Dažnai tenka išgirsti teiginį – žiniasklaida tėra verslas, kurio pagrindinis tikslas bet kokiomis priemonėmis uždirbti kuo daugiau pinigų. Situacija, kai straipsnį laikraštyje ar reportažą radijo, televizijos laidose galima nusipirkti kaip bandelę, netgi priimama kaip normalus faktas. Tačiau ar tokiu atveju nėra pažeidžiama glaudžiai su žiniasklaidos misija susijusi žmonių teisė gauti teisingą, tikslią informaciją? Apie tai ir ar iš principo galima objektyvi bei teisinga žiniasklaida, „Bernardinai.lt“ korespondentė Lina Balsytė kalbėjosi su Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto (ŽI) direktore Audrone Nugaraite.

Kas yra pilietinė žurnalistika?

 „Pilietinė žurnalistika yra tam tikras idealas. Dabar ypač akcentuojama, jog žiniasklaida turi du tikslus, t.y. – informuoti visuomenę ir uždirbti pinigų. Šie du tikslai turėtų derėti, bet prioritetas idealioje žurnalistikoje turėtų būti teikiamas visuomenės informavimui“, - teigė A. Nugaraitė. 

 Pasak ŽI direktorės, pilietinė žurnalistika pateikia žmonėms reikalingos informacijos, kad jie galėtų būti aktyvūs piliečiai, ji stengiasi aktyvinti žmones kaip piliečius, siekdama padėti šaliai sukurti aktyvų viešąjį gyvenimą. 

Anot A. Nugaraitės, smagu, kad pagaliau ir Lietuvoje pradėta diskutuoti šia tema. „Kai kas manė, jog pilietinė žiniasklaida nereikalinga, kad tai tėra iš kitur atėjęs prasimanymas. Labai džiaugiuosi, jog pastarąjį pusmetį ar jau net metus yra aktyviai diskutuojama šia tema. Jeigu diskutuojama, vadinasi, atsiranda tam tikras poreikis, yra žmonių, kurie nori apie tai kalbėti“, - tvirtino ŽI direktorė.

Jos teigimu, pilietinėje žurnalistikoje yra keletas dalykų, kuriuos reikėtų akcentuoti. Pagrindinis iš jų - tas, jog žiniasklaida, atrinkdama informaciją, turi savų interesų, bet pilietinėje žurnalistikoje yra akcentuojama: „savi interesai - gerai, bet vyrauti turi visuomenės interesai“.

„Atrinkdama informaciją ir pateikdama ją žmonėms, žiniasklaida, žurnalistika ir įvairios informavimo priemonės pirmiausia prioritetą turėtų teikti visuomenės, bet ne saviems interesams“, - kalbėjo A. Nugaraitė.

Pasak jos, akcentuoti pilietinę žiniasklaidą pradėta apie 1993 metus JAV, kai žurnalistai, pasipiktinę per vieną rinkimų kampaniją panaudota neteisinga informacija, gandais ir pan., panoro, kad žmonės gautų objektyvią informaciją ir egzistuotų grįžtamasis ryšys.

Grįžtamasis ryšys

 Kaip teigė ŽI direktorė, pilietinėje žurnalistikoje grįžtamasis ryšys su skaitytoju yra ypač svarbus.

 „Lietuvos žiniasklaidoje jis formaliai išlaikomas. Dabartinis mūsų žiniasklaidos laukas turi, pavyzdžiui, nuomonių, skaitytojų laiškų, puslapių. Tai - normalus dalykas, nes šie laiškai, jeigu jie neorganizuojami ir rašomi pačių žmonių, suteikia galimybę sižinoti, ką žmonės jaučia“, - sakė A. Nugaraitė.

 Ji taip pat pabrėžė, jog grįžtamąjį ryšį palengvino informacinės technologijos. Nes dabar, pavyzdžiui, internete spausdinami skaitytojų atsiliepimai, pamąstymai, ir laikraštis, turėdamas savo internetinę versiją, gali sužinoti, ką žmonės mąsto, kokia jų nuomonė apie vieną ar kitą straipsnį ir taip toliau. Tiesa, turėtume vengti ir kito kraštutinumo – chaoso, kai visi rašo tik impulsyvius įspūdžius. Tai dažnai regime interneto leidinių skaitytojų komentaruose.

