Šis straipsnis ne apie gėjus ir ne apie kačiukus. Kad ir kaip dažnai būtų sakoma ar dainuojama, kad viskas, ko reikia, - apolitiškai nusiteikti, jo leitmotyvas politinis. Jame kaip reiškinys svarstomi kritikai nepakantūs politikai ir partiečiai, į buvusį etikos sargą panašūs valstybės tarnybos šulai, žodžio laisvę užgniaužti linkę teisėjai, apskritai visi tie, kurių būdas ir įpročiai nepakelia žodžio laisvės.
 
Mikutienės sindromas
 
Originaliausia reakcija į opozicijos reikštą kritiką šįmet pasižymėjo į Darbo partiją iš Naujosios sąjungos perbėgusi parlamentarė (padėjusi Vilijai Blinkevičiūtei pralaimėti prezidento rinkimus) Dangutė Mikutienė. Pasak jos, valdžią kritikuojanti opozicija kenkia visuomenės sveikatai – širdies kraujagyslėms, nervams, – didina įtampą bei skatina avaringumą keliuose.
 
Iš naujosios kadencijos Seimo narių pirmasis minėtos įtampos neištvėrė Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos (VNDS) politinis ir intelektinis metų atradimas Alfredas Pekeliūnas. Jo kelyje į geriausius visų laikų Europos reikalų komiteto vadovus įvyko žiauri avarija.
 
Politologai nustatė, kad šios avarijos kaltininkas buvo pats Pekeliūnas. Savo ruožtu VNDS pareiškė, kad dėl visko kalti buvo Pekeliūnui nervus gadinę „Vilniaus politologai“. „VNDS džiaugtųsi, jei Vilniaus politologai pagaliau suvoktų savo kai kurių veiksmų ir pasisakymų absurdiškumą ir atsakingiau žiūrėtų į savo darbą“, – skelbta valstiečių pareiškime.
 
Išaiškinę politologams ir opozicijai, kad kritikuoti valdžios nevalia, nes tai esą absurdiška ir nesveika, valdantieji ėmėsi tildyti šio draudimo nepaisančias visuomenines organizacijas. Darbo partijos lyderis pasiūlė joms rūpintis labdara, o ne politinėmis problemomis. Iš tikrųjų – kam visuomenei ir jos organizacijoms gilintis į politiką, jei tą naštą aukodamosi dėl jų prisiima valdžios partijos?
 
Nesustabdomas karavanas
 
Atėjo ir žurnalistų eilė. Tai, kas po savininkų pasikeitimo liko iš žinių agentūros ELTA, primena geriausius sovietinės „Tiesos“ laikus. Stilistika vienareikšmiškai palanki Partijai ir Vyriausybei. Nenuostabu – buvusiai žinių agentūrai dabar diriguoja buvęs Juozo Bernatonio pavaldinys Vidaus reikalų ministerijoje ir ištikimas partijos bendražygis Leonas (pasak žurnalistų, jis prašė jį taip vadinti). Žiniasklaida skelbė, kad prie Leono pastangų prisideda ir premjero anūkas.
 
Nuo 2001 metų valdžioje esantys Algirdo Brazausko ekskomunistai – rinkimus jie pralaimi, bet valdžioje išlieka – kuria Lietuvoje demokratija nė nekvepiančias viešosios erdvės madas. Jų esmė –nusižengusio pareigūno nuostata: „Aš neatsistatydinsiu“. Kaip sako Brazauskas, Lietuva – krikščioniškas kraštas, todėl prisidirbusiems valdininkams reikia atleisti. Svarbiausia – jautrumas.
 
Valdant Lietuvą Lenino ir Brazausko anūkams, vyksta iki šiol neregėtas neatsistatydinimų skandalas: Rolandas Paksas, Artūras Zuokas, naktinis stirnų medžiotojas, pajūrio ir kitokios gamtos niokotojai, etikos duobkasys (socialdemokratas) vyriausiojo tarnybinės etikos (VTEK) sargo poste. Pastarasis, nors ir atsistatydino, padarė tai tik po specialiųjų tarnybų įsikišimo.
 
Prieš aštuonerius devynerius metus žiniasklaidos paskelbta kompromituojanti informacija versdavo ministrus ir kitus aukštus valstybės pareigūnus iš postų trauktis nedelsiant. Kaip civilizuotose Vakarų šalyse. Tačiau tie laikai praėjo. Žiniasklaida – jau ne ketvirtoji valdžia, o tarsi penkta šuns koja. Savo tarnyba piktnaudžiaujantys valdininkai išmoko žiūrėti į ją kaip vagys į pririštą šunį: tegul sau „loja“, vis tiek neįkąs ir be teismo nesustabdys.
 
Kaip 1998 metų pavasarį rašė tuometis liūdnai pagarsėjusio konservatoriaus Kęstučio Skrebio pagalbininkas, vėliau socialdemokratu ir VTEK vadovu tapęs Algirdas Meškauskas, „verkšlenimai ir pozavimas nesustabdys karavano“. Taip vadinosi jo straipsnis, nuo viešos kritikos „Lietuvos aide“ gynęs Skrebio tada vadovaujamą ministeriją ir jos darbelius. Karavanas – valdžia, žiniasklaida – sustabdyti jos negalintys šunys.
 
