Gruodžio 26 d. 13.30 Vilniaus Bernardinų bažnyčioje (Maironio g. 10) bus surengtas Kalėdų koncertas „Šventosios nakties dovana“, skirtas Svėdasų senelių globos namams paremti. Šiame koncerte dalyvaus nemažas būrys gerai žinomų kolektyvų, solistų bei muzikantų: M. K. Čiurlionio kvartetas, Bernardinų bažnyčios choras „Langas“, Vytautas Juozapaitis, Marija Krupoves, Judita Leitaitė, Nelly Paltinienė, perkusininkas Marius Leiburas, klavišininkas Tomas Leiburas, violončelininkas Vytautas Sondeckis, saksofonistas Petras Vyšniauskas.

Šia proga kalbiname vieną iš šio Kalėdų paramos koncerto dalyvių, bene žymiausią Lietuvos kontrabosistą Eugenijų Kanevičių.

Kaip pakrypo Jūsų kelias muzikos link?

Gyvenau Elektrėnuose. Tėvai norėjo, kad lankyčiau muzikos mokyklą ir gročiau pianinu. Vėliau viskas nutrūko, nes po penkerių metų muzikos mokslų labai smarkiai užsimaniau žaisti futbolą. Tuo metu Elektrėnai dar negarsėjo savo ledo rūmais, o krepšinis man niekada taip nerūpėjo ir nerūpi iki šiol kaip futbolas. Mano vaikystė buvo smagi, nes turėjau daug draugų. Galima sakyti, buvau gatvės vaikas. Maždaug nuo septintos klasės iki dvidešimties metų praktiškai nieko bendra neturėjau su muzika, išskyrus, žinoma, virtuvinius ir šiaip malonius pasisėdėjimus su draugais, gitara barškinant populiarias užsienio autorių dainas.

Vėliau, netikėtai net sau pačiam, pradėjau mokytis Vilniaus statybos technikume, kuriame praleidau ketverius metus. Tiesą sakant, nelabai supratau, kodėl viskas taip įvyko. Dabar, kai žvelgiu į aną laiką, galvoju, kad vienintelė dalykas, dėl kurio taip galėjo nutikti, buvo mano begalinis noras išvykti iš namų, pakeisti aplinką, ištrūkti iš uždaros Elektrėnų bendruomenės ribų, nes anksčiau ar vėliau tai pradeda slėgti. Tuomet man buvo penkiolika metų, ir aš išvažiavau į Vilnių, genamas šio troškimo. Baigęs mokslus, buvau pašauktas į Tarybinę armiją, papuoliau į Gruziją ir savo išsigelbėjimui patekau į karinį orkestrą. Kodėl išsigelbėjimui? Tai buvo 1979 metai. Afganistanas. Iš Lietuvos vežė 100 žmonių, ir visi papuolė į „desantinę šturmo brigadą“. Dabar nežinau jų likimo, bet, matyt, nesunku įtarti. O man tiesiog pasisekė. Mus nuvežė Gruzijoje į dykumą – smėlis, driežai, vėžliai ir daugiau nieko. Išrikiavo visus šimtą jaunuolių, ir vadinamieji „pirkliai“, kurie ieškojo vienokių ar kitokių specialybių žmonių, rinkosi. Tuomet atėjo vienas žmogelis, kažkuo primenantis amerikiečių karininką, toks pasitempęs, su patamsintais akiniais (vėliau sužinojau, kad jis pats labai mėgo džiazą ir puikiai grojo pianinu), ir paklausė: „Muzikanty est?“. Na, aš turėjau tam tikrą muzikinį išsilavinimą ir mane pasirinko. Iš 100 žmonių būrio mes dviese ar trise laimingo atsitiktinumo dėka papuolėme į gana padorias sąlygas.

Ar Jūsų gyvenime tai ir buvo posūkis muzikinio profesionalumo link?

