Domanto Razausko dainų neišgirsi skambant radijo bangomis, nekovoja jis nei geriausios dainos konkursuose, nei „Eurovizijos“ atrankoje. Kita vertus – ar tai yra kriterijus? Vargu bau... Tačiau jau ne vienus metus jo dainos skamba „Baltuose drambliuose“, įvairiuose dainuojamosios poezijos festivaliuose bei bičiulių virtuvėse, iš kur artimiausius žmones, o paskui iš rankų į rankas ir visai nepažįstamus pasiekia namudiniai tokių „festivalių“ įrašai. Tačiau įrašai įrašais. Pats Domantas su bičiuliais tiesiog kuria dainas ir niekada atėjęs į jų koncertą nežinosi, kokią naują ar naujai seną programą jie parodys šiandien...

Domantą Razauską kalbina Gediminas Kajėnas.

Kaip nutiko, kad tu paėmei į rankas gitarą ir pradėjai kurti dainas? Nuo ko viskas prasidėjo?

Paimti į rankas gitarą bent jau man nereiškė atėjimo prie muzikos. Man rodos, instrumentas nėra kelias į muziką. Viskas prasidėjo kur kas anksčiau. Mano šeimoje yra gana daug muzikų, pradedant seneliais, vėliau gitara grojo tėvas ir motinos brolis. Pastarieji kadaise buvo subūrę hipiškas avangardines grupes. Anais laikais Vilniuje buvo tokia žinoma grupė „Ramapedas“, kurią sudarė mano tėvas Dainius Razauskas, būgnus mušė poetas Aidas Marčėnas ir dar jų klasės draugas Saulius Pečiulis. Jie net turėjo įsirašę juostą. Visa tai, matyt, organiškai genais persidavė ir man.

Iki kokių vienuolikos metų aš visiems nuoširdžiai aiškinau, jog neturiu nei balso, nei klausos, tiesą sakant, ir dabar nežinau, ar jau turiu, bet nutiko taip, kad nuolatos klausiausi muzikos, versdavausi man nesuprantamus angliškus įvairių grupių tekstus, galų gale ir pats užsimaniau išmokti groti gitara. Matyt, visa tai išaugo iš natūralaus paaugliško noro tapti roko žvaigžde, stovėti scenoje ir groti. Kai dėdė man padovanojo pirmąją gitarą - dabar tokias vadinu „malkomis“ - ir parodė pirmus penkis akordus, aš buvau ištiktas visiškos ekstazės ir sėdėjau dienomis bei naktimis, mokydamasis ja groti. Po kurio laiko pradėjau rimtai mokytis groti klasikine gitara. Tai, žinoma, davė gerų technikos pagrindų, tačiau šiuos mokslus mečiau, nes susižavėjau bliuzo gitara. Šios dvi skirtingos mokyklos, o ir skirtingi gyvenimo būdai man buvo nesuderinami. Man trūko visiškos improvizacijos laisvės, tad pasinėriau į nenuspėjamą kūrybinį procesą, kuriame, man rodos, esu iki šiol...

Taip natūraliai gimė pirmosios dainos, prasidėjo grojimai gatvėse, įvairiose grupėse, vėliau baruose ir klubuose, įvairiuose festivaliuose. Visa tai tęsiasi ir dabar...

Aš laikausi principo „daryti savo“ – kurti savo žodžius ir savo muziką. Žinoma, interteksto išvengti neįmanoma, tačiau tai jau visai kas kita. Nenoriu būti atlikėju tik „atgrojančiu“ kažkieno sukurtas dainas, kurių žodžiai man visiškai svetimi, o melodija – nyki. Labai džiaugiuosi ir net didžiuojuosi tuo, kad darau savo darbus, kuriu tai, kas man pačiam įdomu. Kūryba man nesibaigia dainos parašymu – ji tęsiasi ir scenoje.

Tavo dainose juntama rusiško roko tradicijos įtaka, tiksliau gal labiausiai Boriso Grebenščikovo ir grupės „Akvarium“. Koks tavo santykis su šia tradicija?

Man ji lygiai tokia pat svarbi, kaip ir Vakarų roko tradicija. Aš negalėčiau vienų paneigti, o kitus pernelyg išaukštinti. Mano tėvai buvo hipiai, tikiu, širdyje jie tokie vis dar ir liko, tačiau jie visiškai neklausė rusiško roko, o tik Vakarų rokenrolo tradicijoje gimusias grupes, todėl ir negaliu sakyti, kad užaugau su rusišku roku.

