Kada Kauno arkivyskupas kibo į atlapus “Kalnapilio” aludariams dėl esą išniekinto rūpintojėlio, sakiau sau, kad čia turbūt be reikalo pliekiama iš sunkiųjų pabūklų. Negi šiandien Bažnyčiai nėra didesnių rūpesčių, apie kuriuos reikėtų visu balsu šaukti? Jeigu vyskupai pultų piktintis kiekvienąsyk pamatę katalikams nelabai malonią etiketę ar reklamą, ar nuotrauką žurnale, protestams nebūtų galo. Per penkiolika laisvės metų juk būta per akis ir tikrų, ir tariamų išpuolių prieš Bažnyčią ir jos mokymą, galima buvo priprasti prie visų pasikandžiojimų, nemeilės ir nepagarbos demonstravimo. Kitaip jau ir nebus sekuliarizuotame pasaulyje. Ne per seniausiai ir iš sakyklų, ir iš aukštų tribūnų dar putota dėl “nepadorių” knygų ir filmų, reikalauta uždrausti, nubausti, pasmerkti. Ir viskas veltui. Tai kam dar burną aušinti, net jeigu ta reklama ir užgauna kažkieno religinius jausmus. Juk Vokietijos vyskupai nesidrasko, kad jų krašte esama vyno, pavadinto “Dievo Motinos pienu”, kad Bavarijos alubariuose kabo kryžiai ir šventi paveikslai, kad ant etikečių vienuoliai smagiai kiloja bokalus. Miunchene kone ramstydami katedros sienas turistai maukia alutį, ir nieko. Tai kodėl staiga pas mus rūpintojėlis, kviečiąs nekaltai pasilinksminti – jau kažkas? Ar kad mes gilesni, jautresni katalikai, visuomet ypatingi Marijos žemės ir kryžių šalies žmonės?

Taip buvo galima svarstyti, kol ši istorija nebuvo įsibėgėjusi ir kol aludarių bosas nepamėgino dėstyti savo pozicijos. Tada paaiškėjo, kad jis pasodinęs rūpintojėlį šalia alaus butelio dėl to, kad, girdi, amžinai liūdni lietuviai gautų optimizmo dozę. Pagaliau ir pats rūpintojėlis, sąmoningojo verslininko žiniomis, esąs visai ne Jėzaus Kristaus atvaizdas, o kažkoks stabmeldystės reliktas. Bet gražiausia, kad Kauno arkivyskupui buvo pasiūlyta susitikti prie alučio ir aptarti šalių požiūrius. Taip būsiąs parodytas “viešumas, bendravimas, abipusė pagarba ir tikėjimas žmogiškomis vertybėmis”. Turbūt tikėtasi, jog nesukalbamam Kauno metropolitui maloniai pasisėdėjus “Kalnapilio” salonėlyje ir gurkštelėjus optimizmą bei pozityvų mąstymą žadinančio gėrimo, jis suprasiąs, kad jo požiūris atsilieka mažių mažiausiai šimtmečiu. Atsisveikinant, kad abipusis tikėjimas žmogiškomis vertybėmis būtų dar labiau sutvirtintas, tinka specialus lauknešėlis. Juk tai tiek sykių suveikęs scenarijus, lydimas vis tų pačių ne per seniausiai išmoktų frazių apie dialogą bei abipusę pagarbą.

Taigi klausimas iš tiesų kitas, visai nesusijęs nei su liguistu noru paversti visus lietuvius blaivininkais, nei su katalikų pretenzijomis į dominuojančią padėtį visuomenėje, kuri leistų jiems nurodinėti, kaip tinka reklamuoti alkoholinius gėrimus. Kauno arkivyskupas, gavęs “Kalnapilio” direktoriaus kvietimą pabendrauti, paskui pats prasitarė apie diagnozę: chamizmas. Akivaizdu, kad jo žygis per Lietuvą vis atviresnis ir įžūlesnis. Tą dieną, kai ant vienos senamiesčio gatvės kampo mane pasveikino “Kalnapilio” rūpintojėlis, pradėjau skaičiuoti, kieksyk dabar bus užsirauta ant elementaraus ir kasdienio chamiškumo. Gatvėje, parduotuvėje, kavinėje, o ypač įsijungus TV. Ten tai jau kuris laikas klestinti, nieko nevaržoma chamų karalystė per visus kanalus, jie medžiojami, provokuojami, rodomi stambiu planu, ilgai, su pasimėgavimu. Ir nesvarbu, ar būtų realybės šou, ar aukštuomenės kronika, ar politikos aktualijos, ar krepšinis.

