Man regis, mūsų skaitytojams ir sapne užkluptiems sunku būtų nuduoti, kad nieko nėra girdėję apie tai, jog broliai pranciškonai vėl rengia Kalėdų akciją – tiek apie tai rašome, skaitome, rodome, žiūrime. Šįkart jų kilniame taikinyje - Svėdasų senelių globos namai. Kartą pabandę, Vilniaus Bernardinų vienuolyno broliai nebepanoro palikti be dėmesio paties sunkiausio skurdo, pažymėto absoliučiu, tobulu neturėjimu. Ne apie chronišką „pampersų“ stygių ar supuvusias komunikacijas senelių namuose kalbu, o apie visokio stygiaus apstybę – jėgų, giedrų minčių, sveikatos, kantrybės, šilumos... (Gal vis dėlto nuvažiuokite kas nors ir patys pamatysite? Gal „atsitiks“ tada Adventas, vis dar užmestas rūpesčiais rūpestėliais?).

Taigi iki pat šviesiosios Kalėdų dienos šis liūdesio ženklu neišvengiamai pažymėtas sumanymas vėl vers mus žiūrėti į tai, ką visi savisaugos instinktai kviečia uždaryti toli ateityje. Ir man sunku apsimesti, jog dar noriu apie tai galvoti ir rašyti, kad dar turiu neišeikvotų žodžių ir įvaizdžių, kurie pajėgtų bent šiek tiek jus pristabdyti prieškalėdiniam šurmuly, tokiam saldžiam, raudonais Kalėdų kaspinėliais nuraišiotam maximiniam skubėjime, paakintų duoti vietos senatvei skaidriuose adventiniuose apmąstymuose, maldose ir tyloj. Bet turiu tai daryti, nes reikia priminti jums žinią: tie žmonės, kuriems dabar suteikta viltis, tikrai laukia ne kieno nors, o jūsų pagalbos. Pati žinau, kad reikia priminti, nes jei ir man kas nors neprimintų, greičiausiai vėl tektų užklupti save labai nevalyvą: man irgi pažįstamas jausmas, kaip negaila aukai tų 5, 10 ar 15 litų, bet kaip nedaug reikia, kad tam paprastam keturženkliam numeriui mobiliajame telefone surinkti tiesiog „pristigtum laiko“ - iki pat paskutines dienos, iki momento, kai akcija jau bus paskelbta baigta, ir su tam tikru kartėliu staiga atsibusi prie nuvažiuojančio dovanų traukinio, kitų dosnumo išpuošto, į kurį irgi būtum galėjus įmesti savo mažutėlaitę atjautos dalį. Bet leiskite šiuokart man būti nedaugiažodei, kad kalbėjimas nevirstų tik liūdna agitacine spekuliacija: tuos, kurie gali ir nori prisidėti prie šios akcijos, tiesiog kviečiu: padarykite tai dabar pat, čia, kur esate: tik parašykite savo mobiliųjų telefonų pranešimų siuntiklyje tą mažą žodelį „Auka“, tik pasiųskite šią žinutę trumpuoju numeriu 1675. Jūsų asmeninė sąskaita nukentės tik 5 litais. Kas galite daugiau – pinigus galima pervesti į sąskaitą SEB Vilniaus banke LT 467044060004485714. Ir būsite padarę tai, dėl ko tikrai niekada nereikės gailėtis – argi mažas atpildas?    

Tuos, kurie dar nieko nežinote apie Svėdasus, kviečiu perskaityti praėjusį Adventą rašytą straipsnį: Elvyra Kučinskaitė. Apie dvi keliones į niekieno namus. Jame rasite informaciją, kuri yra būtina, norint susidaryti šių senelių namų kasdienybės vaizdą. Buvome ten darsyk. Darsyk matėme tai, kas jau buvo aprašyta. Matėme, kaip mažai kas keičiasi metai iš metų – tik veidai pilkėja, tik kai kurių jų jau apskritai nebematyti. Ir nieko daugiau negaliu pasakyti: tiems žmonėms tikrai labai reikia pagalbos. Ar jiems – labiau nei kitiems, esantiems kur nors apie  Panevėžį, Mažeikius ar Kupiškį, gal ne taip svarbu – kokiu matu pamatuosi tą stygių...

Praėjusiais metais, palaikydami šią akciją, Bernardinai.lt visą Adventą skelbė rašinių konkursą „Senatvė šalia mūsų“. Skelbėme nugalėtojus, juos apdovanojome, kai kurie jų tapo nuolatiniais mūsų autoriais. Šiemet siūlome sukurti vieną bendrą virtualų kūrinį, ir nugalėtojai būsime...visi. Dėl žanro naujumo ir neapibrėžtumo pavadinome jį labai paprastai - tiesiog  „Senatvė“. Tai galėtų būti jūsų atsakas į kitų, prieš tai rašiusiųjų, mintis - jų tęsinys ar polemika; jūsų patirtys, išgyvenimai ir apmąstymai, išprovokuoti šio virtualių bendraautorių ryšio ir pan. Jei idėja pavyks, geriausius šio keistojo esė fragmentus parengsime dienraščiui, o galbūt netgi surasime progos perskaityti gruodžio 26 d. vyksiančio Bernardinų Kalėdų koncerto „Šventosios nakties dovana“ metu. Techniškai visa tai padaryti padės jau esama komentarų sistema. Rašykite juos kaip įprasta, pasikliaudami, jog bus palikti visi, kurie tik nieko neįžeidinės, nežemins kitų orumo ir neperžengs įprastų etikos ribų. Pasirašykite vardu ar išlikite anonimais – svarbu, kad visi drauge pažvelgtume ta kryptimi, kur gerokai per daug vienatvės...

Aš pradėsiu.

   Senatve, man esi tokia graži, kai žiūrėdama tyli.

Kai išlieki rami ir kantri, nesulaukdama to, kas tau būtina.

Kai atiduodi nesverdama, nes jau žinai, kad niekada neturėjai nieko.

Kai priimi nedvejodama – ne dėl to, kad tau reiktų, tik dėl to, kad ištuštintum duodantįjį.    

Kai bari be menkiausio pykčio šešėlio.

Kai aukojiesi taip lengvai, tarsi niekada nebūtumei sužeista savo aukos arba tų, kuriems andai aukojies.

Kai nuleidi galvą barama, kad savo žvilgsniu nesužeistumei barančiojo.

Kai atleidi pirma, nei kas nors suspės paprašyt atleidimo.

Kai užstoji keistą ar aklą, ar kvailą ne todėl, kad jis geras - tik todėl, kad jam skauda.

Mačiau tave godžią ir šykščią.

Mačiau tave žiaurią ir nekantrią.

Gailėjaus tavęs, skurdo užpjudytos.

Žiūrėjau į tave, deginamą neapykantos ir pavydo.

Įminti šią paslaptį.

Išmokti šią pamoką.

**

Berašant į duris lazdele pasibeldė senutė kaimynė. Jos pensija labai maža, nes visą gyvenimą dirbo kolūkyje. Bet ji kone kasdien kažką atneša – ne dėl to, kad manytų, jog man kažko stinga, ar kad ji pati turėtų perteklių. Šiandien širdies praplėtimo pamokai - keturi antaniniai obuoliai ir stiklainėlis dar karštos obuolienės. 

Bernardinai.lt