Kodėl mes taip pešamės ir taip įdėmiai sekame vienas kito žingsnius ir mintis jau gerą tūkstantmetį? Didelė neapykanta didelę meilę liudija. Bet nei didelė meilė, nei didelė neapykanta neleidžia išsikalbėti. Rasti kitą kalbėjimo būdą, ne priešpriešinį, ne vienas kitą neigiantį ar peršaukti tenorintį? Deja, pastaruosius tris keturis šimtmečius mes kalbamės ta kalba, ir taip įpratome, kad politinis leksikonas be to neapsieina, kad geopolitikas visokias vieni ant kitų lavonų šokame...

Kiekvienas kelias ieškant kitokio susikalbėjimo taško vis dėlto būtų labai sveikintinas, tegul ir originalus. Būtent – originalus, nes visi tradiciniai išbandyti ir nieko, išskyrus kraują, įtampą, priespaudą, nedavė. Ir neduos.

Ir rusus, ir lietuvius, ir lenkus šį tekstą prašyčiau skaityti nešokinėjant iš vietos ir neburnojant, bent iki pavyks iki galo prisikasti. O pradėti teks kone nuo Adomo ir Ievos. Žiūrėk į šaknį – sako rusų patarlė. Kodėl gi ja nepasirėmus?

Buvo tokia indoeuropiečių protautė – ar tai Šiaurės pajuodjūryje, ar tai Balkanuose, ar tai Mažojoje Azijoje. Klajojo, tikėjo Dangaus dievu, ginėsi savo galvijų bandas ir nežinojo rūpesčių. Skilo, matyt, iš gero gyvenimo, kai padaugėjo gyventojų. O gal iš blogo, kai teko palikti įprastas ganyklas dėl sausrų. Bet kokiu atveju, grubiai tariant, nuo III tūkstantmečio pr. Kr. Didžiulės arijų (arya tiesiog reiškia “žmogus“) gentys ilgais liežuviais įsiveržė į Balkanus, Vidurio Europą, Indiją, Iraną. Čia, susiliejusios su vietiniais žemdirbiais autochtonais, jos sukūrė galingus civilizacijos masyvus, tapo keltais, germanais, graikais, italikais, baltais, Indijos bei Irano arijais, skitais (iranėnais taip pat). Slavų tuo metu nebuvo.

Baltų keturkampis.. Tai ne tik M. Gimbutienės (M. Gimbutas), bet ir rusų mokslininkų tvirtinimas, paremtas vietovardžių ir upėvardžių gausa. Baltiškos kilmės, kurie net neversti į rusų ar kitą slavų kalbą. Kodėl taip, dar pakalbėsime, bet dabar tiesiog primename buvusias baltų keturkampio žemes, milžinišką teritoriją, kuri Šiaurės Vakaruose rėmėsi į Vyslos žemupį ir jį šiek tiek peržengė anapus. Rytuose baltiškos teritorijos rėmėsi į Okos baseiną ir aukštutinį Pavolgį. Šiaurėje – Ladogos ežerą ir pietinę Suomiją. Pietuose – siekė Dniepro vidurupį, maždaug būsimojo Kijevo teritoriją. Teritorijos milžiniškos, ir net Tautų kraustymosi tarpsnis nedaug ką pakeitė. Baltiška galindų gentis, gelonai, minimi dar Herodoto, minimi ir prie Maskvos 1147 metais, juos mini ir kryžiuočių kronikos XIII-XIV a. Galindai ištirpo baltų masyve, kaip ir sėliai, kuriuos šaltiniai mini nuo II a. pr. Kr iki XII-XIII a. po Kr. Toje pačioje Šiaurės rytų Lietuvoje; sėlius asimiliavo aukštaičiai, bet sūduviai, minimi irgi II a. po Kr., buvo žinomi ir kryžiuočiams, ir šiais laikais – tai Sūduvos kraštas, suvalkiečiai.