Tiesa, chamizmo būta sočiai ir Tarybų Lietuvoje, jis buvo vos ne privalomas elementas keliaujant visuomeniniu transportu ar besigrumdant eilėse. Chamai sėdėjo įstaigose ir kur tik nori. Tačiau jie bematant sukeldavo pasidygėjimą. Apie juos pasakodavo anekdotus. Į žiniasklaidą jų niekas nekviesdavo. Už necenzūrinį tekstą viešoje vietoje pasistengus galėjai susilaukti baudos ar net daboklės. Pasiųsti kam nors apibūdinimą “bezvkusica” ar “bezkulturje” buvo stipru ir veiksminga. Chamams sekėsi sublizgėti tik tarp panašių į save. Pagaliau atrodė, kad režimui žlugus ši padermė nueis užmarštin, nes ji (o naivume!) – būtinai su “Prima” dantyse, su saulėgrąžų sauja, su svetima kalba.

Deja, chamizmas patvaresnis už politines sistemas. Nūdienos chamai, vieni užauginti kompartijos ir komjaunimo rezervatuose, kiti jau nepriklausomybės ir gariūnų kūdikiai, kur kas agresyvesni ir pavojingesni nei koks ano meto kolchozo pirmininkas ar prarabas, daužantis kumščiu į stalą ir besitaškąs keiksmažodžiais. Dabar jie madingomis eilutėmis ir išpuoselėtais veideliais. Išmaišę pasaulį. Jie turi daug pinigų ir sugeba juos daryti. Jie puikiai įsisavinę pseudodemokratinį žargoną. Moka šypsotis. Jiems nereikia slapstytis ar jaustis nepatogiai kaip jų pirmtakams. Jie nesės į buldozerį, kad vietoj kryžiaus ar koplytstulpio atsirastų jų ideologijos vėliava. Jiems šiandien plojama, chamizmas jiems tik neša naujus dividendus ir atveda į pačias politikos ir verslo viršūnes. Jiems šauniai sekasi diktuoti madas – nuo alaus iki politinių simpatijų. Kiekvieni rinkimai Lietuvoje tai iš naujo įrodo.

Yra daug priežasčių, dėl kurių mūsų tikrovė ir toliau gimdys chamizmą. Pirmiausia, jis pasirodė esąs nuostabus palydovas kelyje į olimpą. Antra, juo patogu dangstyti visokias asmenybės spragas, kurių nebuvo nei kuo, nei kada užpildyti. Pagaliau sėkmingai išnaikintos tos gyvenimo sritys, apie kurias išdrįstum viešai pasakyti, jog tai šventa, tai amžina, tai kelia pagarbų virpulį. Pasižiūrės kaip į nenormalų, kuriam sugirdyta per mažai lietuviško alaus. Virpinti širdis gali tik krepšinis. Na dar loterijų terminalai.

Sakytum, anokia čia katastrofa, niekas juk neverčia nei alaus gerti, nei į televizorių spoksoti, nei apskritai su chamais broliuotis. Bet karavanai traukia ir traukia tolyn iš Lietuvos. Bet politikoje skandalas po skandalo, žulikystė po žulikystės. Bet tolsta ir tolsta metas, kai šiame krašte bus imama rimtai tikėti, jog sąžiningai ir garbingai gyventi – apsimoka. O svarbiausia, chamai darko ne tik simbolius ir paminklus, – jie kėsinasi ir į sielą.

Gaila ir alaus. Jis visai nebūtinai turėtų debilizuoti Lietuvos piliečius, tuos pačius krepšinio gerbėjus ar masinių fiestų dalyvius. Vokiečiai ar čekai iš tiesų myli savo alų, didžiuojasi jo tradicijomis, turi šimtametę alaus kultūrą. Ten tikrai be jokio nepatogumo ir dviprasmybės gali išlenkti bokalą po šventais paveikslais. Žinoma, mes nekalti, kad Lietuvoje nėra nei tų tradicijų, nei tokios kultūros, ir įspūdingos datos, įspaustos ant alaus etikečių, tėra eilinis aludarių burbulas. Tie dalykai jiems ir nerūpi. Žvėriška kova už milijoninius pelnus verčia griebtis bet ko. O kadangi geras skonis ir kultūringumas nebūtinai proporcingi piniginės storiui, tai ir išmetamas “Kalnapilio” rūpintojėlis ar idiotiškas priegiesmis “Mus vienija alus ir pergalės”.

Galbūt Kauno arkivyskupo sukelta audra kirs per Bažnyčios reitingus, paskleis naujų komentarų apie viduramžius, inkvizicijos laužus, religinį fanatizmą. Gal ir pačiam “Kalnapiliui” visa tai tik pridės geidžiamos reklamos. Tačiau būtų nepadoru dar kartą tik atlaidžiai šyptelėti, girdi, tai smulkmena, kurios neverta pernelyg sureikšminti. Nes chamizmo erdvė grėsmingai plečiasi. Po rūpintojėlio ateis eilė vyčiui, jo pakelta ranka jau prašyte prašosi bokalo, kad lietuvių tauta įgytų dar daugiau optimizmo ir pozityvaus mąstymo.

„Lietuvos žinios“