Lapkričio 20 d. Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, vyko vyrų maldos popietė. Įspūdingas reginys, palydintis į Advento laikotarpį. Šioje popietėje apie savo tikėjimo kelią viešai kalbėjo ir tarptautinės TELE2 bendrovės Lietuvos skyriaus direktorius Petras Masiulis.

Verslininkas savo mintimis maloniai sutiko pasidalyti ir su „Bernardinai.lt“ skaitytojais. Labiausiai mus domino, kaip jam pavyksta sujungti tvirtas moralines nuostatas ir sėkmingą verslą.

Esate krikščionis verslininkas. Ar tarp šių dviejų savo tapatybės sandų nejaučiate įtampos ar net antagonizmo? Neretai girdžiu verslininkus, politikus sakant, kad jų veikla pagrįsta kompromisais, ir griežtas krikščioniškų tiesų laikymasis tik trukdo. Ką apie tai manote?

Man tikrai netrukdo. Nebent iš šalies žvelgiant gali kartais atrodyti, jog tvirti moraliniai įsitikinimai yra kliūtis sėkmingam verslui, tačiau iš tiesų taip nėra. Tuo ne kartą įsitikinau. Žinoma, gal man pasisekė todėl, kad per visą karjerą dirbu tarptautinėse kompanijose, kuriose daug dėmesio skiriama  firmos prestižui, etikai, tvirtoms nuostatoms. Iš pradžių dirbau Colgate Palmolive firmoje. Ten patyriau, jog labai daug dėmesio skiriama sąžiningiems santykiams su darbuotojais, klientais. Sąžiningas elgesys, tvirtos vertybės ten suvokiamos kaip firmos stabilumo pagrindas. Kartais pradedančios nedidelės kompanijos užima klaidingą poziciją, kad reikia įsitvirtinti rinkoje bet kokiomis priemonėmis, siekti maksimalaus pelno, ir tai esą vienintelis kelias į sėkmingą verslą. Tačiau tai trumpalaikis dalykas. Jei galvojate apie ilgalaikę perspektyvą, negalite siekti tikslo bet kokiomis priemonėmis.

Taip pat ir TELE2 mokesčiai yra mokami „baltai“, visi įstatymai vykdomi, nors bendrovei atrodo ir nenaudingi. Taip pat laikomės politikos, kad ir kas atsitiktų, kokia viešųjų ryšių krizė ištiktų, griežtai draudžiama teikti melagingą informaciją. Ji visada sakoma teisinga. Beje, ši taktika tikrai pasiteisina, nes išvengiame pelkių, į kurias panardina bandymai „perdažyti“ tikrovę.

Taigi man darbe susikirtimų tarp vertybių ir profesinės veiklos nėra. Priešingai, galiu kalbėti apie privalumus, kuriuos teikia tikėjimas. Tiek verslininkai, tiek tikintieji turi svarbų bruožą – idealus. Verslininkas taip pat turi turėti prieš akis tikslą, dėl kurio jis visa tai daro. Taip pat labai svarbu, kad verslininkas nebijotų siekti labai aukštų tikslų. Siekti gero rezultato. Didžiausia blogybė yra norėti mažai. Tu turi norėti daug, nebijoti svajoti ir siekti.

Dauguma daug pasiekusių verslininkų teigia, jog jų firmų sėkmės priežastis buvo tikėjimas įmonės sėkme. Taip yra ir kasdieniame gyvenime: jei netikėsi, kad gausi darbą, tai ir neieškosi jo. O tada tai tikrai negausi. Man atrodo, jog tikėjimas yra Dievo duotas įrankis, žmonėms padedantis pasiekti daugybę Jo malonių. Tik, deja, nedaug kas tuo pasinaudoja. Tikėjimas padeda pasiekti didžiausią dalyką šiame gyvenime - priartėti prie Dievo, o visi kiti dalykai - sėkmė asmeniniame gyvenime ir verslo rezultatai, graži mašina - tai tik gražus priedas.

Tikėjimas, aiški vertybių sistema padeda įveikti užgriuvusį stresą. Tikintis žmogus visai kitaip priima gyvenimo iššūkius, nei tas, kuris iš kurios nors kasdienybės sferos susikuria sau stabą.

Dažnai teigiama, jog verslininkauti Lietuvoje reiškia egzistuoti kovos be taisyklių sąlygomis. Ar nekyla tokia mintis, jei aš laikysiuosi taisyklių, tada, kai kiti nesilaiko, tai tada mane paprasčiausiai „suvalgys“?

Kiekvienas žmogus šiuo atveju turi kelti prioriteto klausimą. Ar jam prioritetas gyventi turtingai, ar gyventi dorai. Nesakau, jog šie du dalykai nesuderinami, tačiau svarbu, kuris iš jų yra svarbesnis. Jeigu svarbiau gyventi dorai, vadinasi, ir svarstyti tegalima, kaip taip gyvenant galima uždirbti pinigų.

Kitas dalykas – verslo pasaulis nėra kovos be taisyklių chaoso erdvė. Vis daugiau verslininkų vertina etiką versle, moka mokesčius, nyksta „juodoji buhalterija“. Situacija, mano įsitikinimu, gerėja. Ypač didžiosios bendrovės stengiasi dirbti sąžiningai. Gal smulkiosios kiek daugiau laviruoja. Tačiau tai godumo klausimas. Žinoma, kai moki visus mokesčius, tai pelnas būna mažesnis. Tačiau klysta tie, kurie mano, jog svarbu prisigrobti pinigų greitai, o paskui bus kaip buvę. Versle svarbu ilgalaikė perspektyva, o ne tik tai, kas vyksta šią akimirką.

