Atstok su savo kvailais klausimais! Niekaip aš nešvęsiu ir - jokių Kalėdų.

Kodėl?

Kodėl, kodėl... Ne šventė man. Kodėl būtinai turi būti šventė? Niekada nebuvo.

O kas - šventė?

Šventė, kai kiaulę paskerdžiu, susėdam su vyrais ir aplaistom vargšelę naminuke. Tai bent šventė. Rankovės atraitotos iki va čia, rankos riebaluotos iki va čia, lenta ir grindys krauju nutaškytos, o naminukė skrandy net užverda nuo stiprumo. Neseniai skerdėm. Dabar šalta, kelias dienas mėsa gali ant stalo voliotis, nieko jai nenutiks, musės neaptūps, svarbu žarnas išimti. Brolis geros samanės paliko, sakau, ugnis, ne gėrimas, išsivirėm šviežių kepenų, su svogūnėliu pasikepinom - turiu svogūno, visko turiu, nemanyk, po obelimi pavasary prikaišiojau viengalvių, nei labai ravėjau, nei labai žiūrėjau, o sudygo, užaugo didžiausios galvos, saldžios, valgai, net tykšta. Atnešė kaimynė užvakar kažkokių geibenų pririnkusi, sudžiūvę, mažiukai, atseit sušelpė... Stiklainį prarūgusios uogienės, gal devynių metų senumo, ir supelijusių agurkų. Atsistojau, pasiėmiau savo svogūną, nusmaukiau lukštus jos akyse ir sutriauškinau gyvą, net duona neužsikąsdama. Va jums, Dievo mylėtojai! Norėjau dar ir tą jos surūgusią uogienę atsidaryt ir suvalgyt, kad rūgšties kvapas ją nutrenktų - manęs tai nenutrenks, ne to esu per gyvenimėlį prikimšta, - bet pasigailėjau, ir taip žandai iš gėdos kaip gaisrinės buvo.

Ne suvalgyt, pasivaišint gal reikėjo pasiūlyt...

Nemokyk. Eik iš čia. Nenoriu, kad žiūrėtum į žliumbiančią. Niekas nematys manęs apsisniaukrojusios.

Jau mačiau. Ir ne kartą, nusiramink. Pro savo langą, kai pirmą kartą po Vaclovo mirties bandei žolę pati nupjaut patvory. Ir aš apsižliumbčiau.

Tavo, jūsų, šventuolėlių, ašaros - žaizdoms gydyt, mano – šunims laižyt. Drumzlinos ir tirštos kaip visas gyvenimas. Prieš Kalėdas vargšus, tokias paleistuves ir girtuokles kaip aš šelpiat, ar ne? Savo sąžines raminat, ką? Ir dar pasako: kunigas per pamokslą liepė dalytis tuo, kas lieka, kuo gali. Sėdės prie stalo su savo vaikais ir anūkais lempelių prisidegiojus, žegnosis akis nuleidus ir dar papasakos, kaip ubagus ir kaimynus prieš šventes apdalijo. Tai ką ten jūs visi švenčiat? Kieno ten gimimą? Dievo, kuris tvartelyje tarp vargšų gimė? Gal manai, kad nežinau? Nebijok, visą katekizmą iki šiol mintinai atsimenu. Pirmas įsakymas – „Neturėk kitų Dievų, tiktai mane vieną“, antras – „Gerbk savo tėvą ir motiną“, trečias – „Nežudyk“, ketvirtas... O būtinai juos visus iš eilės atsimint reikia? Nebūtinai. Tai ir sakau ne iš eilės. Svarbu žinot, ko negalima daryt, jokiu būdu negalima. Aš to ir nedarau. Nei ką nuskriaudžiau, nei ką apvogiau, nei ką nužudžiau. Ir svetimų vyrų neviliojau. Jei kam ir buvau bloga, tai tik sau. Gal ne tiesą sakau? Pasakyk, pasakyk tu man, ko tyli? Visi čia ant manęs joja, kaip kas išmano, tik moko ir moko, mokytojos mat atsirado... Kartais imu aš, paleistuvė nelaiminga, ir pagalvoju: kažin kam labiau prieš Dievulį aiškintis reikės – ar toms, kurios nebūtus dalykus apie mane eidamos per kaimą loja, ar man, kuri šituos va skuduruos kampe sukniubus savo suvarytą gyvenimą kruvinom ašarom kasdien apraudu? Tokios mintys ima ir ateina. Ar matei mane kada dejuojančią? Kitus keikiančią? Ar matei? O paklausyk už anos tvoros – visko turi, visko pertekę, pilvai nukarę, akys kaip mongolų užgultos nuo riebalų, ir dar vis negerai ir negerai, mažai ir mažai, sunku ir sunku... Ar ne tiesą sakau? Papjoviau štai tą kiaulę – visiems pijokėliams po išpjovą išdalinau. Pačias gražiausias, minkščiausias, mėsa rožinė, kaip jauniklio paršelio. Mano matematika tokia: jie man gera – aš jiems dar geriau. Ir malkų pritempia, ir šulinį išvalė, ir laukus rudenį aparė, kad ir kreivai, šleivai, betgi aparė, stengėsi. Manot, jei pijokėlis, tai nei širdies, nei sąžinės neturi? Gal jis dėl to ir pijokėlis, kad turi, per didelę tą širdį turi, todėl ir neatlaiko viso šito mėšlo. Jie man niekada prarūgusios uogienės, niekada... Ir aš jiems – niekada. Ir niekam, Dieve saugok. Kalėdos, matykit... Ar neštumėt tam savo Dievui papuvusių kopūstų ir užpernykščių bulvių? Ar neštumėt, klausiu?

