Pastaruoju metu netyla svarstymai apie homoseksualių asmenų lygias teises. Vis dažniau užverda diskusijos apie įvairius bandymus įteisinti vienos lyties asmenų sąjungų teisinį pripažinimą ar net civilines santuokas, vaikų įvaikinimo klausimu. Ypač daug diskusijų sukėlė neseniai Vatikano paskelbtas dokumentas "Instrukcija dėl asmenų su homoseksualiais polinkiais pašaukimo atpažinimo kriterijų svarstant jų priėmimą į seminarijas ir leidimą priimti šventimus",  kuriame primenamas krikščioniškas mokymas apie homoseksualumą ir jo keliamus pavojus sielovadinei tarnystei. Visuomenė tarsi pasidalina į kelias stovyklas – vieni imasi ginti homoseksualų teises, kiti siekia užkirsti kelią tam, kad  homoseksualumas būtų traktuojamas kaip norma, o gėjų skaičius augtų.

Bernardinai.lt pradeda spausdinti straipsnių ciklą, kuriame į homoseksualumą bandysime pažvelgti iš kelių pusių – bus pateikiami komentarai remiantis tiek bibliniu, tiek psichologiniu, tiek pastoraciniu pagrindu.

 

Atidus ir subtilus šio dalyko nagrinėjimas buvo pradėtas Sigmundo Freudo praėjusio šimtmečio pradžioje (pav. “Trijose esė apie seksualumo teoriją”). Kadangi to laiko medicinoje buvo įprasta manyti, jog homoseksualizmas yra paveldimas, Freudas taip pat galvojo apie santykį tarp to, kas įgimta ir kas įgyta. Freudas rašo, jog šio klausimo negalima suvokti kaip “arba – arba” dilemos. Viena vertus, daugeliu atvejų galima parodyti, jog homoseksualinio potraukio šaknys glūdi ankstyvosios vaikystės išgyvenimuose; taip pat homoseksualinę fiksaciją skatina išoriniai patyrimai – pavyzdžiui, vaiko seksualinis išnaudojimas arba metai, praleisti įkalinimo įstaigoje. Visa tai leidžia manyti, jog homoseksualinis potraukis yra įgyjamas. Tačiau kad ir prigimtis turi reikšmės tokiam potraukiui išsivystyti, pasak Freudo, rodo tai, jog ne visi tie, kurie išgyveno aukščiau paminėtus patyrimus, tampa homoseksualais arba išlieka jais nuolat. Kad Freudo nuomonė iš esmės sutampa su šiuolaikinių mokslininkų mintimis, pakalbėsime truputį vėliau.

Vidiniai vaikystės patyrimai

Vaikystės patyrimus, skatinančius homoseksualių polinkių asmenybės formavimąsi, galima suskirstyti į vidinius ir išorinius. Iš pradžių aptarkime pirmuosius. Daugelis tyrinėtojų - amerikiečiai I. Bieber, Ch. Socarides, E. Moberly, Josephas Nicolosi, Richardas Fitzgibbons, K.J. Zuckeris ir kt., olandas G. van der Aardwegas, taip pat panašia linkme galvoję psichoterapijos klasikai Adleris ir Jugas - sutaria, jog berniukas, kuris vėliau, paauglystėje, pajaučia homoseksualinį potraukį, kenčia nuo lyties tapatumo sutrikimo arba trūkumo (angl. Gender Identity Disorder arba Gender Identity Deficit). Šis sutrikimas reiškiasi tuo, jog berniukas nepasitiki savo vyriškumu ir gali elgtis bei žaisti kaip mergaitė. Tai – “virtuvės lango berniukas”: prie kamuolio besistumdančius ir su pagaliais lakstančius savo bendraamžius su pavydu ir ilgesiu jis stebi pro langą; prisidėti prie jų nedrįsta manydamas, jog jam nepavyks. Jis bendrauja su mergaitėmis, yra jų geriausias draugas. Be žavėjimosi, kartu jis ir piktas ant berniukų dėl to, kad jie jo nepriima į savo tarpą (viena vertus, tai gali būti įsivaizdavimas, kita vertus, - ir realybė, kadangi su savimi nepasitikinčiais ir visaip veblenančiais narsių vyrų kompanijoje daug nesiterliojama…) Jei jis taps sportininkas, tai, anot amerikiečių psichologės T. Bieber, dažniausiai plaukiku, bėgiku ar slidininku – t.y. kultivuos nekomandines sporto šakas. Į komandą jo “nepriėmusių” savo bendraamžių idealizavimas ir vyriškojo pasaulio sureikšminimas paauglystės metais gali tapti erotinio pobūdžio. Kita vertus, jo santykiuose su vyrais išlieka ir daug iš vaikystės atsinešto pykčio: J.Nicolosi tai įvardija kaip “prieštaringą arba ambivalentišką santykį su savo lyties žmonėmis”.

