Sėdžiu štai sau, už lango lyjant keistam žiemos lietui. Taip šviesu, nors už lango – naktis, nors miškas, nors pats tamsiausias metų laikas. Kaip visa tai atrodytų, jei dabar nebūtų pilnaties? Gūdu ir baugoka. Nepralaidu... Neatsitrauktum taip plačiai užuolaidų. Nespoksotum, akis vis gilyn į tą minkštą tamsą suleisdama, ir kažin, ar bandytum prisiminti, kad delčia – tik nudilus pilnatis, kad tik dar truputis laiko, ir jau bus daug šviesiau.    

Manau - reikia pabandyti prisiminti bent kelias kasdienes istorijas, atgręžti jas šviesiąja, pilnaties puse, ir prikalti prie visų durų staktų, kiek tik turiu, kad, prieblandos metui atėjus, valia nevalia į jas atsitrenktų žvilgsnis.   

**

Pirkome baldus kelioms merginoms studentėms jų nuomojamam butui. Baldai buvo gal ir patogūs, bet, varge, pasirodė esą per dideli – niekaip nelindo pro duris. Tarp merginų ir tarp krovėjų kilo nemenkas sąmyšis – nei vežtis atgal, nei palikti, nei mokėti pinigus, nei atsakyti – keblus rūpestis, kainuojantis laiko ir nervų. Bet gana greitai iš beviltiškos situacijos rasta išeitis, nes labai užsinorėta neįmanomo: baldus užtempti per antro aukšto langą. Viduržiemy rėmas kaip niekur nieko buvo išimtas, ir sofa-laivas pagaliau atsidūrė kambaryje. Studentės mat buvo priverstos ieškoti pagalbos ir ją rado – į jų nuomojamą butą sugužėjo keletas jaunų vyrukų ir reikalai buvo sutvarkyti. Galėjo to ir nebūti, jei būtume buvę apdairesni. Betgi kita proga vieną iš tų „pagalbų“ netyčia užklupau sėdintį ant kėdės studenčių virtuvėje ir taikiai gurkšnojantį mėtų arbatą. Mergina stovėjo man už nugaros, ir aš netyčia pajutau, jog žvilgsniai, kurie skraidė pro mane iš vieno kampo į kitą, jau nebebuvo tokie drąsūs, kaip tąsyk, kai buvo laužiami langai – jie buvo tapę labai trapūs, pažeidžiami, tiriantys, pilni vilties ir pažado, sušildyti kažkokia nežmoniškai ir nežemiškai gyva šviesa. Užsukus ten sutvarkyti dar vieno kito reikalo, abejonių, kad sofos-laivo matmenų ir neturėjo būti, nebeliko. Kas galėjo nutikti gražesnio?

Nežinau, ką apie tai manytų tada vargę krovėjai, bet man to sudeginto laiko ir nervų, nei to išimto lango kažkaip iškart tapo nebegaila. Ne naujiena, bet prisiminti verta: jei kas nutrenkia tave į kokią nevalyvą situaciją, būk malonus, iškęsk nepurkšdamas. Net jei tai atrodo visiškai neįtikėtina, galimas daiktas, tuo metu kažkam esi angelas, net jei ir aklas. Nežinau, ar būna aklų angelų, bet piktų, darančių gera – tikrai ne.   

**

Nugaišo šunelis. Buvo linksmas, ištikimas, pareigingas, nuoširdus ir labai protingas. Kaip kiekvienas šunelis, kurį kas nors myli. O nugaišo paliktas vienas – susirgo, kai šeimininkai buvo išvykę. Atsisveikindamas žiūrėjo liūdnom akim - jis greičiausiai jau žinojo, kad išeis, bet nesiskundė ir neišsidavė – buvo išmintingas. Visi normalūs šunys, sako, miršta vieni. Pabėga, kur nors atsitraukia, pasislepia. Negi todėl, kad negali pakęsti,  jog juos kas nors tokią valandą glostytų ir šlapintų ašaromis? Galvoju – gal kad neskaudintų tų, kuriuos myli?