Lietuva tikriausiai yra ne etnoso, o baltų genčių junginio valstybės įvardijimas. “Lieti, “sulieti“ reiškia sujungti, sulydyti. “Lietuva“ ir reiškia tai, kas sujungta, iš ankstesnių atskirų detalių sulieta į visumą Tai susijungę artimais baltų dialektais kalbantys Teutonų nenukariauti prūsai, lenkų ir Jaroslavo nenugalėtų jotvingių palikuonys, kuršiai, žemgaliai, aukštaičiai ir žemaičiai, sėliai ir dar aibė genčių. Gentys susivienijo į Lietuvą kaip valstybę, kuri nuolat siaurėdama, vis dėlto išlaikė baltų pasaulio ašį – drauge su latviais. Lietuvių kalba artimesnė graikų ir sanskritui, Irano arijų kalbai, nei kaimynų germanų ar keltų kalboms. Tai rodo anksčiau buvusius kontaktus su plačia erdve bei tai, kad lietuviai kalbiškai liko seniausi indoeuropiečiai, mažai nutolę nuo šaknų. Keltai, germanai kalbiškai yra baltų šeimos jaunesnės seserys. Nutekėjusios į tolimus kraštus graikų ar lotynų – vyrėlesnės – ir artimesnės seserys. Pačios artimiausios kalbiškai tos, su kuriomis ilgiausiai bendrauta baltų keturkampyje – iranėnų, Rigvedos epochos arijų sanskritas. Čia jau būtų artimiausios giminaitės, vyriausiosios iš seserų, bet lietuvių kalba taip ir lieka pati vyriausia, indoeuropeistų nuomone, artimiausia indoeuropiečių protautei iš visų šiandien egzistuojančių kalbų. Taigi ji būtų sau vyriausioji sesuo ir motina drauge.

Kam tos pagyros? Tam, kad išdėstytume indoeuropietiškų kultūrų pasjansą III tūkst. pr. Kr. Vėliau užvirė vieni kraustymaisi po kitų. Jų neanalizuosime, bet faktas tas, kad slavų tose perturbacijose dar nebuvo.

Nėra ko įsižeisti. Kiekviena nacija gimsta jai skirtu laiku. Lietuvos jėgos jau tik simbolinės, tik autoritetu paremiamos. Ji sena nacija, tad jai lieka tik kombinuoti ir dėstyti pasjansus, tą ji išmokusi gerai. Ir tiesiog krauju ir prigimtimi nujaučia, kaip dėliosis kortos, ir geotektoninių plytų svirimo pagreičius. Patirtis to išmokė.

Identiteto trukdžiai ar identiteto varomoji jėga?

Rusija, o tiksliau – Vladimiro Putino aplinka ir jos polittechnologai, skelbdami lapkričio 4-ją nauja vienybės švente, patvirtino, kad jų identifikacija be lietuvių neįmanoma. Lietuva ir Lenkija apibrėžia jų savimonės trajektorijas, ir be šių dviejų valstybių Rusijos, tokios ar anokios, nebūtų. Ar keista? Matyt, kad ne. Išties Lietuva -Lenkija Rusijai yra svarbus istorinis tandemas, į kurį nusižiūrėdama, ji stengėsi viską daryti atvirkščiai.

Maištas? Taip, tai primena vaikišką elgesį.

Ir nieko keisto. Slavai yra jauna nacija. Pirmosios jų gentys šaltiniuose minimos gal apie IV-V a. po Kr. Tai ir venedai, ir sklavinai, ir t. t. Atsiranda jie baltų ir skitų pasaulio sandūroje.

Baltų pėdsakai atsekami bent jau prieš penkis tūkstantmečius nuo mūsų dienų; tačiau tikėtina, kad baltiškos kultūros dygsta čia nuo mezolito, taigi praktiškai nuo ledynmečio pabaigos. Bet kokiu atveju mūsų civilizacija – plačiąja prasme – piliakalnius pradėjo pilti prieš penkis tūkstantmečius, kai Egiptas ėmė statyti pirmąsias piramides.

