Arba šis tas apie jauniausią LNOBT Violetą

Šiemet Lietuvos operos ir baleto teatras vėl Naujuosius sutiko su „Traviata“. Šįkart išvydome britų operos meistrų, vadovaujamų režisieriaus  Jonathano Millerio, legendinės Giuseppe’s Verdi operos pastatymą. „Traviatos“ muziką dirigavo Martynas Staškus, o viena iš pagrindinių spektaklio puošmenų tapo jauna lietuvių ir armėnų dainininkė Asmik Grigorian, Violetos vaidmeniu debiutuojanti mūsų teatre. Ta proga „Bravissimo“ uždavė vokalistei keletą klausimų apie beišsipildančią svajonę sudainuoti Violetos partiją, kartu pasmalsaudamas ir apie pietietiškai šiaurietišką bei operų persmelktą jos kilmę.

Kaip tapai dainininke ir kiek tavo pasirinkimą lėmė tėvai – lietuvių primadona Irena Milkevičiūtė ir garsus armėnų tenoras Gehamas Grigorianas?

Žinoma, tėvų pavyzdys turėjo tam tikros įtakos, nors greičiau viskas vyko intuityviai ir labai natūraliai, tarsi plauktum ten, kur tuo metu atrodo paprasčiau. Tėvai tapo ir svarbiausiais mano mokytojais – oficialiai studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas mamą, šiemet baigiu magistrantūrą. Labai daug perėmiau ir iš tėvo. Nors jis tėra visai mažai su manimi dirbęs, bet jo ir mamos vokalo mokyklos skiriasi iš esmės – vien jau pietietiškos balso stygos kitokios, dėl to visai kita ir dainavimo maniera. Jaučiuosi derinanti abi mokyklas, nors atrodo, kad pačias balso stygas būsiu paveldėjusi būtent iš tėvo.

Gal yra ir kitų įkvėpimo šaltinių, idealų? Ar mokaisi iš įrašų?

Stengiuosi klausytis jų kuo mažiau, tik tiek, kiek reikia, – nenoriu mėgdžioti. Visuma vargiai kada pakeri, dažniausiai įstringa tik atskiros detalės. Labai patinka Jessy Norman, tačiau aklai nesižaviu niekuo: kiekvienas turi ir tai, ką norėtum pasiimti, ir tai, ką tiesiog atmeti.

Dalyvauji įvairiausiuose projektuose – atlieki klasikinę kamerinę ir operų muziką, esi dainavusi šiuolaikinių opusų, Lino Rimšos acid džiazo projekte „Die Welt ist Trauma“ ir taip toliau. Kas tau svarbiausia ir mieliausia?

Mano specialybė pirmiausia yra opera, nors operos dainininke dar nenorėčiau vadintis, – „Traviata“ tėra trečioji opera, kurioje dainuosiu. Tuo tarpu šiuolaikiniai projektai – tikra širdies atgaiva, nors visgi žvelgiu į juos kaip į savotišką žaidimą ir, aišku, puikų būdą save realizuoti kitaip. Tiesa, esu gavusi pasiūlymų dainuoti ir džiazą, bet tam, kad tai sau leisčiau, manau, pirmiausia turiu ką nors pasiekti operoje, – tik tokia eilės tvarka.

Pakalbėkime apie „Traviatą“. Ką tau reiškia Violetos vaidmuo? Ko gero, jis nėra eilinis… Kas buvo atspirties taškas rengiant šį vaidmenį? Gal įsimintina tavo mamos Irenos Milkevičiūtės interpretacija?

Tiesą sakant, niekas, tik pats vaidmuo. Esu labai linkusi sureikšminti tekstą ir įsijausti į patį personažą. Visuomet labai troškau dainuoti šioje operoje. Žinoma, esu jai labai jauna, bet dabar režisieriai linkę ieškoti atlikėjų, kurie amžiumi kuo artimesni personažui. Nors dažnai tai nerealu – užtenka prisiminti Čio čio san iš Puccini operos „Madam Baterflai“, kuriai tėra penkiolika metų, o imtis tokios sudėtingos jos vokalinės partijos retai išdrįsta jaunesnės nei trisdešimt penkerių dainininkės. Operoje visuomet yra šis neatitikimas.

O dėl naujojo „Traviatos“ pastatymo, tai buvau susikūrusi kiek kitokį Violetos portretą nei britų režisierius Jonathanas Milleris, suvokiantis ją kone dvidešimties, gerokai jaunesnę, šiek tiek net vaikišką... Mano manymu, literatūrinė Violeta turėtų būti kokių dvidešimt aštuonerių, taigi jau subrendusi moteris, ypač tos epochos požiūriu. Vaizdavausi jau stipresnę, geriau žinančią, ką daro... Tačiau Kristiansūne (Norvegijoje) Millerio statytas Mozarto „Don Žuanas“, kuriame dalyvavau 2005 m. vasarą, man padarė didžiulį įspūdį, ypač kad tai buvo labiau dramos spektaklis nei opera. Taigi režisieriumi visiškai pasitikiu.

Kokie tolesni planai sudainavus Violetą – turbūt vieną trokštamiausių kiekvieno soprano partijų?

Dar norėčiau dainuoti Čio čio san – Puccini man labai patinka. Šiemet atradau Mozartą. Kol kas nelabai mėgstu Wagnerį, bet mielai atlieku kamerinę muziką ir visuomet džiaugiuosi kviečiama dalyvauti šiuolaikiniuose projektuose.

Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmės!

Kalbino ir užrašė Justė Janulytė

„Bravissimo“