Kai šunelis buvo dar visai mažas, jį globojo mergaitė. Anksti rytą mažylis labai norėdavo į lauką, bet jo mergaitė dar kietai ir saldžiai miegodavo. Tada jis atsistodavo ant užpakalinių letenėlių, priekinėmis atsiremdamas į lovos kraštą, ir žiūrėdavo į savo šeimininkę tol, kol ši atsimerkdavo. Neinkšdavo, nelaižydavo jai veido, tik labai stipriai įsisiurbdavo žvilgsniu į užmerktas mergaitės akis. Vos vokams sujudėjus, šokdavo laižyti skruostus, cypti ir džiaugtis, bėgdavo durų link ir vėl grįždavo, kviesdamas kuo greičiau solidarizuotis ir suteikti jam pelnytą pagalbą. Tai kodėl toks šunelis, sakykit, negalėtų bijoti įskaudinti šeimininkės paskutiniąją savo valandą? 

Kai ši liūdnąją naujieną sužinojo, buvo vėlus metas. Ir laikas padaryti tai, kas daugeliui gali atrodyti neišmintinga ir kvaila, bet ko neabejotinai šaukėsi ištikimybė. Šunelis dieną buvo rastas lauke, prie tvenkinio. Žinoti, kad jis taip ir gulės ten visą naktį? Šeimininkė pasiuntė šlapią žinutę vienam bičiuliui. Šis tuojau – dar kitiems dviem. Po gero pusvalandžio automobilis stovėjo prie  mergaitės viešnagės vietos, o dar po kelių minučių jis jau skriejo tamsoj į tą vieną svarbų, liūdną, vienišą tašką prie tvenkinio. 

„Man nieko nebuvo leista daryti, tik... verkti. Vienas bičiulis rūpinosi kūneliu, kitas įšale kasė duobę, trečias švietė prožektoriumi. Tai ir verkiau – net nežinau, dėl ko labiau, iš liūdesio, ar iš nuostabos dėl to, kas tąnakt vyko. Gal būčiau niekada nesužinojusi, kad jie šitaip gali... Jiems tai kas? Kažkoks šuo. Pastovėjom paskui, visi dar pašniurkščiojom. Arbatą gėrėm tylėdami“.   

Kažkoks šuns pakasynų vakarėlis. Bet kai pagalvoju, kad šie jaunuoliai  – būsimi komersantai, politikai ir prezidentai, man vis viena ramiau.

**

O vienas žmogus, draugams pasakojęs labai sunkią, labai žiaurią ir labai skaudžią savo gyvenimo istoriją - vieną tokių, kurių klausant kyla natūralus klausimas: „O kaip tu po viso to nevirtai žvėrimi?“ - savo išpažinimą baigė taip:

- Klausykit, ar jūs mane mylit?

- Taip – tyliai atsiliepė visi.

- Ar manote, kad esu padorus ir geras žmogus?

- Taip.

- Tai dabar supraskit: tokį, koks aš esu, mane padarė šitas sumautas ir šlykštus gyvenimas, apie kurį ką tik jums papasakojau. 

**

Svarbu prisiminti, kad mėnulis turi antrąją pusę. Kad nuo pietų medžiai yra daug vešlesni, kad sudužus brangiam indui atsiranda vieta kitam, kad tada, kai šaltose lietaus balose mirksta mūsų kojos, atsigauna augalų ir medžių šaknys. Svarbu nepamiršti, kad ten, kur neauga žolė, auga drėgnos ir minkštos samanos arba tyliai skambėdamas byra pustomas  dykumų smėlis, pilnas gyvybės, kuri niekur kitur negalėtų veistis ir daugintis. Svarbu nepamiršti, kad po storu grindiniu ar kietu asfaltu, po gausybe komunikacijų išvarpyto molio sąvartų po mūsų miestų kojomis teka vanduo. Kad kai kas nors užtrenkia mums duris, nebūtinai šviesos tampa mažiau, nes kartais ji tirštesnė, krintanti pro „netyčia“ prasivėrusį langą. Svarbu nesiliauti žinojus, jog kai kažkas nusigręžia, kažkas vis viena juk lieka atsisukęs veidu. Judesys, galintis mus išgelbėti, yra labai paprastas: laiku pasukti žvilgsnį nuo tuštumos į pilnatį.

Bernardinai.lt