Tiesa, gali būti sričių ir versle, kur korupcija tiek suvešėjusi, jog sąžiningai dirbti labai sunku. Aš pats su tokiomis sritimis nesusidūriau. Gal dėl to ir kalbu optimistiškai.

Tačiau TELE2, kuriai vadovaujate, tikrai neturi romios kompanijos įvaizdžio. Vykdote labai triukšmingas ar net agresyvias reklamos kampanijos. Teko girdėti, kad esate nubausti ir už reklamos taisyklių nesilaikymą?

Iš tiesų siekiame, kad būtume išgirsti. Tačiau tvirtai pareiškiu, jog mes neįžeidinėjame vartotojų ir nesielgiame su jais nesąžiningai. Taip pat nekovojame bet kokiomis priemonėmis ir su konkurentais. Tiesiog esame pasirinkę kiek agresyvesnę reklamos strategiją, kuri atitinka ir mūsų veržlaus, jaunatviško kolektyvo būdą. Mes provokuojame žmones pasidomėti mūsų paslaugomis.

Tiesa, būta ir klaidų. Tačiau jų priežastis – skubėjimas. Mūsų bendrovėje dirba net 10 kartų mažiau žmonių nei su mumis konkuruojančiose bendrovėse. Taigi kiekvienam žmogui tenka didelė atsakomybės sritis. Kartais darbuotojas priima sprendimą „karšta“ galva, norėdamas greičiau sureaguoti. Bent taip būdavo anksčiau, prieš keletą metų. Atkreipiu dėmesį, dabar tokių atvejų praktiškai nebepasitaiko.

Trumpai papasakokite apie savo profesinį kelią?

Baigiau Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Po to Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete studijavau vadybą. Vėliau mokiausi Tarptautinių santykių ir politikos mokslo institute. Po šių studijų dar tobulinausi Danijoje, kur baigiau Tarptautinio verslo studijų magistratūrą.

Iš karto po mokslų Danijoje persikėliau į Latviją, dirbau tarptautinėje bendrovėje Colgate Palmolive rinkodaros skyriuje. Ten dirbau šešerius metus. Dar būdamas Latvijoje, gavau pasiūlymą vadovauti TELE2 bendrovei Lietuvoje. Jau trejus metus esu šios bendrovės direktorius.

O kaip į Jūsų gyvenimą įsiliejo krikščioniškas tikėjimas?

Mano dvasiniai ieškojimai buvo paremti logika ir Šventojo Rašto skaitymu, o ne žaibišku, stebuklingu atsivertimu. Esu toks žmogus, kuris pats nori viskuo įsitikinti ir suvokti protu, o ne vien jausmais. Mano ieškojimai prasidėjo nuo Naujojo Testamento skaitymo. Šią knygą padovanojo mano būsima žmona. Iš pradžių nežiūrėjau į ją rimtai, įmečiau į stalčių. Tačiau po kurio laiko paėmiau į rankas, ir ji mane labai nustebino. Tikėjausi visai ko kito, nes buvau girdėjęs daug krikščionybės kritikų kalbų. Tačiau Naujajame Testamente atradau tai, ką jau seniai jaučiau širdyje. Man Kristaus mokymas pasirodė labai priimtinas. Aš ir dabar sakau, kad tie, kurie kritikuoja krikščionybę, pirmiausia turėtų paskaityti Naująjį Testamentą. Jei jie jo nėra net atsivertę, neverta su jais nė ginčytis. Aš krikščionybę atradau kaip meilės giesmę. Jėzaus pavyzdys yra unikalus.

Tada pradėjau vaikščioti į bažnyčią, melstis, dalyvauti šv. Mišiose, bandyti suprasti, kas per jas vyksta. Man pasisekė, kad sutikau krikščionių, kurie gerai išmanė teologiją, ir jie man atsakė į svarbiausius klausimus. Na, o dvasinių ieškojimų kelias juk niekada nesibaigia. Augti reikia kiekvieną dieną.

Kiek, Jūsų įsitikinimu, darbdaviui turi rūpėti darbuotojo moralinės savybės, ne tik profesiniai įgūdžiai?

Mano galva, moralinės savybės labai svarbu. Jei darbuotojas yra sąžiningas, darbštus, laikosi įsipareigojimų, tai - didžiulis privalumas. Ypač tarptautinės bendrovės į tai kreipia dėmesį. Manau, kad ilgainiui ir vietinės firmos pradės labiau tai akcentuoti.

Žinau, kad ant jūsų darbo stalo yra padėtas kryžius. Ar nesusilaukėte kokių pašiepiamų ar kritinių komentarų?

Na, kai esi direktorius (juokiasi)... Manau, kad tiek darbuotojai, tiek klientai mano, jog tai man nėra vien tuščia deklaracija. Taigi nei pašaipų, nei kritikos negirdėjau. Manau, kad gerai, jog darbuotojai mato, kad jų viršininkui svarbu tikėjimas. Galbūt dažnas susimąsto, jog ir savo tikėjimo nereikia slėpti. Esu kalbėjęs su savininkais apie tai, jie sakė, kad kiekvienas bendrovės darbuotojas yra laisvas viešai išpažinti savo religiją, jei tik tai nėra keistos sektos teiginiai.

Kalbino Andrius Navickas

Bernardinai.lt