 Svarbiausia, anot A. Nugaraitės, jog pati žiniasklaidos priemonė domėtųsi skaitytojų nuomone, rūpesčiais, poreikiais.

„Gal skamba ir šiek tiek keistokai, bet, pavyzdžiui, anksčiau buvo „madingi“ susitikimai arba konferencijos su skaitytojais. Redakcija, tarkime, surengdavo išvažiuojamąjį posėdį ir susitikdavo kokiame nors miestelyje su skaitytojais. Dabar šios tradicijos nebėra, manoma, kad to nereikia“, - pasakojo A. Nugaraitė.

 Anot jos, norint turėti savo skaitytoją, privalu galvoti apie tam tikras tikslines grupes, kurias reikia paveikti, kad jos tave skaitytų.

 „Šiandien leidėjai ir redaktoriai sako: ‚Mes žinome, ko auditorijai reikia. Rašome apie kriminalus, aiškiname kitus dalykus‘. Iš dalies taip, reikia auditorijai ir kriminalų. Bet ar tik kriminalų jai reikia? Ar jai reikia tik visokių realybės šou? Juk auditorija labai nevienalytė, sudaryta iš įvairių segmentų, kuriems reikia gerokai didesnės įvairovės“, - samprotavo ŽI direktorė.

 Tačiau, pasak pašnekovės, pilietinėje žurnalistikoje, žinant įvairias reikmes, rašoma ne tik apie tai, kas įvyko, bet taip pat yra sudaromas galimų temų, kurios gali būti įdomios bendruomenei, valstybei ar pan., sąrašas. Vadinasi reikia planuoti toli į priekį.

 „Mes sakome, jog pilietinė žurnalistika yra susijusi su žmonių skatinimu būti piliečiais. Nes ši žurnalistikos misija buvo užmiršta“, - tvirtino profesorė.

 Jos manymu, dar vienas svarbus dalykas - atkreipti dėmesį į teikiamos informacijos objektyvumą – ar ji šališka, ar nešališka.

 Pagarba asmeniniam gyvenimui

 Svarbu ir tai, kad žiniasklaida nelįstų į žmogaus asmeninį gyvenimą. Nes ji esą dažnai mėgaujasi žmogaus nežinojimu ir „lenda į jo asmeninį gyvenimą“.

Tačiau profesorė pripažino, kad žiniasklaidos kišimasis į žmonių privačius gyvenimus yra sena ir universali problema.

„Visas pasaulis negali iki galo atsakyti, kas yra visuomenės interesas ir kiek jis gali leisti lįsti į viešojo asmens gyvenimą. Dar vienas aspektas – kas yra viešasis asmuo? Civiliniame kodekse tai apibrėžta. Bet kur pasakyta, ar viešasis asmuo yra tik ministras, ar ir viceministras, o galbūt ir kurio nors ministerijos skyriaus arba departamento vadovas?“ - sakė A. Nugaraitė.

Jos teigimu, kartais mūsų šalies žmonės, būdami valdžioje ar politikoje, piktinasi, jog žurnalistai jais labai domisi ir pan., bet, pasak A. Nugaraitės, piktintis reikėtų ne pačiu domėjimusi, bet tuo, kaip tas domėjimasis pateikiamas visuomenei.

„Tai - pagrindinis dalykas. Kartais mes turbūt dėl to nesusikalbame. Lietuvos žurnalistika kartais iškelia tikrai labai rimtų, gerų temų, labai svarbių, gerai parašytų rašinių. Bet dažniausiai šaukštas deguto būna tada, kai tema gera, bet ji prastai parašyta. Tuomet galima kaltinti žurnalistiką ir nešališkumu, ir įvairiais kitais dalykais, o baisiausia – neprofesionalumu“, - samprotavo moteris.

Svarbiausia – žurnalistikos profesionalumas

Anot direktorės, labai norėtųsi, kad žurnalistika būtų profesionalesnė. Ji taip pat pabrėžė, jog pilietinės žurnalistikos variantas nėra prigijęs visame pasaulyje. Esą yra tik dalis žiniasklaidos, kuri priėmė šį modelį.

„Pas mus negalėčiau surasti analogo, kurį būtų galima pavadinti: ‚Tai yra pilietinės žurnalistikos atstovas‘. Tačiau rašinių, pilietinių akcijų ir pan. iš tiesų galima surasti“, - kalbėjo ŽI direktorė.