Kokios yra tokio lyties tapatumo trūkumo priežastys? Įtemptų ir neramių tėvo – mamos – vaiko santykių pynė. Tiek savo paties patyrimą, tiek kitų žmonių išgyvenimus, apibendrinančius psichologinius dėsnius šiame dienraštyje skelbtame straipsnyje yra labai išsamiai aprašęs vokiečių pastorius ir psichologas Uwe Bussas (www.bernardinai.lt , 2005 m. lapkričio 17, 22 ir 23 d.). Freudas, galvodamas apie tokio vystymosi priežastis, labiausiai pabrėžė berniuko vyriškumą “užspaudžiančios” motinos vaidmenį; vėlesni tyrinėtojai, ir ypač pastaraisiais dešimtmečiais, labai pabrėžia šalto, pikto, pasyvaus ar neprieinamo tėvo keliamas psichologines kliūtis berniuko vyriškai identifikacijai susiformuoti. Apie niekada neįvykusį suartėjimą su tėvu – geistą ir nepasiektą, keliantį ilgesį ir neapykantą – rašo ir ne vienas gėjų autorius. Gal glausčiausiai lyties identiteto trūkumo susiformavimo priežastis yra apibūdinęs amerikietis Irvingas Bieberis: “labai glaudžiai su sūnumi susijusi, o dominuojanti ir savo vyrą menkinanti motina ir nutolęs, priešiškas tėvas”. Tai – garsioji “patologinio trikampio” sistema, traumuojanti vaikus ne tik homoseksualaus vystymosi atveju.  

Panaši psichologinė dinamika aprašoma ir moterų homoseksualumo atveju. Tiesa, mergaitei susiformuoti tvirtą lytinę tapatybę yra kiek lengviau negu berniukui, kadangi norėdama ją pasiekti, ji neturi palikti motinos. Todėl ir svarbių psichologinių priežasčių turinčių moterų homoseksualinis potraukis yra mažiausiai du kartus retesnis (pagal plačiai priimtus amerikiečių “Nacionalinio sveikatos ir socialinio gyvenimo tyrimo” 1994 m. duomenis, homoseksualių vyrų yra 2,8, o moterų - 1,4 proc.); neretai reikšminga moterų homoseksualumo priežastis yra iš vyrų patirtas seksualinis smurtas jų atžvilgiu. Tačiau jei mergaitė dėl rimtų motinos psichologinių problemų neturi su ja ryšio, moterų atžvilgiu joje išlieka nepatenkintas meilės ilgesys, kuris paauglystėje gali įgyti erotinį pobūdį. Tyrinėtojai teigia, jog kritiškas lyties tapatumo formavimosi laikas yra tarp dvejų su puse ir trejų metų; tačiau berniuko norą būti “kaip tėtis” ar mergaitės “kaip mama” galima pastebėti gerokai anksčiau. Harmoningoje santuokoje vaikų lyties tapatybė formuojasi daug apie ją negalvojant, automatiškai. Gerai su vyru sutarianti mama džiaugiasi savo sūnaus vyriškumu ir skatina jo ir tėvo draugystę, “paleidžia” jį iš pirminės identifikacijos su savimi į vyriškąjį pasaulį - lygiai kaip ir tėvas nesistengia uzurpuoti dukros meilės. Tokią dinamiką, kada blogai sutariantys sutuoktiniai, pasąmoningai ieškodami “paguodos,” glaudžiasi ir per daug prie savęs glaudžia priešingos lyties vaiką, aprašo ir toks krikščioniškojo pasaulio šviesulys kaip Jeanas Vanier. 