Ko šauki ant manęs, taigi nieko tau neatnešiau.

O galėjai. Kavos seniai nebeturiu, rytais taip šalta, langų senom padalkom šiemet neužsikamšiau. Bet neprapulsiu.  

Kad pirkia seniai, atrodo, nekūrenta... Malkų juk turi.

Tu gal kurčia, moteriške? Sakau, kad samanė kaip ugnis, kam malkas pavėjui leist?  

Ar tau toji samanė irgi gerumui skandint?

Tik jau nemokyk, gerai?

Aš nemokau. Tik klausiu. Galim apie tai pasišnekėt?

Niekas nešneka. Tik moko. Nežinau. Jei žinočiau, gal taip nedaryčiau. O gal žinau. Norėčiau su kuo nors apsikeist gyvenimais – va, tu pagyvenk mano, aš – tavo, ir pažiūrėsim, ar atlaikysi, ar tik aš viena tokia netikėlė.

Kodėl netikėlė? Va, perrūgusios uogienės niekam nekaišioji.

Tai gal ne? Nekaišiojau ir nekaišiosiu. Visą gyvenimą tik ir girdėjau, kad netikusi. Atrodo, kad ir gimdama kojom, ne galva, ėjau, taigi – nuo pat pradžių netikusi.

Sakei, kad buvai labai graži.

Buvau. Bet niekada to nežinojau. Sužinojau, kai po Vaclovo laidotuvių po nuotraukas ėmiau knistis. Buvau jas užkišus už balkio ir pamiršus, jei būčiau prisiminus, tikrai į ugnį būčiau įmetusi.

Kodėl?

Kodėl, kodėl... O todėl, kad ten tik kitų gyvenimai gražūs. Aš vis kaip prielipas, kaip prisiūta. Visi sakydavo – žiūrėk, kokia aukšta, kaip Zelčiaus žvakė. Buvo toks Zelčius mūsų kaime, žvakes liejo. Tai vieną per Kalėdas, žmonės pasakojo, padarė tokią, kad uždegt norėdamas ant kėdės pasilipt turėdavo. Pats mažiukas, tiesa, labai buvo... Gal ir perdeda žmonės... Tai aš ir vaikščiodavau, kaip tą žvakę prarijus, matydavau tik tai, kas po mano kojom, akis bijodavau pakelt, stengdavausi susilenkt, susikūprint, kad tik neatrodyčiau tokia didelė.    

Sakai – tik kitų gyvenimai gražūs?

Pas svetimus augau. Neklausinėk. Nieko nesakysiu. Ir taip pamiršt visą gyvenimą negaliu. Negaliu, nors tu ką. Kaip kokia žarija kas būtų išdeginęs ir užgesint pamiršęs. Kaip taip gali būti? Ar tau taip būna?

Būna. Tai kaip pamatei, kad buvai graži?

Pasiėmiau tas nuotraukas, atrišau, laidotuvių norėjau kartu užgrūst – kam man jos, negyvėlio. Aš jį kitokį prisimenu, niekad nepamiršiu. Ir gyvas jis dabar, tik kitaip, va čia jaučiu, po krūtine, kad gyvas. Nors trisdešimt metų išpažinties nebuvo, prisikiaulinęs per visą gyvenimą, o Dievulis jo neatmetė, žinau, kad neatmetė. Nežiūrėk taip, nieko tau negaliu paaiškint.