Tačiau toks požiūris į žiniasklaidos vaidmenį tampa pernelyg atlaidus nuo žodžio laisvės akivaizdžiai pavargusiai Lietuvai. Jautruoliai šalies politikai pageidauja daugiau švelnumo: kritika, kaip sakė darbietė Dangutė, kenkia sveikatai. Taip, eidami į politiką jie žinojo, kad sulauks kritikos – dažnai įžeidžiančios, nepelnytos, – bet buvo pasirengę mokėti tą kainą. Ūmai kažin kas pasikeitė ir net tokie politikos didžiavyriai kaip Brazauskas su Zuoku pragydo apie žurnalistų ir opozicijos traukimą teisman.
 
Pastarojo laikotarpio atradimas – teismai, kurie gali bausti žurnalistą už žurnalistiką. Sprendimas 50 tūkstančių litų baudą skirti kolaborantą kolaborantu pavadinusiam „Lietuvos ryto“ korespondentui – žavus priedas prie George‘o Orwello „1984-ųjų“. Tokiems teisėjams laisva visuomenė, matyt, yra per sunkus išbandymas. O tokie teisėjai mokesčių mokėtojams ir laisvai visuomenei – per sunki našta.
 
Drebučiai
 
Baltarusijoje pasakojamas anekdotas: atsidaro šaldytuvo durelės ir viduje esantys šaltienos drebučiai ima visaip virpėti purtėti. „Nebijokit, aš atėjau ne jūsų, o grietinės“, – ramina juos Lukašenka.
 
Lietuvoje nėra Lukašenkos, bet ir čia, kai tik prasiveria durelės į viešąją erdvę, daug ką užvaldo drebučių nuotaikos. Tvyro ta pati su pykčiu sumišusi posovietinė baimė, tik kitur nukreipta ir kitaip sublimuojama. Baltarusijos tipo valstybėje baimę ir neapykantą kelia valdžia. Lietuvoje daug ką panašiai veikia viešoji erdvė: jos bijo politikai, valdininkai, verslininkai, ekspertai, net kai kurie žurnalistai ir visuomenininkai.
 
Minėta baimė pasireiškia įvairiais būdais, o vienas labiausiai krintančių į akis – tai pagiežingas, skystablauzdis ir pasalūniškas, trumpai tariant – bobiškas viešo diskurso ir polemikos suvokimas. (Žodį „bobiškas“ čia vartojame neturėdami galvoje moterų – beje, moterys žurnalistės Lietuvoje už vyrus dažnai drąsesnės.)
Ir rašantiems, ir kalbantiems, ir ypač tiems, kurie į jiems skirtus rašinius ir kalbas kaip nors reaguoja, mūsų krašte stebėtinai trūksta drąsos ir vyriškumo dorybės. Jeigu jau lendi į politiką ar viešąją erdvę, turi šią dorybę išsiugdyti. Ir paskui neraudoti plonu balsu, kad tave įžeidė, neteisingai suprato, per piktai užsipuolė. Nesutinki – viešai prieštarauk, bet nebūk užkulisinis skundikas ir intrigantas.
Tačiau skundiko ir tykojančio kerštautojo psichologija mūsų politikams, partiečiams ir įvairių interesų grupių atstovams labai būdinga. Žurnalistai tai puikiai žino: skambučiai redakcijų vadovams ar savininkams po neįtikusių reportažų ar publikacijų – įprastas reiškinys.
 
O kam nors užkliuvę apžvalgininkų straipsniai interneto portaluose kaipmat apauga pagiežingais anonimų komentariukais. Čia nuolatos pasireiškia bobiškas polinkis apkalbėti, iškoneveikti (žinant, kad niekas už tai nemuš), patyliukais kažkam įgelti ir nerti į krūmus. Pikti, bailūs ir neraštingi čia susiranda iškrovos erdvę.
Vyriškumo viešojoje erdvėje stokojama ir stilistikos atžvilgiu. Rašoma dažnai taip, kad, gink Dieve, kas nors neužsigautų ir nesupyktų. Drąsos, elegancijos ir sveiko sarkazmo, kaip Rimvydo Valatkos ar Virgio Valentinavičiaus komentaruose, Lietuvos žurnalistikoje kur kas mažiau nei Vakaruose.
 
Vyresnioji rašančiųjų karta, matyt, yra veikiama sovietinio pragmatizmo – kuo mažiau priešų, tuo daugiau potencialių darbdavių. Jaunieji taip pat pragmatiški, bet juos dar veikia politinio korektiškumo kanonas. Tačiau pastarasis anaiptol netapatintinas su tuo, kas yra vakarietiška.
 
Lietuvoje keistai vartojamas žodis „aštrus“. Kavinėje kartais pateikia juo apibūdinamą patiekalą, kurio paragavęs sunkiai atgauni kvapą, dairaisi gesintuvo ir suvoki, kad labiau tiktų žodis „ugninis“. O straipsniai vadinami „aštriais“ net tais atvejais, kai juose viso labo yra vienas kitas „pipiras“ – tokių ir į Vakarus, ir į Rytus nuo Lietuvos parašoma nemažai ir jie nebūtinai priskiriami prie „aštrių“.
 
Beveik neteko girdėti, kad kritinis ar probleminis straipsnis ar reportažas būtų vadinamas „per švelniu“. „Per aštrių“ – iki soties. Vadinasi, Lietuvoje yra padidėjęs švelnumo poreikis. Vieni, kaip Lukašenka, atidarę šaldytuvą tikisi švelnių patiekalų bei virpančių iš pagarbos ir baimės drebučių. Kiti, kaip drebučiai, bijo, kad už atsidarančių durelių bus Lukašenka. Ir tai mes vadiname atvira visuomene?