Paveldimumo klausimas

Sugrįžkime prie Freudo pastabos, jog iš tų vaikų, kurie ankstyvoje vaikystėje išgyveno vienaip ar kitaip nepalankią psichologinę situaciją, homoseksualinį potraukį paauglystėje pajaučia ne visi. Šiuolaikiniai tyrinėtojai atkreipė dėmesį į tai, jog dažnai tokie berniukai turi labai drovų ir nedrąsų charakterį (vad. “socialinė fobija”).Šie bruožai dažniausiai yra paveldima temperamento savybė; neretai tokie žmonės yra ir labai meniški, jautrūs – o tai, kaip žinoma, neretai sutinkamas bruožas homoseksualų polinkį turinčių vyrų. Kitokį, aktyvesnį temperamentą paveldėjęs berniukas, nors ir traumuojamas kokių nors nepalankių psichologinių aplinkybių šeimoje, savo vyriškumą ir pasitikėjimą savimi išsaugoti turi daugiau galimybių – galbūt protestuodamas arba padidėjusio agresyvumo kaina. Visa tai, suprantama, neleidžia teigti, jog homoseksualumas paveldimas: kaip rašo žymus JAV psichoterapeutas Josephas Nicolosi, kai kuriais atvejais galima kalbėti tik apie genetinę predispoziciją tokiai vystymosi krypčiai. Sensacingai nuskambėjęs Hamerio tyrimas 1993 metais apie esą atrastą homoseksualinį markerį “Xq 28”, 1997 m. Amerikos mokslinių tyrimų validumo agentūros buvo paskelbtas kaip netinkamai atliktas, o jo rezultatai nebuvo patvirtinti pakartotinėse mokslinėse studijose. Nepasitvirtino ir kitos hipotezės apie homoseksualinio potraukio paveldimumą – pavyzdžiui, tos, kurias buvo mėginama įrodyti dvynių tyrimais. Kita vertus, tai, jog šio plačiai žinomo J.M.Baily ir R. Pillard 1991 m. tyrimo duomenimis, apie 50 proc. monozigotinių dvynių buvo homoseksualūs, kalba apie tam tikrą galimybę, jog genetiškai identiški žmonės gali panašiai reaguoti į panašias išorines sąlygas (jei homoseksualumas būtų paveldimas, tokį polinkį būtų turėję visi tirti monozigotiniai dvyniai; jei paveldimumas neturėtų jokio poveikio, tokios pačios seksualinės orientacijos dažnumas būtų buvęs mažesnis). Galbūt tai ir buvo minimas padidėjęs drovumas ir temperamentinis jautrumas.

Žinoma, perlenkti paveldimumo faktoriaus reikšmės negalima – jei jis būtų lemiamas, jautrios, poetiškos ir meniškos sielos vyrų tarpe sutiktume tik homoseksualus. Tėvų tarpusavio santykiams ir jų meilei savo vaikui esant, anot garsios Winnicotto frazės, “pakenčiamai geriems” (“good enough”), dauguma jautraus temperamento berniukų užauga nė kiek nestokodami vyriškumo tiek subjektyviai, tiek objektyviai. Pastarasis, vyriškumo kaip objektyvios asmenybės savybės klausimas išties yra ne toks paprastas. Kas gi yra tas vyriškumas? Kumščio jėga? Kategoriška intonacija? Neblogai vyriškumo supratimą papildo kai kurių stiprių asmenybių biografijos ir nuotraukos, pav., M. Gandžio.