O slavams – pusantro tūkstančio metų. Rusams – tai slavų atšakai, kuri susiformavo iš Maskvos valdomų slavų, maždaug nuo Ivano Kalitos laikų – gal išvis kokie šeši septyni šimtai. Jei skaičiuosime nuo Kijevo vikingų epochos, tebūnie geras tūkstantmetis. Bet tai nedaug. Valstybei daug, nacijai – ne. Suprantama, “nacijai“ čia teikiame pačią plačiausią prasmę.

Slavų protėvynė gal kažkur šiauriau Balkanų, gal dabartinė Vengrija, anais laikais -Panonija. Tokia metraštininko Nestoro versija. Bet kokiu atveju, startavo jie sparčiai, ir jau VI – VII a. viena šaka išsiveržė iki Graikijos pietinių pakraščių ir 600 m. drauge su avarais puolė Konstantinopolį, o kita šaka šiaurėje jau buvo įsirėžusi į Ilmenio ežerą ir Naugardo zoną. Visur, kur slavai nusėdo šiauriau Kijevo ribos, jie užėjo ant vietinio baltiško substrato, susimaišė su baltais. Dar XII a. prie Maskvos su jais tebekovojo galindai. Bet, atrodo, didžiąją baltų masyvo dalį jie paėmė tiesiog skaičiumi, gausa, ir be ypatingų kovų. Rezultatas – kiekvienas rusas yra baltiškos kilmės, ir kalba, ir mitai, ir pasakos, ir sakmės labai artimi, slavai išties artimiausi mūsų giminaičiai – po latvių. Kultūriniu požiūriu tai dukterinė kultūra. Jauna ir kiek padykusi, jai dabar kaip tik identiteto ieškojimo ir paaugliškų ekscesų metas. Rusams dabar gal dešimt metų. Šiaip ar taip, ne daugiau penkiolikos. Mums apie penkiasdešimt. Žinoma, kad dabar jiems maišto prieš tėvus laikas. Pati paauglystė.

Todėl jie ir ieško savo istorijoje datų, kurias galėtų pažymėti kaip brandos atestatą ar išsilaisvinimo nuo tėvų globos šventę.

Kitaip šito prilipimo prie Lietuvos nepaaiškinsi; paauglys, maištaudamas prieš tėvus, įgyja savarankiškumą, ir jo agresija atitinkamai orientuota. Viskas pagal Zigmuntą Froidą.

O mes taip pat gal nesveikai prilipę prie rusiškos tematikos, mums nuolat smalsu, kas ten vyksta. Nėra ko slėpti, daug kas perlenkta dėl to, kad mes išties dėmesį per daug prikaustę prie Rusijos. Taigi vaikas. Rūpi. Išėjęs į lauką vienas.

Tėviški jausmai nedingsta. Kad ir vaikas paklydėlis.

Ir jei žiūrėsime kaip į aisčių vaikus, rusų elgesys suprantamas. Tai aštri paauglystė. Noras atsiskirti ir drauge baimė likti be tėvų globos.

 Jaunimo ir senimo problemos

Nelabai suprantama, kodėl rusai save beprotiškai sendina? Juk tai neteisinga. Jiems bizantiškas veidrodis gal buvo pakištas nevykusiai, Bizantija išties buvo senyva. Bet joje atsispindėjęs Rusijos veidas ėmė ir susiraukšlėjo be laiko.

Manau, rusai slepia nuo savęs, kad jie jauna nacija, visai be reikalo. Tai juk privalumas. Žiūrėkite, kaip guviai juda islamas, kuriam greitai keturiolika. Rusai tik šiek tiek jaunesni.

Euraziją jie paėmė būtent dėl to, kad yra jauna nacija. Nacijų ir kultūrų rinkoje jaunumas – tai komplimentas.

 Ir kartu taškas, iš kurio išeidami, mes galime prognozuoti net gudriųjų polittechnologų veiklą – taigi jie visiškai kultūriniai vaikai.

Ką ir parodė, pasirinkdami savo šventę.