Dabar net negalėčiau tiksliai pasakyti, kada susidomėjau rusų roko muzika. Matyt, tai buvo muzikos nuoširdumo paieška, nes rusų rokas gimė iš atvirumo. Daug kas rusų roko išvis nelaiko roko muzika. Pasak jų, tai visiškai banalios melodijos, nuolatos besikartojančios harmonijos, dainininkai paprastai bebalsiai ir t.t. Tačiau rusų roke, kaip ir literatūroje, yra labai stiprus ir gyvas rusiškumo pamatas, kuris nieko bendra neturi su rusicizmu. Čia ypač stipriai junti nuoširdų bei atvirą kalbėjimą ir gali tai suprasti ar pajusti. Tačiau aš lygiai su tokiu pat malonumu klausausi Bobo Dylano, „Doors“ ir Boriso Grebenščikovo ar „Aukcyono“. Kiekviena kultūra turi savo muziką, literatūrą ir, ačiū Dievui, vis dar turi tam tikrų pamatinių, neapčiuopiamų klodų, kuriuos gali pajusti tik per kalbą, tradiciją, natūrą. Ir būtent šie dalykai man yra svarbiausi muzikoje. Tai ir yra esminis pamatas, iš kurio išauga daina.

Kiek man pačiam teko tave matyti scenoje, visada veik skirtingi variantai – tai vienas dainuojamąją poeziją groji, tai drauge su Remiu (Remigijumi Audiejaičiu) veik lietuvišką „5‘Nizzos“ variantą, tai linksmą a la regi „Ganja Ma“ projektą, dabar paties puslapyje perskaičiau apie gimusį naują projektą „Žmogus orkestras“. Ar tai reiškia, kad savo dainoms ieškai vis naujo rūbo, naujo skambesio, net naujos išraiškos?

Tai čia vis vieno ir to paties projekto skirtingi variantai. Aš ir dabar kartais groju vienas, o šiuo metu prie mudviejų su Remiu prisijungė smuikininkė bei vokalistė Eglė Sirvidytė, būna, groja dar ir perkusininkas. Tad nė vienas iš šių projektų nėra miręs. Kelias atviras visoms naujoms idėjoms ir galimybėms. Paprastai viskas priklauso nuo dainų. Yra dainų, kurių negali atlikti penki žmonės, nes ten jie tiesiog neturėtų ką veikti, tai yra dėl per didelės instrumentų apkrovos daina visiškai neskambėtų. Yra dainų, kurios turi būti atliktos vien gitara ir balsu, ir ten, kad ir kokio instrumento gražiausių partijų pridėtum – niekas netinka.

Dabar yra sugalvotos trys skirtingos programos: projektas „Žmogus orkestras“, kuriame mes esame trise – aš (gitara, balsas), Remis (balsas, fleita, improvizacijos), Eglė (smuikas, gitara, balsas), antroji programa artimesnė tam, kas vadinama dainuojamąja poezija – aš ir Eglė, ir trečioji programa – aš vienas.

Dėl mūsų pavadinimų yra kitas reikalas. Man tiesiog labai patinka idėja kiekviename koncerte dalyvauti nauju pavadinimu. Tai, matyt, siekimas būti šiokiu tokiu avangardu, ne pastangos „pramušinėti“ savo vardą, kad visi žinotų, bet buvimas lyg ir nuošalėje, klausytojui paliekant galimybę susižinoti ir pačiam atrasti. Štai prieš kelerius metus „King Crimson“ koncertavo Rygoje, ir vienintelis skelbimas visame mieste buvo plakatas prie salės durų, kur ant languoto popieriaus lapo tušinuku buvo užrašyta „King Crimson“. Daugiau jokių žinių. Ir ką gi, susirinko pilna salė žmonių, net bičiulių iš Lietuvos važiavo. Štai taip – kam reikėjo, tas ir sužinojo.

Žaisdami skirtingais pavadinimais, vardais mes mėginame suklaidinti žmogų, kad jis ne patogiai sėdėdamas prie kompiuterio jaustųsi viską žinąs, o nuolatos galvotų, ieškotų, krutintų savo smegenis klausdamas, knisdamasis ir, jei pasiseks, patirtų atradimo džiaugsmą. Taip mes tiesiog mėginame palikti vietos netikėtumui...

Tavo dainos neretai yra labai skirtingos savo stiliumi – tai ir dainuojamoji poezija, ir bliuzas, ir regis, ir tokia veik psichodelika, ir dar bala žino kas. Ar tai reiškia, kad tu sumaišai daug stilių?

