Mačiau jauną merginą, plėšiančią sušlapusį ir apglamžytą voką – gavo naujametį siuntinuką iš savo bičiulio, gyvenančio Lenkijoje. Ėmė ji iš to voko visokias mielas smulkmenas, ir jos veidas vis labiau budo. Jokių brangenybių, kurios taip greitai ir akivaizdžiai būtų galėjusios perplėšti trumpos niūrokos sausio dienos prieblandą, ten nebuvo – tik lenkiškas darbo metų kalendorius, kompaktinė plokštelė, du laiškai ir nuotrauka. Bet prieblanda plyšo, erdvė aplinkui ją ėmė žaižaruoti, keistis ir keisti. Nes dienoraštyje, kiekviename mėnesyje, kuris dar lauks, ranka rūpestingai buvo išvedžioti įrašai: „Ši diena tau tebūna gera“, „Pasiilgau“, „Tik neliūdėk“... Nes kompaktinėje plokštelėje buvo įrašyta muzika, kurią bičiuliai šiltą liepą visą savaitę klausėsi drauge prie vandenyno. O laiškai buvo rašyti tą dieną, kai juodu išsiskyrė. O nuotrauka daryta specialiai šiai progai, vienintelė.

Mačiau viduramžę moterį, kurios dukra susirgo prieš pat Kalėdas. Pateko į ligoninę. Aišku, mergina labai jaudinosi, kad gali nepasveikti iki šventės. Kad jau nesuskubs nupirkti ar padaryti dovanėlių savo artimiesiems. Ji labai norėjo surasti savo mamai mažą katytę – ir nespėjo. O manė, jog tai būtina. Ankstų šventės rytą, kai visi jau buvo namie, į kambarį įėjo jaunuolis. Atsargiai sustojo tarpdury. Jam užantyje tyliai kvėpavo maža baugšti katytė – nieko ypatingo, žmogus tik laiku sužinojo, kad kažkas nespėjo, negalėjo išpildyti svarbių norų. Bet jis kažką padarė dienai, nes ši iš pasišiaušusios tuojau tapo švelni kaip katytės alsavimas.

Mačiau žmogų, kurį jo gimtadienio rytą pažadino mobiliojo telefono žinučių gaviklio garsas. Jis greičiausiai manė, jog pats neteikia jokios reikšmės šiai dienai. Bet gavo žinutę, kurią tučtuojau kažkodėl garsiai perskaitė: „Mums visiems ir visoms svarbi šventė“. Paskui dar vieną: „Tą dieną gimė geras žmogus“. Ir dar vieną. Ir dar... Tik keli žodžiai - daugiau nieko, kas galėtų perplėšti niūrokos žiemos dienos prieblandą. Bet perplėšė.

Klausiausi pasakojimo apie vieną jauną šeimą. Jiems buvo gera drauge, todėl suvirtę ant grindų Kūčių naktį visi piešė ir karpė didžiulius spalvotus angelus. Prikarpė jų tiek, kiek aplinkui juos gyveno vienišų, senų žmonių, ir sukabino prie kiekvieno namo į obelis. Krito šlapias sniegas, ir rytą angelai jau buvo panašesni į suplėšytus vaikų drabužėlius, liūdnai besiplakančius vėjuje, nei į linksmus dangaus gyventojus. Prie kai kurių sodybų jie taip ir liko kaboti, nesuprasti, neįsileisti. Bet buvo ir tokių, kurie įsinešė juos į namus, ištiesino, sušildė, išdžiovino sparnus ir įkurdino ant sienos, prie visų šventų paveikslų. Nebuvo nieko, kas galėtų perplėšti vienatvės ir liūdesio pilną Kalėdų dieną. Tik keliolika šlapių ir pavargusių popierinių angelų. Bet girdėjau sakant: „Per pačią širdį praskrido tie jų angelai, per pačią širdį...“   

Pačiam viduržiemy girdėjau vieną rugiagėlių spalvos istoriją.