Ir nurodydami mums, kaip turime elgtis Rusijos atžvilgiu. Kokį mentalitetą patys savyje turime atskleisti. Eina kalbos, kad reikia ieškoti su Rusija kitokio tarpusavio susiderinimo. Nuo priešų– sąjungininkų ir partnerių link.

Bet kaip tai įmanoma, jei Rusija savo švente skelbia būtent pergalę prieš Lietuvą -Lenkiją ir tą šventę verčia svarbesne istorinės atminties data nei Spalio revoliucijos metinės? Tai jų programa. Dabartiniams Lenkijos dešiniesiems fundamentalistams atėjus į valdžią, vargu ar kas labai jau keisis ir šiame, Žečpospolitos sparne.

Tačiau mes, kaip sena aisčių/baltų kiltis, galime atrasti savyje trečiąjį variantą.

Žvelgti į rusus kaip į vaikus. Nuosavus.

 Gal tai ir padėtų išsilaisvinti nuo kompleksų mums patiems? Ne priešai jie ir ne draugai, o sūnūs paklydėliai. Su savo varginančiu Edipo kompleksu, kurio objektas – mes. Tada į Rusiją galime žiūrėti atlaidžiau.

Tiesa, tada pagrindiniais Rusijos politikos ekspertais taptų psichoterapeutai ar psichoanalitikai. Bet tai jau šis tas apčiuopiamo. Ir reikia įvardinti sau mūsų ir slavų sąveikų prasmę: visiems jiems, artimiausiems slavams, Lietuva buvo apsibrėžimo taškas. Lenkija su Lietuva buvo taip sulipusi, kad išsiskyrimas privedė prie karo – lenkai nė už ką nenorėjo eiti į pasaulį vieni, be tėvų. Ukrainiečiai ir baltarusiai – tvarkingiausi vaikai, užaugę po lietuvių ir lenkų šeimos globojančiu dangčiu ir dabar einantys savarankiškai, bet su sentimentais vaikystės metams. Rusai – paklydėliai, organizuojantys tėvams senelių prieglaudą, norintys šeimą perimti iš vyresniųjų rankų – ir net perėmę tam tikru metu. Bet ir jie iki kaulų smegenų priklausomi nuo tėvų. Ir be konflikto su jais negalintys identifikuotis, plėšomi tarp meilės ir neapykantos, abiejų polių iškart.

Gal juos galima suprasti? Jie nori įgyti vyriausiojo brolio statusą. To brolio, kuris globoja ir kitus šeimos narius. Ir atitinkamai vyriausiojo brolio statusą patvirtina ta aplinkybė, kad jis apsiima globoti ir tėvus. Ir jam reikia tėvų palaiminimo. Kurį jis nori išpešti arba apgyvendindamas tėvus pas save, ar prievarta. Bet kadangi pernelyg jaunas – niekada pagarba ir atidumu. Ir to palaiminimo kaip ir nesulaukęs. 

 Šita pozicija, kad ir kaip ją vartaliotum ir interpretuotum, į lietuvių – rusų santykius leidžia žiūrėti iš naujos perspektyvos.

Ar ji rusams patiktų, kitas klausimas. Ne mažesnis klausimas, ar sutiktų ir lietuviai. Bet tai mūsų perspektyva, su kuria, beje, ir ukrainiečiai ir juolab baltarusiai sutinka. Tyli darbinė hipotezė, kuri galėtų veikti efektyviau nei lig šiol politikų naudotosios. Ir svarbiausia – matyti kitu kampu. Pajusti, kad mūsų pozicijos yra išties ypatingos ir lemiančios.

Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos mentalitetų ir istorijų raidą apibrėžia Lietuvos palaiminimas. Suteiktas arba ne. O psichologiškai visos šios nacijos yra priklausomos nuo Lietuvos. Be Lietuvos nė viena jų neegzistuotų. Jų egzistavimą ir savimonę patvirtina lietuviškas dėmuo. Už jų ateitį mes atsakingi, kaip ir už jų praeitį. Ką Rusija nuolat stengiasi mums priminti, tik mes nenorime perskaityti atviro teksto, kurį ji siunčia mums savo elgesiu. Ji tiesiog reikalinga normalaus motiniško dėmesio. O iš motinos pusės ji girdi vien tik barimus ir pamokymus teisingiau užsimaukšlinti kepurę ar užsisagstyti paltą. Motina juk trokšta gero ir vis pratrūksta pamokymais.

 Ką daryti?

Ko gero, nieko specialaus. Tik pirmiausia palikti vieniems kitus tam tikroje ramybėje ir pasižiūrėti į savo likimus, istorijas kitoje, ne trumpalaikės politikos ar ilgalaikės geopolitikos, o giminystės santykių šviesoje. Lietuva motina, Lenkija, Rusija, Ukraina, Baltarusija – dukros. Nuo jų santykių labai daug kas priklauso Eurazijoje. Geri Lenkijos-Lietuvos-Rusijos santykiai garantuoja santarvę nuo Portugalijos iki Hongkongo. Taip jau viskas sumazgyta, kad kai mes kariaujame, ir Kinijoje neramu. Mažai teperdedu. Mes ant kažkokios virkštelės tebesame susiūti, ir daug kas nenori, kad ji laikytųsi.

Maskva didžiuojasi, kad yra kovos prieš pasaulinį imperializmą centras, o pati tam centrui dirba. Kartu ji ir kovos už išsilaisvinimą citadelė – o pati imperija. Ir nelabai laisva. Ligšiolinė savimonė Rusijoje sukurpta pagal priešpriešas, ir tik įjungus priešpriešas ir suradus priešininkus, Maskvos mechanizmas gali veikti. O Lietuva nuolat nori laisvinti kitus, o pati yra imperialistų nacija, nes, viena vertus, vėlyvaisiais viduramžiais, Renesanso metu ir Kontrreformacijos laikotarpiu pati buvo imperija, tegu ir su polinkiu į anarchiją. Ar ne panašios šios prieštaros, tarp polinkio į laisvę ir imperijos darymo? Rusija neapsieis be vienokio ar kitokio geografinio imperializmo. Lietuva susikurs sau virtualią imperiją sau žinomais būdais. Kitaip lietuviams neįdomu. Be to, net žodis “Lietuva“, reiškiantis sulydytą konglomeratą, yra mandagesnis imperijos vardas, ir niekur čia nedingsi. Vardas jau į sąmonę įkala liejimo, konstravimo padermę. Ar tiesiog primena priedermę.

Gal paskelbti kol kas tylią bežodę amnestiją vieniems kitų istorijoms ir užsiimti savimi, kartais, remiantis unikaliomis patirtimis, pasiprognozuoti ateitį? Žemyno lygiu. Ne, ne sąjungoje, o palankaus neutralumo būklėje. Sąjungų mums užtenka, iš to nieko gero neišeina kad ir todėl, kad vaikai turi gyventi atskirai nuo gimdytojų. Bet mes galime suteikti vieni kitiems laisvę, ir gal mūsų problemos, mums šeimoje žinomos, – ir lietuviškos ir rusiškos, nes vieni neatsikratė motiniškų kompleksų, kiti sūniškų?

Mes turime apie ką pakalbėti ir pasakyti vieni kitiems labai daug. Daugiau nei galime šiandien įtarti. Šiaip ar taip, vieni indoeuropiečių branduolys, kiti Bizantija šiandien. Mūsų dialogas galėtų ne sukurti dar kokią sąjungą ar kokią sąjungą suardyti, o dėl labai specifinės mūsų patirties – pasiūlyti kažkokią naują idėją. Pasauliui, kuris dabar aiškioje krizėje ir kuriame kažką reikia keisti – bet ne geogra fijoje, o mintyse.

 Ir baigdamas – nemanau, kad lietuvių ir rusų geopolitikų seminaras būtų nenaudingas.

„Akiračiai“