 

Man neįdomus vienas žanras, aš negaliu apsiriboti viena stilistika. Klausausi regio, bliuzo, džiazo, klasikos, metalo, pankroko, folko ir dar velniai žino ko. Žanro apibrėžimams niekada neteikiau reikšmės, ir man kartais atrodo juokinga, kai žmogus giriasi: „Aš groju dainuojamąją poeziją!“ Visa tai, kad ir kokiu pavadinimu vadintųsi, vienaip ar kitaip mane veikia, verčia judėti į priekį, daryti kai ką naujo. Aš negaliu apsiriboti ir sustoti, negaliu pasakyti apie save, kad esu pankas ar metalistas, poetas ar bardas, katalikas ar budistas, žurnalistas ar dar kažkas. Todėl ir tokia natūrali dainų stilių įvairovė. Man net sunku įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Nyku susikoncentruoti ties vienu žanru, daugiau nieko nematyti ir negirdėti. Akivaizdžiausias tokio nuolatinio virsmo pavyzdys man yra „Aukcyonas“ – galybė skirtingų projektų, dukterinių grupelių, galybė žanrų, dainų variantų, vienos ir tos pačios dainos stilių įvairovė. Tačiau iš viso to ir susideda vienas kūnas. Lyg Umberto Eco romanuose.

Aš negaliu apie save pasakyti, kad esu bardas arba katalikas. Svarbiausia suprasti, jog yra kalnas ir skirtingi takeliai vedantys į jo viršūnę, ir kvaila būtų ginčytis, kuris takelis yra geriausias. Lygiai taip pat galiu sekmadienį nueiti į Bernardinų bažnyčią, o grįžęs namo skaityti traktatus apie daosizmą ar budizmą.

Kai kurie tavo dainų tekstai yra ir tiesiog eilėraščiai, tai yra juos galima perskaityti kokiame kultūriniame laikraštyje ar interneto svetainėje. Koks tau turi būti tekstas, kad norėtųsi jį dainuoti?

Nežinau. Negaliu to racionaliai paaiškinti. Niekada nebūna taip, kad atsisėdi ir galvoji – dabar štai parašysiu eilėraštį. Viskas tiesiog auga. Dažnai nutinka taip, jog parašai tekstą ir jauti, kad jam kai ko trūksta. Jis gali gulėti stalčiuje metus arba būti išspausdintas kaip eilėraštis, bet vieną dieną nejučia prisėdi prie jo ir imi dainuoti, tada supranti, jog jam tiesiog trūko muzikos, jis laukė savo laiko, kada galės suskambėti kaip daina.

Man sunkiai suvokiamas dainuojamosios poezijos žanras, nes aš negaliu perskelti teksto ir muzikos dainoje. Mano supratimu, daina turi būti vientisa, kur žodžiai ir muzika vienas kitą papildo, praplečia ir vienas kitam suteikia galimybę gyventi. Kiekvienas akcentuotas žodis, skiemuo, net jei tai yra visiškai beprasmiai garsai, dainoje turi turėti savo vietą ir gali ne tik nustebinti, priblokšti, bet ir įgalinti klausytojo pasąmonę kurti jam vienam suvokiamas prasmes. Man rodos, daina yra vienintelis žanras, kuris akustikos, melodijos, garso ir žodžio poveikį gali išplėsti ligi begalybės.

Mano nuomone, bet kurioje kūryboje turi sutapti žmogaus patirtis, intertekstai, tam tikri archetipai, kad jaustųsi, jog žmogus eina į priekį, kad jis yra kelyje. Kai tu iš kūrinio atpažįsti žmogų, supranti jo kultūrinį kontekstą, tau nereikia klausinėti, ką jis galvoja apie vieną ar kitą dalyką. Daina galima pasakyti labai daug ką, ir to gali visiškai užtekti puikiam ir prasmingam dialogui.

Ką tu galvoji apie muzikos situaciją Lietuvoje?

Tiesą sakant, man visiškai neįdomu nagrinėti tai, ko nėra Lietuvoje – muzikos rinkos ar scenos. Čia tėra piniginiai interesai ir talentingi ar netalentingi žmonės, kurie visiškai nesupranta to, ką jie daro, o jei supranta, tai dažnai eina pačiu bukiausiu, nykiausiu keliu. Lietuvoje nėra jokios alternatyvos, o jei ir yra, ji labai, labai giliai. Norėdamas čia ką nors gražaus, įdomaus ir netikėto atrasti, turi būti visišku melomanu ir vaikščioti su diktofonu po rūsius, įsirašinėdamas tik ten skambančią muziką. Yra vos vienas kitas kolektyvas ar atlikėjas, kuriuos būtų galima vadinti tam tikra alternatyva, t.y. atsvara, teigiamos energijos blyksniu visame šitame muzikos sraute.

Ar yra lietuvių atlikėjų, grupių, kurių muziką su malonumu vis klausai?