Taip, tikrai taip, visiškai netikėtas ir nuo manęs nepriklausantis posūkis. Sakyčiau – likimo dovana, nes tikrai nežinau, kur dabar būčiau ir ką daryčiau. Po Afganistano mėsmalės sunku net būtų pasakyti ar ką nors dar daryčiau. Na, bent jau čia...

Iki tol mano santykis su muzika buvo toks – mokiausi vaikų muzikos mokykloje groti pianinu ir buvau savamokslis gitaristas. O kariniame orkestre teko groti didele dūda... Tačiau smagiausia ir įdomiausia, kas ten buvo – iš visos Tarybų Sąjungos suvažiavę žmonės mane sudomino džiazo muzika. Iki tol buvau visiškas rokeris, žiūrintis į džiazą gana skeptiškai. Man patiko labai konkreti muzika – jei pasakydavo kas, kad štai čia gera muzika, ir aš išgirsdavau saksofoną, tai, švelniai tariant, gerokai nustebdavau – koks saksofonas gali būti muzikoje. Buvau visiškas konservatorius - man reikėjo tik gitarų ir būgnų. Tai štai taip ir patekau tarp žmonių, kurie pamažu man ėmė atskleisti džiazo muzikos smagumą. Mes diskutuodavome, aptarinėdavome. Pradžioje kaip koks avinas priešinausi visam tam, bet vėliau sveikas protas nugalėjo – pradėjau domėtis, klausytis, tai mane užkabino, pasirodė įdomu net ir technologine prasme. Man kilo daug klausimų, norėjosi į juos rasti atsakymus, taigi ir susidomėjau.

Armijoje neapleidau gitaros, maža to, vienas ten tarnavęs jaunuolis mane ėmė mokyti klasikinės gitaros pagrindų. Prisiminiau visus vaikystėje grotus kūrinius, kurie anuomet man buvo visiškai neįdomūs, o dabar ėmiau juos atrasti iš naujo. Po kiek laiko vienas mano draugas grįžo iš atostogų Lietuvoje ir pasakė, kad Tallat Kelpšos muzikos mokykloje bus atidarytas džiazo skyrius, kuriame bus renkama pirma laida gitaros mokslams. Ir aš apsisprendžiau pamėginti...

Grįžęs iš armijos, kaip tik po gegužės mėnesio parado Tbilisyje, atėjau į stojamuosius, o ten sėdi penkiasdešimt gitaristų, kuriems skirtos vos dvi vietos. Galvojau: kas čia dabar bus? Komisijai pagrojau kažkokį kūrinį, na, ir manęs nepriėmė, o pateko du gitaristai, kurie jau ilgą laiką grojo restoranuose, vadinasi, turėjo patirties. Tačiau po rezultatų paskelbimo mane pakvietė ir sako: „Esi rimtas jaunuolis, po armijos, turi klausą, jei nori, gali groti triūba...“ Tai, matyt, mano gyvenime buvo pirmas geras sprendimas – aš sutikau. Paskui pagalvojau, kad tiems likusiems keturiasdešimt septyniems tokios galimybės nesuteikė.

Triūba šiek tiek pasimokiau groti, bet kadangi man labiau rūpėjo styginiai instrumentai, netrukus ėmiau groti kontrabosu. Galiu pasakyti, kad esu kontrabosistas savamokslis. Specifinių dalykų pasiklausdavau kolegų, paskui vienas sau patylom ir mėgindavau.

Lietuva ir džiazas – ar šių sąvokų suaugimas yra natūralus reiškinys? Juk gerai pagalvojus, džiazas gimė kituose tolimuose žemynuose, ten įleido šaknis ir išsikerojo. Kita vertus, džiazo muzika yra totaliai atpalaiduojanti, išlaisvinanti žmogų. Kaip tai dera prie mūsų drovumo bei kompleksų?