Jos teigimu, ir JAV yra susivieniję tam tikri laikraščiai arba tam tikros televizijos, radijas, kurie save vadina pilietinės žurnalistikos lyderiais. Tačiau dauguma jų nėra dideli leidiniai – jie yra valstijų, bet ne nacionalinio lygio.

Kaip teigė A. Nugaraitė, nors temų pasirinkimas nėra pagrindinė mūsų valstybės žiniasklaidos problema, vis dėlto ir šiuo aspektu esama tam tikrų niuansų.

„Kodėl aš, pavyzdžiui, turiu skaityti publikaciją, kuri neturi informacinės vertės? Darau prielaidą, kad ji galbūt tenkina kažkieno interesus. Gal tai - paslėpta reklama? Ji neturi informacinės vertės nei visuomenei, nei naujumo požiūriu, net ir pramoginių poreikių netenkina. Tiesiog paskaitai, kad kažkur įvyko kažkokia prezentacija. Kodėl turėčiau apie tai žinoti?“ - kalbėjo A. Nugaraitė.

Vis dėlto, anot moters, pagrindinė mūsų žiniasklaidos problema yra ta, kaip ji pateikia informaciją.

„Pagrindinis dalykas, dėl kurio mūsų žiniasklaidai galima daugiausia priekaištauti, yra tai, jog ji neišlaiko normalaus šaltinių skaičiaus. Pastebėjau, jog žiniasklaida yra užėmusi keistą poziciją, ypač išryškėjusią pastaraisiais metais – šaltiniais tampa kažkokie ekspertai, kažkokios įstaigos. Rašoma: ‚Ekspertai teigia, kad yra taip ir taip‘. Atsiprašau, kokie ekspertai?“, - samprotavo ŽI dėstytoja.

Ji taip pat pažymėjo, jog amerikiečiai buvo pirmieji, iškėlę klausimą, ar apskritai reikėtų pasitikėti nurodytais šaltiniais. Esą žurnalistas taip pat turėtų papildomai pagrįsti, kodėl jis pasirinko būtent vieną ar kitą ekspertą. Ir tik esant tokiam įrodymui, skaitytojas nusprendžia, jog iš tikrųjų cituojamo eksperto nuomonė yra logiška, nuosekli, kad jis niekam nepriklauso ir pan.

„Mes dažnai turime tik vieną šaltinį. Bet juk turėtų būti mažiausiai du šaltiniai, kad būtų išklausyta ir antroji pusė. O kad žmogui būtų lengviau susigaudyti, kur du pešasi, tai būtų labai gerai, jeigu būtų ekspertų lygio nepriklausomas šaltinis, kuris paaiškintų, kaip ten yra iš tikro. Ir tada žmogui nebūtų primetama nuomonė, bet sudaryta šaltinių gausa leistų jam pačiam susidaryti savo nuomonę ir nuspręsti, kurią pusę jis palaikytų“, - teigė A. Nugaraitė.

Linkėjimai pilietinei žiniasklaidai

 „Norėčiau, kad pilietinė žiniasklaida nebūtų tik kažkieno projektas. Pilietinės žiniasklaidos sinonimas turėtų būti profesionali žiniasklaida. Kad apie visus leidinius, nesvarbu, kokiam tipui jie priklausytų, būtų galima pasakyti, jog jie yra profesionalūs. Mano supratimu, tai pats geriausias, logiškas ir nuoseklus žingsnis į priekį“, - kalbėjo A. Nugaraitė.  

 Jos nuomone, tokiu būdu atsirastų ir grįžtamasis ryšys, ir nelindimas be reikalo į žmogaus gyvenimą, ir etiški informacijos rinkimo metodai, ir visuomenės interesų atspindėjimas, temų atranka, o tai savo ruožtu padėtų ir leistų žmogui būti aktyviu piliečiu, įsitraukti į šalies valdymo problemas.  

 „Aš palinkėčiau kitais metais daugiau profesionalumo, o tada, mano supratimu, daugelis problemų bus išspręsta natūraliai. O ar tai vadinsime pilietine žurnalistika, ar sakysim, jog tai yra puiki, rimta, profesionali žurnalistika, greičiausiai nėra labai didelio skirtumo. Svarbiausia, kad kriterijai, kurie yra išrasti, kurie egzistuoja, būtų patenkinti“, - sakė ŽI direktorė. 

Bernardinai.lt