Klausimas, kuriuo – evoliuciniu ar revoliuciniu – keliu toliau žengs mūsų visuomenė ir valstybė, jau darosi svarbiausiu politinės darbotvarkės klausimu. Tuo abejoti neleidžia naujausi sociologinės apklausos duomenys, rodantys, kad jau pusė šalies gyventojų pritartų diktatūriniam „stiprios rankos“ režimui.     

Patogiausia ir lengviausia dar kartą garsiai surikti, kad demokratija yra savaiminė vertybė ir didžiausias mūsų nepriklausomybės iškovojimas. Kitas žingsnis – besiilginčius diktatūros apšaukti baudžiauninko instinktų tebevaldomais tamsuoliais.     

 Žinoma, praeities įpročiai gajūs, tačiau vien jais aiškinti tokios daugybės šalies piliečių nemeilę demokratijai būtų naivu. Vis dėlto nereikėtų primiršti, kad pati demokratija viso labo tėra politinio valdymo forma ir būdas tvarkyti viešuosius reikalus. Ji privalo pateisinti save - įrodyti savo veiksnumą ir naudą. Tad nepatenkintieji mūsų demokratija nebūtinai yra tik savo asmeniška padėtimi nusivylę žmonės. Skeptiškai vertinti lietuviškąją demokratiją galbūt dar labiau skatina ir sparčiai plintantis supratimas, kad tokia „demokratija“, kokia ji yra šiandien, jau kelia realų pavojų pačiam tautos egzistavimui ir gali baigtis atkurtosios valstybės laidotuvėmis. Norint geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta valstybėje, pravartu mintimis nusikelti į Sąjūdžio laikus ir kai ką prisiminti.    

  Pirmiausia tai, kad Sąjūdis siekė ne tik nepriklausomybės. Vienas iš jo keltų tautos ateičiai svarbių reikalavimų kaip tik ir buvo įtvirtinti demokratiją – valdžios veiksmų viešumą ir jos atskaitomybę piliečiams. Tačiau prabėgus penkiolikai metų tautos valią turintis vykdyti Seimas nuolankiai paklūsta kažkokia „politine taryba“ pasivadinusių kelių žmonių diktatui. Taigi turime „demokratiją“, kuri – ir tai vienas didžiausių atkurtosios nepriklausomybės paradoksų – tam tikrais atžvilgiais atrodo bjauriau net už atvirą diktatūrą. Mat to meto „virš“ valstybės ir teisės esančios kompartijos ir jos viršūnių valdžia buvo bent jau oficialiai ir viešai pripažįstama, o tuo tarpu bežygiuodami demokratijos keliu įtvirtinome absoliučiai nekonstitucinį kažkur „po“ valstybe tūnančių grupuočių valdymą. Tačiau prisiminę, kas yra faktinis šios neformalios „tarybos“ galva, taigi ir tikrasis šalies valdytojas, turime dar labiau nusileisti į žemę ir pripažinti: kažkada džiaugsmingai pro duris išlydėto gubernatoriaus drg. N. Mitkino įpėdinis tyliai sugrįžo pro langą ar paršliaužė atgal dujotiekio vamzdžiais ir kryptingai bei sumaniai tęsia savo pirmtako darbą.   

   Pagrindinė tautinio atgimimo varomoji jėga ir didžiausias Sąjūdžio tikslas buvo mūsų siekis išlikti ir išsaugoti savo tapatumą. Taigi iš esmės sukilome tam, kad niekada neišsipildytų kito „draugo“ -- M. Suslovo svajonės apie Lietuvą be lietuvių. Pokario metais ir vėliau vykdytą tautos naikinimą pagrįstai vadiname genocidu. Jam stengtasi nepasiduoti: dauguma Sibiro kančias ištvėrusių ir likusių gyvų lietuvių veržėsi namo. Tačiau kaip reikia vertinti tautos išlikimo perspektyvas girdint apie šimtus tūkstančių dabartinių, grįžti neskubančių ekonominių, taigi lyg ir „savanoriškų“, tremtinių, kurių didelė dalis – neapgaudinėkime savęs – prarasti visam laikui? Kuo, jeigu ne ypatinga tautos genocido atmaina ir Suslovo plano vykdymu, reikėtų vadinti masinę emigraciją skatinančią ir ketinamą tęsti ekonominę bei socialinę mūsų valstybės politiką?    

  Galima prisiminti ir tai, kad vienas pirmųjų tautos budimo ir atgimimo požymių buvo kova dėl Lietuvos gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimo – ekologijos ir paminklosaugos sąjūdžiai. Ar šiandien tai prisimenantis pilietis, regėdamas, kaip naujieji barbarai, pasyviai stebimi viskam abejingos valdininkijos ar net jos padedami, nepataisomai niokoja mūsų miestų senamiesčius ir gražiausius gamtos kampelius, neturi pagrindo manyti, kad tie naujieji baisesni už senuosius?      Sąjūdžio siekių ir šiandieninės tikrovės lyginimas prasmingas, nes leidžia atitrūkti nuo smulkmenų ir atskleidžia šalies tikrosios „pažangos“ vaizdą, kuris greičiausiai ir verčia tūkstančius piliečių kelti vieną ir tą patį klausimą: argi nepriklausomybė buvo atsikovota tik tam, kad saujelė beraščių ir primityvių, nepasotinamai godžių padarų galėtų netrukdomai sunaikinti Lietuvos tautą ir valstybę? Argi kovota tik dėl to, kad svetimus tironus pakeistų savi?     

Metas suvokti grėsmingą politinę tokių klausimų potekstę ir prasmę. Kažkada jie žadino troškimą ir viltis nusimesti mus okupavusios valstybės uždėtus pančius, šiandien jie lengvai nukreipiami jau prieš savąją valstybę.     

Vis dėlto tą valstybę tebeturime, tad vis dar galime laisvai apsispręsti dėl jos ateities. Tiesa, neįtikėtina, kad šią ateitį gera linkme sugebėtų pakreipti tie, kurie atvedė šalį prie dabartinio sąstingio ir krizės. Apskritai kalbėti apie vis sparčiau diktatūros link šliaužiančios mūsų valstybės ramią evoliucinę raidą yra neatsakinga ir pavojinga. Lieka revoliucija. Šio žodžio bijoti nereikia, nes tokia revoliucija, esant dabartinei padėčiai, yra bene paskutinis realus būdas stabdyti šią artėjančią diktatūrą. Tai tik sąmoningo, taikaus ir civilizuoto pilietinio pasipriešinimo pavojingiems naujųjų „gelbėtojų“ kėslams kelias.

www.pilieciai.lt