Tai paėmiau tas nuotraukas, o jos man ir pasipylė ant raugintų kopūstų bačkos. Rinkau, rinkau, vieną netyčia paėmiau arčiau pažiūrėt – net širdį pervėrė. Gražuolė, sakau tau! Nori, parodysiu?

Tikrai graži. Labai. Kaip to galėjai nematyti? Nejau niekas nesakė, kad šitaip...

Kai Vaclovas sakydavo, pildavau jam, ką rankoj turėdama, manydavau, kad šaiposi. Na, ir ką? Kas iš to? Pasižiūrėk, kokia ropė dabar. Išpuvusiu viduriu. Širdim išpuvusia. Kas iš to...

Jei būtum žinojusi, kad graži, kaip būtumei gyvenusi?

Eik tu... Būčiau mylėjusi. Tuos, kuriuos norėjau, bet niekada nemylėjau, kur tau, manydavau – užjuoks. Būčiau gyvenusi iškelta galva, nesusikūprinusi. Eičiau galvą užvertus, krūtinę atstačius, krūtys mano gal irgi gražios buvo, ir kojos... Tikriausiai... Na ir kvaila boba, šitaip nusišnekėt senatvėj...

Ech, brangioji, būčiau mylėjus, tikrai būčiau mylėjus... Ar gali įsivaizduoti?

Galiu. Ar kada matei, kaip tas Zelčius per Kalėdas žvakę pasilipęs ant kėdutės degė?  

Ne, mačiau kaip vieną kartą per Kalėdas jis tvarte veršelį į šį svietą atitempė. Parsinešė mane priplūktą pas save Kūčioms, paguldė šiltai ant pečiaus, apkamšė... Patėvis atlėkė, barškinosi apie duris, keikėsi, spardėsi, ugnimi spjaudė, bet jis neįleido. Mažas toks, ilga nosimi, akys antakių užgultos, o rėkia visa gerkle, abu kumštelius suspaudęs, kažkaip moteriškai: „Atsitrauk, galvažudy, nes virintu vandeniu marmūzę apipilsiu, šitaip vaiką sudaužyt, ir dar šventą dieną, cholera tu! Kaip tave šita žemė nešioja...“ Tas ir pasitraukė.

Ne, šitas žmogelis auksinis buvo... Taigi, kaip sakiau, karvutė turėjo veršiuotis. Zelčius tik paskubom Kūčias pavalgė, žirnių į kišenę prisibėrė – ir į tvartelį. Visą naktį gulėjo kampe šiauduos ir laukė. Ir sulaukė. Kad ėmė rėkt iš džiaugsmo paryčiais, o tvartelį nuo namo tik siena skyrė, tai išlėkiau pasižiūrėt. Įlekiu, o jis visas srutom apsitaškęs, žibalinė kabo ant balkio pakabinta, pats iki kelių mėšluos, akys pro tuos antakių šepečius žiba, net tamsoj matyti. „Eina! Eina!!“ – atsigręžęs, įsiręžęs visas šaukia, laimingas kaip pasaulį kurdamas. Karvė mauroja, Zelčius šaukia: „Jėzau, kūdikėli, žiūrėk, kas tavo garbei gimė!“ Suklupo prie to garuojančio gniužulėlio, veidą priglaudė, karvė atsisukusi abu laižo... Priėjau, tas atgalia ranka mane pasigriebė, pasiklupdė, apsikabinom ir verkiam abudu tam mėšle... Va tau ir Kalėdos.

Sakei, kad niekada nešventei. Tokių vienų visam gyvenimui pakaktų...      

Nuo to laiko, kai likau viena, per Kūčias visada einu tvartelin. Mudvi su karvute stalą pasiruošiam. Nesakyk tik, susimildama, niekam.

Jei nesakysiu, niekas nesužinos, kad buvai graži. Ir kad eisi tvartelin... Ką ten darysi?

Tikrai? Tada sakyk kam nors, bet tik ne čia, ne kaime. Užjuoks, pirštais užbadys, kaip tada, kai iš krijelių gėlėm stovus pasidariau. Nusinešiu pupų, žirnių, vandenėlio, ant šieno susiraitysiu, žibalinę užsidegsiu. Karvutei – šienelio. Silkutės turiu, pirkau, nemanyk. Bet gal nereikia. Pupų, žirnių, vandenėlio ir bus gana.  Mums visko pakaks. Nepyk, brangute, ir naminukės. Dievulis nepyksta, ir tu nepyk.    

Kultūros savaitraštis „Šiaurės Atėnai“