Dabar tokių grupių nėra. Gaila, bet apie jas visas galima kalbėti tik būtuoju laiku... Net jei yra tokių grupių, kurios sąmoningai iškrenta iš lietuviškos muzikos rinkos, jos paprastai kaip viena kartoja tai, kas jau buvo grota, kas jau buvo pasakyta. Tiesą sakant, tai man neįdomu. Yra visiems jau seniai įkyrėję bliuzmenai, kurie kiekviename festivalyje groja tuos pačius kūrinius, nostalgiškai verkia, kaip jiems buvo gerai anuomet ir kaip šiandien jų muzikos niekas nesupranta, nevertina. Žinoma, yra klausytojų, kuriems to užtenka, kuriuos gali sužavėti tik profesionalumu. O aš esu iš tų, kuriems apibūdinimas „profesionalus atlikėjas“ sukelia žiovulį.

Kodėl dabar tokia populiari dainuojamoji poezija? Pastaruoju metu veik į kiekvieną koncertą susirenka pilnos salės žmonių, ir ypač jaunimo. Taip nutiko todėl, kad mąstančiam, augančiam žmogui nėra jokios kitos alternatyvos, kokia būdavo prieš 30 metų, ir jis mėgina kabintis bent jau į tai, kas bent kiek intelektualu. Kai mes augome buvo „Antis“, kurios nuolatos klausydavomės ir nuo jos svaigdavome. Žinoma, tai buvo šiek tiek politizuota grupė, turinti tam tikrą ideologiją, tačiau visa tai skambėjo kitaip, tai buvo atsvara tai muzikai, kuri skambėjo pirmojoje programoje. Net ir „Foje“ ar „Bix“ pati pradžia buvo kažkas labai nuoširdaus ir gero. Šiuo metu man artimiausia vis dar lieka „Antis“, nors skirtingu gyvenimo laikotarpiu išgyvenau ir V. Kernagio, ir „Foje“, ir „Kontrabandos“, ir „Bixų“ periodus. Štai kaip tik kai ko panašaus, ką išdarinėjo „Bix“, labiausiai ir pasigendu. Va, čia tai buvo reiškinys... Viskas, ką dabar galiu pasimėgaudamas klausyti iš lietuviškos muzikos, yra grupė „Fused Mark“. Bet kam ji žinoma?.. Jurgos Šeduikytės albumas taip pat dvelktelėjo kažkuo nauju.

Žinoma, dar reikėtų paminėti ir Artūrą Barysą Barą, kurio mirties metinės kaip tik šiomis dienomis minimos. Tai buvo charizmatiška asmenybė, turinti savo mitologiją, idėjų, energijos. Štai jis su savo grupe „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“ buvo totali alternatyva viskam. Gaila, tačiau ir šiuo atveju tenka kalbėti būtuoju laiku.

Žinoma, Lietuvoje yra labai stipri džiazo tradicija su savo festivaliais, atlikėjais, kolektyvais, tačiau ir tai jau netrukus, matyt, taps klasika...

Dabar žmogui, trokštančiam išgirsti kai ką savo, suprantamo ir įdomaus Lietuvoje, lieka tik dainuojamoji poezija. Nors ir čia, kai pasižiūri, visi mūsų grandai yra užsisukę savo rate, ir tu eidamas į vieno ar kito žymaus bardo koncertą puikiai žinai, ką jis gros. Neretai ir čia nebelieka jokio atradimo džiaugsmo. Tai štai mes ir mėginame būti ta nenuspėjama alternatyva, groti įvairią muziką ir kiekviename koncerte stebinti ne tik klausytojus, bet ir save pačius. Tai nėra mėginimas išsišokti į priekį, o noras nesuvienodėti, netapti savo paties iškamša.

Gal jau galvoji apie kokius nors studijinius įrašus ir kompaktinės plokštelės išleidimą?

 

Patys įvairiausi koncertiniai, studijiniai ir namudiniai įrašai jau kurį laiką klaidžioja kažkur iš rankų į rankas. Tačiau nei kompaktas, nei mano muzikos skambėjimas radijo bangomis nėra mano tikslas. Kiekvienam savas laikas – tai ateis neišvengiamai arba neateis niekada. Ir tiek. Tačiau muzikiniai, studijiniai įrašai turi dvi ypatybes. Viena vertus, tai teigiamas dalykas, mat tavo dainos gali pasiekti didesnį žmonių skaičių. Kita vertus, įrašas automatiškai yra dainos schema, sustabdyta akimirka.

Koncertuose aš visada stengiuosi kiekvieną kūrinį atlikti vis kitaip, todėl įrašas mane slegia, mat jame jau yra užfiksuota tam tikra dainos versija. Todėl klausytojas visada yra prisirišęs prie įrašo skambesio ir neretai pareiškia savo pretenzijas, maždaug - įraše ši daina skambėjo kur kas gražiau, man tas variantas labiau patiko... Man kur kas smagiau dainą nuolatos papildyti, pagroti visiškai kitaip, naujai, tuomet ji man pačiam gyva... Todėl bent jau šiuo metu man kur kas įdomiau gyvai groti scenoje, nei sėdėti įrašų studijoje.

Bradesiai

Bernardinai.lt