Taip, be jokios abejonės, šis momentas labai reikšmingas. Devintajame dešimtmetyje, kai pas mus vykdavo džiazo koncertai, jie nebuvo vien tik koncertai, tai buvo sąmoninga rezistencija, tam reikėjo drąsos. Džiazas – muzika, kuri leidžia sakyti tai, ką nori – nuoširdžiai ir su tikėjimu. Svarbiausias momentas - improvizacija. Žinoma, klasiką taip pat gali groti su begaliniu jausmu ir nuoširdumu, bet tai yra ne tavo mintys – geros, gal net genialios, bet ne tavo. Tu jas tik interpretuoji. O štai džiaze savo mintis sakai pats – savo paties vardu. Tai labai svarbu. Groti džiazą – tai atvirauti.

Totalitarinėje visuomenei tai buvo labai nepriimtina.

Be abejo. Džiazas – tai nenumaldomas laisvės pojūtis. Čia praktiškai gali viską, bet iškyla klausimas, kaip su ta laisve ir galėjimu susitvarkyti. Šv. Paulius viename laiške sako: „Man viskas galima, bet ne viskas naudinga“. Tai ir čia tas pat.

O kas pačiam yra laisvė?

Maldoj aš būnu išties laisvas. Kuo toliau gyvenu, tuo aiškiau suvokiu, kad malda man labai reikšminga. Esu praktikuojantis katalikas, todėl melstis man išties svarbu. Mano ieškojimai ir atsivertimas sutapo su Nepriklausomybės atgavimu.

1990-aisiais teko būti Amerikoje ir lankytis Putnamo lietuviškame moterų vienuolyne bei ten esančiuose senelių slaugos namuose. Tuomet buvau net neieškantis, tiesiog paprastas mirtingasis, vaikščiojantis žeme. Toje vietoje kažkodėl man norėjosi ramybės, pabūti vienam, nejučia nusišalinau nuo ten buvusios kompanijos. Pamenu, mus nuvedė į ten esančius senelių namus ir tai, ką ten pamačiau, ligi šiol stovi akyse, tie vaizdai mane tiesiog pritrenkė.

Ar tai buvo išgąstis, ar tikrumo drebulys?

Matyt, išsigandau senatvės. Tuomet man buvo trisdešimt metų. Viskas tuose namuose sterilu, viskas gražu ir blizga, bet pro praviras duris matai sėdinčius žmones, kurių būsena labai keista – negali suvokti, ar jie čia, ar jie jau kažkur kitur. Ten patyriau šiurpų vienatvės pojūtį, lyg presu būčiau suspaustas, ir iš šių namų išėjau visiškai sukrėstas.

Tąkart Amerikoje buvome kelis mėnesius, o Putnamas buvo pačioje kelionės pradžioje, todėl natūraliai tas išgyvenimas, patirtas senelių namuose, pamažu pasimiršo. Tačiau grįžus į Lietuvą norėjosi kažin kokio tęsinio, iškilo egzistencinių, man pačiam svarbių klausimų, į kuriuos norėjosi rasti ir atsakymų. Namie žmona parodė pusseserės atsiųstą Kalėdų atviruką, kuris buvo visiškai nestandartinis – labai malonus ir šiltas, kviečiantis apsilankyti svečiuose. Mes priėmėme šį kvietimą – nuvažiavome į Kauną ir ten susipažinome su išties labai įdomiais žmonėmis, kurie buvo ir praktikuojantys katalikai. Su jais mums taip patiko būti, kad kurį laiką kiekvieną sekmadienį keldavomės penktą valandą, traukiniu važiuodavome į Kauną, į Mišias, po to dalyvaudavome charizmatinės grupės susirinkimuose, kur buvo giedamos šlovinimo giesmės. Žinoma, man, kaip muzikantui, tos giesmės pasirodė gan jaunatviškos, todėl jų tiesiog paklausydavau, bet visa kita – pokalbiai, žmonių atviras ir nuoširdus dalijimasis tikėjimo reikalais man buvo išties didelis atradimas.