Išoriniai poveikiai

Kalbame apie situaciją, kada berniukas yra seksualiai išnaudojamas: vyresnių paauglių, suaugusių giminių, šiaip “gerų dėdžių” ir pan. Kaip kalbėjome aukščiau, dar S. Freudas pabrėžė, jog tokie patyrimai irgi gali vesti prie homoseksualinės fiksacijos. Homoseksualių asmenų istorijos rodo, jog kai kuriais atvejais šie poveikiai dažniausiai “papildo” subjektyviai jaučiamą lyties tapatumo stoką atsirandančią dėl šeimos disharmonijos; tačiau kitais, nors ir retesniais atvejais, berniuko seksualinis išnaudojimas gali būti net svarbiausias veiksnys homoseksualiniam potraukiui atsirasti. Tai, beje, yra pabrėžęs dar Aristotelis “Nikomacho etikoje”, sakydamas, jog homoseksualinis potraukis kai kuriems žmonėms yra sąlygotas įpročio – “kaip tiems, kurie buvo geismų auka nuo vaikystės”. Seksologai gerai žino, jog pirmieji lytiniai įspūdžiai giliai įstringa žmogaus psichikoje, ir berniukas, patyręs malonių pojūčių santykiuose su kitu vyru vaikystėje, gali ties jais ir sustoti. Tokiais atvejais homosekusalių polinkių jaučiantis vyras nebūtinai pasižymės lyties tapatumo trūkumu ar temperamento jautrumu; tiesa, tokiu atveju jo seksualinis potraukis nebus nukreiptas išskirtinai į vyrus. “Įpročio” komponentas homoseksualiniame potraukyje labai priklauso ir nuo vaikystėje patirto seksualinio išnaudojimo intensyvumo.

Reziumuojant galima pasakyti, jog, kalbėdami apie homoseksualinio potraukio priežastis, turime omeny laikyti tris komponentus: lyties tapatumo trūkumą sukeliančius ankstyvosios vaikystės išgyvenimus, temperamento jautrumą bei pripratimą prie homoseksualiniuose santykiuose patirto malonumo. Kad pripratimas, o kartais net priklausomybė nuo taip patiriamo seksualinio malonumo yra svarbus veiksnys homoseksualiniam potraukiui atsirasti ir įsitvirtinti žmogaus psichikoje kalba ir tai, jog ilgą homoseksualinio gyvenimo stažą turintys asmenys šios problemos atsikrato gerokai sunkiau, nei praktikavę tokius santykius epizodiškai ir neilgai.