Du žmonės žiemos vidury sėdėjo miško troboje ir valgė. Vienas tarė kitam: „Žinau miške obelį. Su trimis obuoliais. Vieną nusiskyniau, suvalgiau. Skanus. Kiti du liko. Vienas labai aukštai, kitą dar galima suvalgyti“. Ir ilgai tylėjo. Po dienos, atsisveikinant, kalbantysis klausančiajam padovanojo antrąjį obuolį, nuskintą nuo tos obels, susuktą į šlapią, iš po sniego iškastą miško žolę. Šis pakabino jį savo lange. Sakė, kad ir toliau klausys. Dabar - ką kalba jo sėklos. Nebuvo nieko, kas galėtų perplėšti niūrokos gruodžio pabaigos dienos prieblandą. Tik obuolys. Bet prieblanda kažkodėl plyšo. Maža to. Naujųjų metų rytą į tuos namus kažkas atnešė baltą voką. Praplėšęs jį adresatas pamatė tai, ką buvo girdėjęs, klausydamas obuolio sėklų: mėlyname fone užklijuotas sniego baltumo kvadratas, o ant jo ranka grakščiai išvedžiota obelis – taip, tarsi kažkas ją būtų piešęs ne lytėjimu, o klausa. Ant obels kabėjo trys mėlyni obuoliai. Piešinio viduje, sniego baltumo lape, buvo įrašyti tik penki žodžiai, apiberti džiovintais permatomais žydrų rugiagėlių žiedlapiais: „Tokia Meilė ateina į pasaulį...“ Ir daugiau nieko, kas galėtų perplėšti pavargusią, švenčių triukšmo nualintą dieną. Dovaną žmogus padėjo ant palangės, po obuoliu. Kad rugiagėlių žiedlapiai kvėpuotų, į vidų įdėjo mažą baltą kriauklelę. Nuovargis nei prieblanda dienai nebeturėjo galios.

Mačiau, kaip viena maža mergytė Saulė, drauge su suaugusiaisiais švenčianti Naujuosius metus, priėjo prie namų šeimininkės ir liūdnai pasiskundė:

-  Man liūdna. Čia nėra mergaičių. O visi berniukai blogi.

-  Kodėl taip manai?

-  Darželyje jie tik šaiposi ir tik viską griauna. Niekada su jais nedraugausiu.

-  Žinau, kad čia yra toks berniukas Saulius, kuris nemėgsta nieko griauti. Jei tik tu prie jo prieitum ir pasiūlytum žaisti drauge domino, jis labai apsidžiaugtų“.

Nežinau, ar Saulutė pakvietė Saulių žaisti domino, tik mačiau, kaip jis jai nešė į kitą kambarį sausainį. Nieko ypatinga, kas galėtų mažą mergaitę priversti patikėti, kad ne visi maži berniukai moka tik griauti. Tik paprasčiausias sausainis. Bet kai Saulių mama susiruošė vežti namo, ji atsargiai atsigulė jam ant kelių ir paprašė: „Dar pabūk“.   

Per vieną Kalėdų eglutės šventę mažas berniukas piešė piešinėlį „Kaip Dievas sukūrė pasaulį“. Nupiešė briedį, kurio viena koja buvo ilgesnė už visas kitas.

-  Bet čia nieko tokio, taip? – paklausė.

-  Nieko tokio. O kodėl nėra galvos?

Piešiant galvą, ragai netyčia „užkrito“ ant akių.

-  Bet čia nieko tokio?

-  Nieko tokio. Dabar nupiešk save.

Galva išėjo labai mažytė, o kūnelis labai storas. Pasižiūrėjęs į save, nusprendė:

-  Aš plonesnis, o mano galvytė didesnė. Bet čia nieko tokio!

Jis jau matė, kad visa tai buvo gera...

Nieko tokio, kad yra prieššventinės „maximos“. Kad eteriai pilni vienodo tarškėjimo, o mūsų el.pašto dėžutės - vienodų eilėraštukų ir daugybe adresų, siunčiamų tų pačių „nuoširdžių“ sveikinimų. Nieko tokio. Žemai pasilenkus vis viena gali pamatyt, kaip švelniai ir tyliai, tarsi baugštus katinėlio alsavimas, tarsi tyliai skriejanti telefono žinutė ar šlapias glamžytas vokas „tokia Meilė ateina į pasaulį“.

Bernardinai.lt