Taip mes gyvenome visą vasarą, kiekvieną sekmadienį ryte važiuodami į Kauną ir tik vakare iš jo grįždami, bet aš supratau, kad pats nesikeičiu, jog dalyvavimas Mišiose man nieko neduoda, mano tikėjimas neauga, o gal jo išvis ir nėra. Tokia situacija mane ėmė erzinti, ir tai tęsėsi iki kitų metų pradžios. Per Tris karalius dalyvavome tos bendruomenės vieno nario gimtadienyje, ir aš paprašiau ten esančiųjų pasimelsti už mane, už mano tikėjimą, nes vienas negaliu nieko padaryti. Ir jie už mane meldėsi. Dabar galiu pasakyti, kad tai man buvo išties didelis gyvenimo lūžis. Po šios maldos grįžau į Vilnių ir galvojau – na, kaipgi reikės dabar gyventi.

Grįžau į darbą – tuomet grojau restorane – vidujai labai aiškiai jausdamas, kad kažkas many pasikeitė, kažkas įvyko. Aš ne tik ėmiau kitaip melstis, bet pradingo noras vartoti alkoholį bei rūkyti – o tai džiazo muzikantui, juolab grojančiam restorane, buvo išties didelis įvykis, mat pagrojus visiškai natūralus dalykas būdavo išlenkti vieną, kitą, trečią taurelę. Tai man jau buvo gyvenimo dalis, prasidėjusi nuo penkiolikos metų – įdirbis šioje srityje išties buvo nemažas. Tačiau po šios maldos supratau, kad man to visiškai nebereikia – be jokių pastangų, be jokių savęs prievartavimų ir laužymų. Man tiesiog pranyko noras tai daryti. Ir tai buvo stebuklas.

Ar labai skiriasi charizmatinė malda, lydima gitaros ir, pavyzdžiui, tylos malda? Ar yra koks esminis tarp jų skirtumas?

Man rodos, nėra. Malda – tai dvasios būsena ir visai nesvarbu - tyli tu ar kalbi. Svarbiausia – intencija. Lygiai tas pat ir muzikoje – gali groti, gali daryti pauzę, ir ši pauzė yra lygiai tokia pat prasminga, kaip ir nata. Viskas priklauso nuo nusiteikimo, intencijos ir tikėjimo – jei tiki, kad dabar turi būti pauzė, tai ji ir bus. Tie geri dalykai muzikoje, kurie pasitaiko labai retai, visada įvyksta dėl žmogaus tikėjimo ir nuoširdumo, kai kurdamas muziką žmogus joje ištirpsta, jis pamiršta save patį ir tampa tuo, ką šią akimirką daro. Kai yra garsas – grojantis žmogus taip pat yra garsas, kai jis daro pauzę – jis pats tampa ja. Jei muzikantams, grojantiems kartu, pavyksta susistyguoti, tuomet galima tikėti, kad gims kai kas gražaus ir gero.

Susidaro toks įspūdis, kad tarp maldos ir grojimo Jūs nematote labai didelio skirtumo?

Šie du dalykai yra labai, labai artimi vienas kitam. Kai groju ir kai meldžiuosi, aš praktiškai darau tą patį – abiem atvejais tai yra kalbėjimas su Dievu ir žmonėmis. Tiek grojimas, tiek malda yra atvirumo akimirkos, kai aš pats stengiuosi būti labai nuoširdus.

Štai gruodžio 26 dieną Bernardinuose bus rengiamas Kalėdų koncertas, skirtas Svėdasų senelių namams paremti. Aš noriu prisidėti prie rengėjų ir solidarizuotis - šį kartą su seneliais, kuriems reikia pagalbos. Juk tai, ką gali padaryti geriausiai, kokiu būdu gali susitapatinti su kitais, tai ir yra geriausia maldos forma – kalbėdamas, solidarizuodamasis su žmonėmis, kartu kalbi ir su Dievu. Žmogaus intencija ir pagimdo sakralumą.

Kalbino Aleksas Bočiarovas ir Gediminas Kajėnas

Eduardas Kanevičius „Lietaus šalis“ (ištrauka)

Bernardinai.lt