Ilgesio transformacija į erotinį potraukį ir tarpusavio santykių prieštaringumas

Nors minėti patyrimai dažniausiai siekia vaikystę, homoseksualinis potraukis ima reikštis lytinio brendimo metu paauglystėje. Kai kurie tyrinėtojai netgi sako, kad jeigu paauglystėje vaikinas nesijaus vienišas ir nepriimtas į vyrišką kompaniją, tai visokios jo lyties tapatumo jausmui nepalankios vaikystės aplinkybės neturės lemiamos įtakos ir homoseksualiniai jausmai nepasireikš. Tačiau dažniausiai ir paauglystės metu toks vaikinas išlieka vienišas; jis yra “geriausias” merginų draugas ir jų reikalų patikėtinis: juk jis joms “nepavojingas”. Tačiau vyriškojo pasaulio, į kurį jis nebuvo priimtas, ilgesys ir idealizavimas gimties galioms pabudus gali įgyti erotinį komponentą; šios jaunystės “psichofiziologinės revoliucijos” metu aktualizuojasi ir seksualinio išnaudojimo metu patirti malonumo pojūčiai. Kita vertus, atkartodamas vaikystės psichologinę dinamiką, jo santykis su vyrais yra ambivalentiškas: idealizavimas susipina su giliau glūdinčiu priešiškumu, kylančiu iš patirties, kada berniukas jautėsi vyriškojo pasaulio atstumtas. Be to, homoseksualius polinkius jaučiančio asmens santykį į vyrus dažnai pažymi dar ir pasąmoningai siekiamas vaikystėje nepatirtos tėvo meilės ilgesys. Tad galima suprasti, kad homoseksualių asmenų santykius apibūdina labai sudėtinga emocijų pynė: trokštant patirti tėvo meilę, partneriui keliami tokie reikalavimai, kurių jis negali nei išpildyti, nei lengvai pakelti (juolab kad ir jis pats tikisi iš savo partnerio to paties); iš neigiamų vaikystės patyrimų su tėvu į dabartinius santykius perkeliamas priešiškumas homoseksualinės partnerystės konfliktiškumą aštrina dar labiau. 2003 metais Olandijoje atliktų tyrimų duomenimis, vidutinė homoseksualinės partnerystės trukmė yra 1,5 metų; per tą vidutiniškai 8 kartus užmezgami “nesantuokiniai” homoseksualiniai santykiai. Toks psichologiškai traumuojantis homoseksualių vyrų gyvenimas atsispindi ir tris kartus didesniame depresijų bei du su puse karto didesniame nerimo sutrikimų dažnume lyginant su heteroseksualiais vyrais. Taip pat turint omenyje, jog homoseksaliniams santykiams JAV ir įvairiose Europos šalyse tenka daugelis užsikrėtimų AIDS virusu, galimybė išspręsti homoseksualinio potraukio problemą tampa aktuali ne tik dėl moralinių priežasčių.

Psichoterapijos galimybė

Priešingai negu kartais įsivaizduojama, psichoterapija neturi nieko bendra su mėginimu “nukreipti” seksualinio potraukio į priešingos gimties žmones. Tiesa, medicinos istorijoje tokių bandymų yra būta – pavyzdžiui, sužadinti heteroseksualinį potraukį erotiniais vaizdais, tačiau jei tai kartais ir pavykdavo, poveikis būdavo trumpalaikis. Juk vyrų ilgėjimosi priežastis – lyties tapatumo trūkumas – tokia “terapija” nėra panaikinamas. Lytinis potraukis pakeičia savo kryptį savaime, kada ilgalaikio psichoterapinio konsultavimo procese vyras atranda, aktualizuoja savo nuo vaikystės nepalankių psichologinių aplinkybių užslopintą vyriškumą. Labai vaizdžiai apie tokį giliai palaidoto savojo vyriškojo “aš” atradimą yra paliudijęs Uwe Bussas aukščiau minėtame straipsnyje. 

Kaip ir daugeliu kitų atvejų, jo bendradarbiavimas su konsultantu užtruko keletą metų. Žvelgiant iš arti, tai netrumpas laikotarpis, tačiau vertinant viso gyvenimo perspektyvoje, tokios laiko sąnaudos atsiperka. Vyriškos tapatybės atgavimo procese taip pat yra labai reikšminga skaisti draugystė su kitais vyrais: ji ir padeda tapti vienu iš tų, kurie buvo taip stipriai idealizuojami, suprasti, jog nesi niekuo blogesnis - ir pagaliau atrasti, kad “jie” taip pat yra ne dievai, o tik žmonės. Suprantama, vyrai, priimantys į savo draugiją homoseksualių polinkių turintį bičiulį, turi būti pakankamai brandūs ir jautrūs. Tad natūralu, jog tai lengviau įgyvendinama krikščioniškoje bendruomenėje. Tiek Vokietijos “Jaunimo ir visuomenės instituto”, besispecializuojančio pagalboje su seksualumu susijusių problemų atvejais, tiek ir “Gyvųjų vandenų” judėjimas arba Johno Harvey įkurta “Courage” organizacija JAV ir yra krikščioniškos pakraipos. O juk toks klasikinis vidinio progreso principas tinka kiekvienam iš mūsų: sveikstame asmeniškai bendradarbiaudami su išgydančiąja malone.