauti, kaip miške kvepia eglių kamienai ir žali spygliai. Kojos žino, kokios šaltos po sniegu samanos, kaip jos tyliai lūžinėja, kai basa pėda bandai pračiuožti pačiu jų paviršium. Girdi, kaip ant plonytės sniego plutos ištykšta vandens lašas. Matai voratinklio plonumo išgraužėles ant žvyrkelio. Užuodi mažo šunelio kailyje įsivėlusį vėją. Labai reikia, kad viskas būtų gyva.

Lauke tiek saulės – neįprastai daug trumpą gruodžio dieną. Reikia išeiti ir ramiai viską  susigrąžinti, ne, į viską sugrįžti.

Pakylu, einu. Smalsu, kaip greitai per akis pasaulis gyvai nutekės iki širdies. Plonučiu sniego sluoksniu apkritusiuose žolynuose po antanine obelimi pamatau gulintį obuolį. Įstrigęs tarp keistos smilgų ir sniego tikrovės, pats – rasotas, tarsi iš vidaus būtų šiltas...     

**

Kelias – per laukus į mišką. Kūrinija švenčia pasninką. Baltoji askezė. Negaliu atsistebėti, negaliu prie šios paslapties prieiti taip arti, kad suprasčiau: kaip tos pačios keliuko dulkės, upelio žolynai, vanduo ir krūmokšniai, kurie tokie vešlūs, tokie kalbūs šiltuoju laiku, ima ir visai užsidaro, nutyla taip giliai, kad net pačią tylą paslepia kažkur už savęs. Jokio liūdesio ar maišto ženklo. Ir laukimo nėra. Laukti turi išmokti kiti, į juos žiūrintys, kurie nuolat abejoja, kad sulauks. O jie žino, kad viskas bus, kad yra, taip ir styro, stovi, glūdi žinodami. Kam? Kad pabūtų tušti. Kad visai ištuštėtų.

Mano dukrytė, būdama maža, kartą klausė: „Mamyte, o gėlytės žiemą po žeme žydi? Va taip va, atvirkščiai?“ Išmintingasis kūdiki. Net kai pasaulis susitraukia į kelias plonytes linijas, jis yra pilnas žydėjimo.

**

Ir garsų taip šykštu. Kai imi jų ieškoti, akimirką net pasirodo, kad jie niekad nebuvo sukurti. Pasaulis be garsų atrodo kaip tuščia užmesta drobė, ant kurios niekas nebepieš.

Reikia ilgai žiūrėti į dangų, kol jis žydras, kol ištepliotas pablyškusios saulės sruogom. Gal pavyks išgirsti, kaip plaukia debesys? Tik reikia visai nuraminti klausą, tarsi jos atsisakytum, tarsi duotum jai laisvę. Visi balti kamuoliai it lėta iškilminga procesija slenka į rytus. Oranžiniai plunksniniai dangaus pakraščiuos glotniai prilipę prie žydrynės - stebuklingų žuvų stebuklingi pelekai. Abiejose rankose laikau po smilgą. Išgirstu, kaip vėjas pajudina dar neišbirusias sėklas, kaip atsargiai užgauna tarp dantų sukąstą žolyno stiebelį.

Aižus kranklio karksėjimas, platus sparnų šešėlis, perbraukiantis stovinčių balos nendrių kuokštą – šel, šel, šel... Ir keistas paukštelis, vienintelis, tarsi tampytų nutrauktas vaikiškos mandolinos stygas. Ir vanduo, pirštų galais apeinantis mažutėles nuolankias kliūtis. Ak, Ateinantysis, visko čia rasi tiek daug, tiek daug...  

**

Kelias taip tiesiai į mišką, tarsi tvirčiausiai žinotų: tik ten. Reikia sutraukti žvilgsnį iki trapučio punktyro. Ir, ak, – dovana. Stoviu po didžiule egle. Po kojomis – šviečiantys geltoni spygliai. O gumbuotos, virš žemės iškilusios šaknys apkrėstos smulkutėm sniego kruopelėm, paskirom, gali įžiūrėti kiekvieną. Dievaži, tarsi kas būtų stropiai jas pabėręs ant stambių šaknų gyslų, kad pamatytum, kaip kurčiai atkakliai jos siurbia gyvybę. Degantis gyvybės žemėlapis, paženklintas sustingusio balto vandens.  

Po medžio kamienu – viksvų kuokštai, nutvieksti saulės – iš kur čia ji? Pajuntu, kaip dygūs spygliai paliečia mano pakaušį – glosto taip, kaip moka švelniai. Pakeliu galvą ir pro tamsų šakų vainiką matau – medžio viršūnė, saulės apžerta, tiesiog trykšta žaliu smaragdu. Šilta srovė per medžio kamieną, per dygiąją liauną šakelę nusileidžia man ant galvos. Akimirką sušvintu, kaip toji sausa smilga, styranti man po kojomis.

**

Vėl palaukėj, vėl akys danguj. Tiesiog iš anapus iškrenta ir pakimba ore vienas sparnuotis - gal labai mažas angelas? - ir įšąla mažam dangaus taškelyje. Tarsi kas būtų jį pavėręs ant smailo spindulio iešmo. Tik sparnai virpa taip gyvai, taip greitai, taip šiltai. Truputį paskrenda ir vėl pasiveria, vėl įstringa danguj it koks inkliuzas. Žiūriu ilgai, ilgai – kol jis baigia skelbt savo žinią, kol ima skristi ir nukrenta ant medžių viršūnių, virš miško. Kol pajuntu, kad jo atneštoji žinia it šiltos blakstienos perbraukia per atsivėrusios širdies paviršių.

Stoviu čia, ir vėl žinau, kaip kvepės mažyčiai paukščio-angelo pėdų kryželiai, įspausti plono sniego paviršiuj.     

Bernardinai.lt